Dėl savo pomėgio paramos pasiūlymų sulaukęs šilutiškis jų atsisakė
Šilutėje gyvenantis fotografas Kęstutis Zdanevičius (36 m.) – tikras savo krašto, Mažosios Lietuvos, patriotas ir istorijos mėgėjas. Dažnai leidžiasi ir į išvykas po vietines kapines – jas randa senuose žemėlapiuose, įamžina tai, kas jose išlikę, o kartais, radęs galimybę, net sutvarko senus kapus. Ir visa tai – be jokio atlygio, tiesiog iš meilės gimtajam kraštui.
„Dauguma krašto bažnyčių, geležinkelio stočių yra įamžintos, o aš dairydavausi ir kitų senų statinių, kaip kad mokyklos ar girininkijos. Ir tuo pačiu pradėjau lankyti senas kapinaites, kurios – puikus mažosios architektūros pavyzdys“, – pasakojo Kęstutis. Nė nesudvejojęs atsakė, kad dabar yra nufotografavęs 119 senųjų kapinių Šilutės, Klaipėdos ir aplinkiniuose rajonuose. Tačiau tai, pasak jo, tebūtų maždaug penktadalis visų Mažosios Lietuvos kapinių – labai norėtųsi įamžinti jas visas, bet kažin, ar pavyks. „Jos visos savitos, ir visi paminklai, užrašai ant jų po truputį nyksta – norisi juos bent nuotraukose įamžinti, kad išliktų prisiminimuose“, – sakė Kęstutis.
Per savo išvykas Kęstutis aptiko ne vieną išraustą kapą atokiose kapinaitėse. Tiesa, būta ir kapų, kuriuos išrausė ne žmonės, o barsukai, ten įsirengę savo urvus. Kartą Kęstutis su bičiuliu net prisivijo vagis, norėjusius pavogti kelis senus kaltinius kryžius (jais galbūt domisi kolekcionieriai) ir sugebėjo juos atgauti. Kvietė policiją, bet toji per kelias valandas neprisistatė.
„Kuo toliau nuo žmonių, kuo atokesnės senosios kapinaitės, tuo mažiau paprastai jos nusiaubtos. O ten, kur lankosi žmonės, jie vis kažką sudaužo, sulaužo. Štai kai Vanagų kapinėse pjovė senus medžius, niekas nesuko galvos dėl to, kad jie krenta ant senų kapų – žiūrėjo tik, kad nekliūtų naujesniems, nes juos lanko artimieji ir gali iškelti triukšmą“, – dėstė Kęstutis. Ypač jį įskaudino situacija Laučių pirmosiose senosiose kapinėse, kurios, nors ir įtrauktos į kultūros paveldo registrą, kažkokiu būdu tapo privatizuotos. Kai žmonės nori aplankyti artimųjų kapus, prisistato naujieji žemės savininkai ir sako, kad važiuoti negalima, būna, ir policiją iškviečia.
„Neįsivaizduoju, kaip tie šeimininkai gali naktį ramiai miegoti po to, kai dieną neleido žmonėms aplankyti artimojo kapelio ir uždegti ant jo žvakutės“, – pastebėjo pašnekovas. Na, o nuolat keliaujant ir matant apleistus kapelius, suskilusius paminklus ir sulinkusius kryžius, kartą Kęstučiui kilo noras juos bent kažkiek aptvarkyti. Dabar jis yra jau suklijavęs ne vieną suskilusią stiklo plokštę (t. y., blizgų paminklo paviršių su užrašais), sutaisęs keletą sulūžusių kryžių. Dar daugiau kartų šveitė nuo paminklų samanas ir dažė senus spalvą praradusius kryžius. „Tuo pačiu ir smėlio apipustytą antkapį nukasu, paruošiu taip, kad būtų galima pasodinti gėlyčių, nors ir abejoju, ar jas kas nors sodins“, – prasitarė. Per paskutinę išvyką jam per 5 valandas pavyko sutvarkyti 5 kapelius. Daugiau laiko tam atsirado per karantiną. Vyras turi šeimą, bet jo žmona dėl veiklos, užimančios nemažai laiko, neburba.
Ar visgi šią Kęstučio veiklą kažkas remia, gal jis dalyvauja kokiame projekte? „Ne, tiesiog man tai atrodo prasminga ir naudinga. O kai palyginu kapelio nuotraukas „prieš“ ir „po“ ir pamatau rezultatą, mane jis tiesiog veža“, – atsakė. Pasitaiko žmonių, kurie klausia, kam jam to reikia, kodėl užsiima niekais, bet didesnė dalis mano, kad tokia veikla prasminga. Kęstutis džiaugiasi tuo, kad jo veikla susidomi ir kiti žmonės, pamatę nuotraukas feisbuke. Liuteronų bendruomenės atstovai dėkojo už sutvarkytus kapus, na, o keli žmonės iš Vokietijos, matyt, turėję giminių Mažojoje Lietuvoje, rašė ir siūlėsi finansiškai paremti jo veiklą.
„Paramos atsisakiau – tuo aš užsiimu tikrai ne dėl pinigų. Pats galiu sau leisti nusipirkti už 6 Eur stiklo klijų, reikalingų suskilusiai plokštei suklijuoti. Bet labai džiaugiuosi, kai man rašo žmonės ir domisi, kaip reikėtų atnaujinti senus kapelius – galbūt pavyks dar ką nors užkrėsti šia veikla“, – sakė Pagėgiuose gimęs Mažosios Lietuvos mylėtojas.
Straipsnio komentarai
