Apie darbą Šilutės mobiliajame patikros punkte - iš pirmų lūpų

Šios trys Šilutės ligoninės darbuotojos pacientus aptarnauja iš ryto, popiet jas pakeičia  antrosios pamainos narės. Nevengiant skambių žodžių, galima sakyti, kad mobilaus patikros punkto komanda kiekvieną dieną stoja į kovą su COVID-19 užkrato plitimu rajone. Ir daro tai drąsiai ir atsakingai.

- Kokios užplūsta emocijos, kai matote į palapinę įvažiuojantį automobilį? 

– Emocijos įvairios... Dabar mašinų daug, tarsi vyktų į kokią mugę... (juokiasi). O jeigu rimtai, tai neramu, kai žinai, kad pirmajame automobilyje yra net keli vaikai. „Garuoja“ nugara. Jie tokie mažyčiai, o tyrimas – ne iš maloniųjų. Negera ant dūšios... O aš dar ir močiutė, anūkų turiu, todėl ir emociškai jautri. Su suaugusiais taip nėra. Atlieki savo darbą ramiai, nesijaudini. Pirmą dieną gal ir buvo jaudulio, pasvarstymų, ar viskas gerai pavyks. Ilgainiui nerimas praeina, – pasakojo Šilutės ligoninės bendrosios praktikos slaugytoja D. Vitkauskienė.   

- Kaip ryžotės čia dirbti? Nebaisu?   

- Jaučiamės saugiai. Laimingos, kad tinkamai apsaugotos, kad neišleido plikomis rankomis... Visiems už tai dėkojame. Nė karto nesudvejojau, kad šis darbas ne man. Pas mus ne visi juk atvyksta infekuoti. Teoriškai gali būti vienas ar keli. Ar baisu? Gal ne. Reikia kažkam atlikti ir šį darbą. Jei niekas nedirbs, nesutiks, tai kas tada? Žinoma, buvo tokių, kurie bijojo ar turi sveikatos problemų... Aš dirbu ligoninėje, todėl normalu, kad reikia šiuo sudėtingu metu dirbti. Susitaikiau ir žinau, kaip vyksta darbas, – dalijosi mintimis D. Vitkauskienė. 

 Jai antrino kolegė V. Andrijauskienė:

- Svarbu, kad žmonės laikytųsi nurodytų instrukcijų. Atvažiavusieji atidaro automobilio langą, patikriname dokumentus, po to seka kiti veiksmai. Atvykęs žmogus arti būna labai trumpai, – kol paimamas mėginys, ir automobilis nuvažiuoja. Nusimauni pirštines, dezinfekuoji rankas, apsimauni naujas pirštines ir vėl esi pasiruošęs. Jaučiamės saugiai. 

- O kaip reaguoja Jūsų artimieji? 

Klinikos laborantė Dovilė Tribičienė:  

– Jaučiuosi atskirta nuo visuomenės. Kai artimieji, gal labiau draugai, sužinojo, kad čia dirbu, neapsidžiaugė. Atsiribojome. Su draugais, su kuriais kartu ir karantinavomės, nebesusitinkame, tačiau slegiančios atmosferos tikrai nėra. 

D. Vitkauskienė:

– Iš pradžių gal ir buvo neramu, tačiau paaiškinau, kaip dirbame, ir ramu. Mes gyvename dviese su vyru. Pasijuokiau pirmą dieną, kad miegosime atskirose lovose... Priprato ir jis, todėl nebesijaudina. Prekybos centre jautiesi mažiau saugus negu čia.

- Kokie jausmai užplūsta pasibaigus darbo valandoms mobiliajame patikros punkte? 

– Užplūsta ramybė... Tiesa, kartais skauda galvą dėl deguonies stygiaus. Kaukės palieka ryškias žymes ant nosies, gumytės nutrina už ausų, apsauginiai akiniai palieka įspaudus ir ant kaktos. Išsilaisvinusios iš apsauginių rūbų nebūname pačios gražiausios... Pirmąsias dienas maudė raumenis. Keistas jausmas... Grįžus namo eini į dušą, tada viskas po truputį atlėgsta, – kalbėjo D. Vitkauskienė. 

– Pagal taisykles būtina eiti į dušą. Drabužius privalu išskalbti 60 laipsnių temperatūroje. Čia dirbame su tais rūbais, kuriuos „paaukojame“. Jau įpratome: grįžus namo – į dušą, rūbai – į skalbimo mašiną... Kai pusdienį po apsauginiais kostiumais išbūni savo sultyse, labiausiai ir norisi nusiprausti. Beje, dušas padeda nusiraminti, – antrino D. Tribičienė. 

– Kokių sunkumų pasitaiko darbe? 

– Atrodytų, darome gera, bet atvyksta ir piktai nusiteikusių žmonių. Piktinasi, kad jie turi čia atvažiuoti, griebia už rankų, trukdydami paimti mėginį... Tada būna nesmagu. Mes suprantame, kad tyrimas nemalonus, bet ką daryti? Reikia. Mes dirbame pagal taisykles, atsakingai žiūrime į savo darbą, o tokie atvejai piktina. Tu stovi čia visą dieną, aukojiesi ir stengiesi, o tave kartais deda ir į šuns dienas... Tokiais atvejais nelinksma. Dar nusirengti apsauginius rūbus darbas ne iš lengvųjų. Kombinezoną reikia nusivilkti neliečiant išorinės jo dalies. Būtina jį išversti ir kartu pirštines nusimauti. Taip išsinerti sudėtinga, bet jau įpratome. Teko man pavargti ir su plaukais. Bandžiau susirišti ir vienaip, ir kitaip – vis nepatogu“, – pasakojo Dovilė. 

- Kaip pakeliate sau nuotaiką darbe?

– Mes gerai nusiteikusios. Su šiais kostiumais save vadiname „pimpačkiukėmis“. Taip linksmiau dirbasi. Su šauliais, kurie stovi prie įvažiavimo, bendraujame per ryšio stoteles. Tai dažniausiai ir jie mus pralinksmina. Kai nebūna laukiančiųjų pacientų, per ryšio stoteles pasakoja anekdotus. Bet tai smagu! O ir pačios apie gyvenimą šnekame, ir nepastebime, kaip mūsų darbo valandos pralekia. Kai yra pacientų, darbas dar greičiau vyksta“, - sakė D. Tribičienė.

- Jūsų nuomone, ar žmonės saugojasi ir laikosi nurodymų?

- Šilutiškiai drausmingi. Mieste vaikšto su kaukėmis, bet ir viešumoje jų nedaug. Viliamės, kad saugosi. Nors ir pačios iš namų mažai išlendame. Užmiestyje gal jaunimas kartkartėmis ir pabėgioja be kaukių. Kai visi keltais, lėktuvais grįžo iš užsienio, juk tarp jų ir šilutiškių buvo, ir nepasisėjo daug atvejų, vos keletas. Vadinas, saugosi. Tai laimė!”, - sakė D. Vitkauskienė.

- O kas liūdina? 

V. Andrijauskienė:

- Atrodo, situacija dėl koronaviruso lyg ir gerėja, bet šast, ir vėl lyg nuo pradžių... Piktina požiūris: „Čia nieko nėra, tik išsigalvoja visi“, ir tokias savo pažiūras skleidžia visiems. Liūdina, kad kai kurie nesisaugo, nesilaiko apribojimų. Girdime apie tokius atvejus. Aišku, niekas neapsaugotas nuo stichijų, bet čia virusas. Vaistų nėra! Visiems būtina saugotis. 

- Ko palinkėtumėte kolegoms? 

- Stiprybės ir kantrybės. Mažiau klausytis gandų, įvairiausių kalbų. Tiesiog turime susikaupti darbui ir nuosekliai darbuotis, nepasiduodi užplūstančioms emocijoms. Tada viskas bus labai gerai. Nepasimesti leidžia disciplina, tada jautiesi ramiau. Kolegoms linkime išlikti  sveikiems, ir ištvermės šiuo sunkiu metu. Saugokime save ir kitus, – palinkėjo Šilutės mobilaus patikros punkto komandos narės.