Ištrauka iš spaudai rengiamos knygos „Miestelis prie Lendros, Vanagio ir Šusties“.

Ji visai trumputė, baigėsi pasiekusi Šusties upelio tiltą. Suprantama, gatvės pavadinimas su dėmeniu Laisvė galėjo būti duotas tik po Pirmojo pasaulinio karo, Lietuvai tą laisvę jau išsikovojus. Tikrai derėjo bent vieną iš gatvių tokiu pavadinimu įvardinti ir tokiu būdu įvykį ateinančioms kartoms priminti. Peršokusi Šustį, ši gatvė nenutrūko, o toliau tęsėsi iki antrojo miestelio tilto, šiuokart per Lendros upelį. Kadangi gatvės tęsinys buvo bent dukart ilgesnis už Mažosios Laisvės gatvę, tiko ją pavadinti Didžiosios Laisvės gatve. Taip ir padaryta. Keblu nustatyti, kaip abi šios gatvės įvardintos ankstesniais metais, Lietuvą valdant carinei Rusijai. Senieji naumiestiškiai tvirtina: vadinta Gardamo gatve, ir tiek.

Mane, artėjantį prie miestelio (autorius keliauja iš Rimžeidžių kaimo – red. pastaba), pirmiausia pasitikdavo vokiečio Hugo Krebso namas. Tai buvo pati gražiausia priemiestinė sodyba.

Pakeliui turime pastebėti, jog naumiestiškiai miestelėnai turėjo išskirtinį bruožą: daugelis jų dar valdė didesnį ar mažesnį sklypą žemės, o keli kiti buvo itin stambūs ūkininkai, jie tik gyveno miestelyje. Už jų miestietiškų namų stovėjo tvartai gyvuliams laikyti, daržinės, malkinės. Tai gal ir mūsų aptariamas H. Krebsas nebuvo dar tikras miestelėnas, o tik Kadagiškių kaimo laukininkas? Vis tik visi aplinkiniai žmonės laikė jau miesčioniu, tokiu jį laikysime ir mes. Nevalia ignoruoti ir faktą, jog nuo šios vietos vieškelis, atbėgęs nuo Gardamo, jau grįstas akmenimis, kas akivaizdžiai liudijo - prasidėjo miestelis. Ikikariniame namo registre H. Krebso namas nurodytas Mažosios Laisvės g. 7 numeriu.

Svarbiausias šios sodybos namas buvo dengtas skarda (tuo laiku didelė retenybė), sienos nudažytos šviesiai rudu geležies suriku. Statinys dar švietė plačiais langais, dailia veranda, praeivio akį malonino prie jos įveistas įvairiaspalvis gėlynas. Prie jo rytinio galo buvo užveistas sodas, tame ypač daug vyšnių. Ūkinis pastatas - mūrinis, stovėjo tolėliau nuo gatvės. Jame buvo dar įrengta kamara samdomam bernui apgyvendinti. Žinoma, galima įžiūrėti socialinės nelygybės pavyzdį: esi samdinys, tad tau ne vieta gyventi kartu su šeimininkais, tau kamara ūkiniame pastate. Tikrai taip. Beje, nenorime pro samdinį praeiti negirdimai. Tasai buvo labai nagingas vyras, gebėjo daryti pačius įmantriausius prietaisus, o ypač „čiūdnus“ žaislus vaikams. Sako, net buvo sukonstravęs tokį gaidį, lesusį grūdus. Koks stebuklingas reginys vaikams! Aplinkinių namų pypliai čia vis atsirasdavo ir atsirasdavo neprašyti ne tik gaidžio, bet ir kitų „dyvų“ pasižiūrėti. Krebso bernas su vaikais bendraudavo.

Atskiro paminėjimo verta ir H. Krebso daržinė, stovėjusi sodybos vakarinėje pusėje. Ta, suprantama, buvo medinė, dažyta tokiais pat šviesiai rudais dažais. Įspūdingo dydžio. Tokios erdvios reikėjo gausiam šiame ūkyje išaugintam derliui sutalpinti, gyvulių pašarams. Vaizdas bus baigtinis, jei pridėsime - visa sodyba aptverta dažytų tašelių, pritvirtintų prie cementinių stulpelių, tvora, kiemas grįstas akmenimis, ant stogo iškeltos radijo antenos. Sodyba pavyzdinė!

Spalvingas buvo ir sodybos šeimininkas. Šiltomis vasaros dienomis mėgdavo kaitintis saulėje, įdegti (negirdėtas dalykas kaime!). Žmonės netruko pastebėti, jo kūnas padengtas tankiais gyvaplaukiais. Sakydavo: matai, Krebsui ne tik javai, bet ir gyvaplaukiai gerai želia. Pats Krebsas atsiliepdavo: todėl ir esu bagotas, kad gauruotas. Privalu pasakyti, kad šis Krebsas dar prekiavo arkliais, tad nežinia, kas davė daugiau pelno - ar pavyzdingai tvarkomas ūkis, ar minėtoji prekyba.

Su kaimynais Hugo gražiai sugyveno, buvo evangelikų parapijos komiteto narys, ant dokumentų pasirašydavo Krebsas, t.y. su lietuviška pavardės galūne. Savo ruožtu žmonės jo pavardę ilgainiui sulietuvino, tarmiškai jį vadino „Ūga Vėžiu“. Beje, aš esu buvęs to Vėžio namuose. Gal dar neidamas mokyklon gebėjau sėkmingai grybauti. Kažkurią rudens dieną jų pririnkau tiek, kad nutariau nunešti parduoti Krebsams ir „pasidaryti pinigo“ (neprisimenu, gal taip padaryti paakino mama). Nunešiau, įėjau namus. Grybus mielai nupirko, pinigus sumokėjo.

Užėjus rusams, ties Krebso namais neretai, o ypač turgaus dienomis, kariškiai tikrindavo ateinančių žmonių pasus. Užstodavo kelią ir pareikalaudavo - predjevite pasport. Žmonės kalbėjo, jog kažkuriame miestelyje paprašytasis parodyti pasą ilgokai jo ieškojo vidinėje kišenėje. Tačiau vietoje dokumento išsitraukė pistoletą ir nušovė abu tikrintojus. Po to padarytos išvados: dokumentų tikrinti siųsti jau ne du, o keturi kareiviai. Pirmieji du susistabdydavo ateinantįjį, pareikalaudavo parodyti pasą, o kiti du su ginklu rankose mindžiukavo tolėliau. Jie apdairiai stebėjo tikrinimo eigą. Lankydamas mokyklą ir aš esu praėjęs tokį postą. Skubu mokyklon, žiūriu - prie Krebso namo stovintys kariškiai žmones stabdo. Na, galvoju, dabar ir manęs paprašys paso, o aš juk tokio neturiu. Visus tikrino, o į mane tik dėbtelėjo. Tokia smulkmė juk negalėjo pakenkti sovietų valdžiai.

1941 m. kovo mėnesi Krebsų šeima repatrijavo į Vokietiją. Ūkyje apsigyveno kiti žmonės. Anksčiausiai toks naumiestiškis Lebedys, po to atsikraustė „mirglius“ Mėgelaitis, gyvenęs kairiojoje vieškelio, vedusio Gardamą, pusėje. Tasai žodis „mirglius“, žinoma, nėra mano doras pasakymas, bet jisai taip visų žmonių vadintas, tad ir aš ji pavartojau. Priimkite mano atsiprašymą. Žvelgdamas į žmogų, jisai labai tankiai mirkčiodavo. Viena iš vėlesnių įnamių buvo tokia krautuvininkė Stefanija Striaukienė. Buvo išties daili, neliesa, sakyčiau, tokia, kaip iš pieno plaukusi. Žmonės ją pasmerkė, mat ji buvo prisiviliojusi vedusi vyrą, mūsų šeimos pažįstamą, mūsų parapijietį Aušrą. Tačiau negalima nepridėti - daug žinančios moterys atkakliai tvirtino, kad kitaip ir būti negalėjo, nes Aušrienė savo vyrą tiesiog „persekiote persekiojo“. Tas neiškentęs ir pabėgo... Vis tik galėjo būti ir kitaip - Aušra iš gryno pasileidimo apie Striaukienę sparną rėžė. Kur tu tokiais atvejais teisybę rasi, kalta moteriškė, ir tuo viskas pasakyta. Vis tik vaikai už toki poelgį savo tėvą vienbalsiai pasmerkė <...>.

Po karo, žmones suvarius į kolchozus, repatrijavusiojo statiniai tiko kolūkiniam derliui suvežti. Kažin, ar jo buvo bent tiek, kiek jo užaugindavo Krebsas? Anksčiausiai nugriuvo, tiksliau buvo sunaikinta kaip tik ši didžioji daržinė. Jos sienų lentas kaimynai, kai bent kiek pritemdavo, vieną po kitos savo reikmėms priglausdavo: jos tiko ir reikalingai dėžei sukalti, ir savo paties daržinei paremontuoti. Rudeniop didesniems vėjams papūtus, kiaurais šonais statinys prieš juos neatsilaikė ir nuvirto. Kiti Krebso trobesiai išliko, tie dar ir dabar tarnauja čia apsigyvenusiesiems.

************

Kelias už Krebsų namų leidosi žemyn, jo dešinėje liko aukštoka pakriaušė. Žiemos metu ja užpustydavo, tad dieną kitą sunku buvo net rogėmis išvažiuoti. Gal todėl apie porą metrų nusitęsusiame plote ilgokai nebuvo nė vieno namo. Pirmasis, išdrįsęs čia įsikurti, buvo kadagiškėnas Bastakys Kostas (neiškenčiu nepridėjęs: senovinis vardas Kostas toks populiarus Graikijoje). Vis tik jisai savo trobą čia pasistatė tik po karo, 1946 ar 1947 metais, taigi senajam Naumiesčiui lyg ir nepriklausytų.

Tačiau šis statinys neturi likti nepaminėtas, neišskirtas: šiuo pastatu naujakurys K. Bastakys sujungė senąjį Naumiesti su mūsų, jau pokarinio laikotarpio Naumiesčiu. Mano atmintyje jis liko ir dėl kitos, būsiu atviras, savimeilę kiek paglosčiusios priežasties. Minėtais 1947 metais Kostą Šilutės (o gal dar Tauragės) karinis komisariatas pašaukė tarnauti sovietinėje armijoje, nors toli gražu jau nebuvo aštuoniolikametis. Išeidamas jis atsisveikino su kiekvienu savo draugu, bičiuliu. Tikriausiai tai senojo lietuviško papročio tąsa, taip atsisveikindavo jauni vyrai imti rekrūtais caro kariuomenėn.

Nelyginkime sovietinės ir carinės Rusijos kariuomenių, tarnybos jose ypatybių, tik pastebėsime, jog 1947 m., pačiame partizaninio karo įkarštyje, tapti okupacinės kariuomenės kareiviu buvo nė kiek nelengviau. Atsisveikino Kostas ir su manimi. Pasijutau pagerbtas. Tai reiškė ne tik pagarbą, bet ir pripažinimą mane esantį jau suaugusiu asmeniu, jo draugu. O kas nenori kuo greičiau tapti suaugusiu?

Kelis žodžius dera pasakyti ir apie jo tėvus, gyvenusius visai netoli mūsų sodybos, šalia vieškelio, vedusio Gardamą bei Švėkšną. Bent jau dėl tarp mano bendraamžių  pasklidusios talaluškos. Ji buvo tokia: „Bykst bakst Bastakys, daugiau munis [manęs] nebadys“. Ar ji atskleidė kokią nors Bastakio asmeninę savybę, nežinau, tikriausiai sukurta dėl lengvai besirimuojančių žodžių. Gal koks tautosakos rinkėjas ją yra užrašęs. Galiu tik paliudyti, kad senasis Bastakys mėgo išgėrinėti, iš Naumiesčio turgaus dažnai grįždavo gerokai užpylęs už lūpos. Trumpindamas kelią į savo namus, eidavo per tokią kupstuotą ganyklą, aptvertą spygliuota viela. Puškuodamas ją peržergdavo, bet neretai nukentėdavo jo ir taip gerokai apdriskusios kelnės. Tokiais atvejais apsivelniuodavo, kas mums, vaikams, buvo įdomu klausytis.

Paskesnis namas kairiojoje dabartinės Laisvės gatvės pusėje buvo senoji evangelikų bendruomenės kanterija, paprasčiau sakant, namas, kuriame gyveno kantorius. Šiuo atveju pakaks paaiškinti, kad nedidelėse, savo kunigo neturinčiose evangelikų bendruomenėse kantorius atliko pirmines dvasininko pareigas (lot. cantor — giedotojas).

Statinys buvo ilgas, medinis, dviem galais. Galimas dalykas, dar anksčiau čia buvo pirmieji Naumiesčio evangelikų bendruomenės maldos namai. Tarpukario metais jame gyveno vienas svarbiausių Naumiesčio žmonių - policijos nuovados teisėjas Petras Kačkelis (arba Kaškelis). Buvo tai įdomus žmogus. Vaikščiojo visada susimąstęs, lyg atitrūkęs nuo realybės. Neišgirsdavo net jam sakomo pagarbaus pasveikinimo - laba diena ar labas vakaras. Ir ne iš poniško „išsivaizdinimo“, bet todėl, kad, kaip žmonės sakė, skrajojo padebesiais. Esu dar girdėjęs kaimynus aptarinėjant, kad bylos sprendimą jisai skelbdavęs tokia greitakalbe, jog ne visada galima buvo tą jo šneką permanyti.

Prisimenu su šypsenėle pasakotą lyg tikrai buvusį nutikimą. Sprendžiant kažkurią bylą, P. Kačkelis klausia liudininko: „Iš kur tu žinai, kad buvo taip? Gal taip ir nebuvo?“ Paklaustasis, kurį laiką pamindžiukavęs, atsako: „Ne, tikrai taip buvo, aš apie tai girdėjau iš daugelio žmonių“. Teisėjas toliau nebeklausinėja, pirštą pakėlęs į liudininką moko: „Reikia matyti, o ne girdėti. Girdėjimas - ne įrodymas. Galite eiti“. Liudininkas pasuka durų link, tačiau, prieš jas atidarydamas, pakėlė koją ir kiek įmanomai garsiau kad driokstelės... Kačkelis net amą prarado. Jį atgavęs pašoka ir šaukia: „Liudininke, grįžk atgal, - jūs įžeidėte teismą!“ Dabar jau liudininkas aiškina: „Tamsta teisėjau, jūs juk nieko nematėte, tik girdėjote. O girdėjimas ne įrodymas, tad aš einu namo“. Ar tik ne paskutiniais Nepriklausomos Lietuvos metais P. Kačkelis nusipirko visai neprastą namą Vytauto gatvėje. Tasai ir dabar gražiai atrodo.

Šis Temidės tarnas nebuvo diplomuotas teisininkas, ir teisėjo pareigas valdžia jam patikėjo „iš bėdos“, nes priešingu atveju naumiestiškių ginčus apskritai nebūtų buvę kam spręsti. Apie 1937 m. P. Kačkelį pakeitė teisėjas P. Pračkaila. Galima manyti, kad šis teisėjas buvo rusų kilmės, Lietuvon atsikėlęs po bolševikų įvykdyto Spalio perversmo (arba likęs miestelyje iš senosios carinės Rusijos administracijos darbuotojų).

1944 m. rudenį progimnazijoje buvo įvestas rusų kalbos dėstymas, bet nė vienas naumiestiškis pedagogas jos nemokėjo. Tos mokyti ėmėsi Petras Pračkaila. Šia kalba jis šnekėjo - lyg žirnius bėrė. Pirmą žodį, kurį išmokė parašyti, buvo segodnia. Matyt todėl, kad žodis vienaip rašėsi, kitaip skaitėsi.

Be Kačkelio šeimos, buvusios kanterijos statinyje dar gyveno tokio Krolio, parapijos žemės sklypo nuomotojo, šeima. Krolis tikriausiai buvo vokietis ar bent vokiečių kilmės (vok. Krohl - karalius), tačiau jokia karališka išvaizda bei karališkais turtais negarsėjo. Anaiptol, gyveno neturtingai, šeima vertėsi sunkiai, teturėjo vieną kumelę, o ir ta pati buvo raiša. Jisai šliejosi prie arkliais prekiavusių Krebsų, ir kaip vėliau paaiškėjo, turėjo susikaupęs šiek tiek pinigų, nes 1940 ar 1941 m. pradžioje iš žydės Orkienės įstengė nusipirkti nedidelį medinį namuką Didžiosios Laisvės gatvėje. Krolio sūnus lankė tą pačią, kaip ir aš, mokyklą, tik buvo kitame skyriuje. Prasidėjus vokiečių repatrijacijai, Kroliai išvyko Vokietijon.

Kanterijos namas susijęs dar su viena istorija. 1939 m. kovo 23 d. Vokietijai atplėšus nuo Lietuvos Klaipėdos kraštą, į Naumiestį atbėgo ir šiame pastate prieglaudą rado žydų inteligentų šeima. Jos galva tikriausiai buvo vaistininkas ar mokytojas biologas, nes ir čia, Naumiesčio apylinkėse, rankiojo įvairiausius augalus, iš paskos sekiojusiems vaikams mielai pasakojo apie kiekvieną nuskintą auglį, sakė jų lotyniškus pavadinimus. Kalbėjo lietuviškai, bet su vietos žydais kažkodėl nebendravo. Tolesnis šios šeimos likimas nežinomas, bet tikriausiai ir ją priglaudė bendra Šiaudvyčių kapinių duobė (masinis Naumiesčio žydų sunaikinimas 1941 m. liepos 19 d. – red. pastaba).

1944 m. rudenį frontui kiek ilgiau stabtelėjus prie Klaipėdos, šiame name įrengta kariškų rūbų siuvykla. Aš, eidamas į progimnaziją, išvysdavau už lango palinkusias prie siuvinių kelias moteris. Kartą, grįždamas namo, mačiau, kaip jos prie karininko milinės siuvo antpečius. Panorau sužinoti, kurio laipsnio antpečiai prisiuvami. Įspitriojau: milinė buvo skirta kapitonui arba bent vyr. leitenantui - žvaigždučių buvo gal trys, o gal ir visos keturios.

Namas dar ilgokai po karo taikiai stovėjo, jo neliko apie 1970 m. Mėginau išsiaiškinti, kas atsitiko, kad dar visai neprastai atrodęs statinys taip staigiai išnyko. Apytuščiame jo kieme savo automobilį remontavęs gyventojas papasakojo tokią istoriją. Tuoj po karo šiame name apsigyveno šeima, turėjusi dvi dukteris. Vienai buvo dešimt, kitai ga1 dvylika metų. Atsitiko, jog kažkurią dieną abu jų tėvai namuose nenakvojo. Atėjus nakčiai, likusios vienos mergaitės jautėsi nedrąsiai, tad eidamos gulti, atsinešė ir įsižiebė žvakę. Abi sumigo, žvakė toliau degė, tirpo. Liepsna vis artėjo prie staltiesės, dengusios stalą. Galiausiai nuo žvakės liepsnos toji ėmė smilkti, užsidegė. Mergaitės atsibudo, kai kambarys jau buvo pilnas aitrių dūmų. Išbėgti spėjo, bet namą išgelbėti buvo vėlu. Gal įvykiai ir kiek kitaip vystėsi, bet jų pabaiga buvo tokia, kuri čia nusakyta.

***********

Beveik tiesiai prieš buvusią kanteriją, Laisvės gatvės dešiniojoje (patiksliname, dešiniojoje einant į miestelį) pusėje stovėjo taip pat įdomios istorijos namas, priklausęs kitam vokiečiui Hermanui Krebsui. Jo gyvenamasis namas buvo pažymėtas Mažosios Laisvės gatvės 5 numeriu. Ir šis Krebsas ūkininkavo. Papildomai dar turėjo „žyginių arklių“ (gražus pavadinimas!) stotį. Tais arkliais, pakinkytais į platų, brezento būda apgaubtą vežimą, krautuvių savininkai atsiveždavo prekių, tokiu pat būdu išgabendavo iš ūkininkų supirktą produkciją. Tokiais vežimais galima buvo saugiai nugabenti išsikeliančius į kitą vietovę žmones su visais daiktais - baldais, inventoriumi, net gyvuliais. Tiesa, ketvirtajame dešimtmetyje jau rados sunkvežimių, bet ta naujovė ne visiems buvo pagal kišenę.

Savo gyvenamąjį namą Krebsas buvo pasistatydinęs visai šalia gatvės, tačiau ūkiniam statiniui tokios lygios, patogios vietos nebeliko. Tuos meistrams teko mūryti ant didoko nuožulnaus pakilimo. Žiūrėti į pastatą buvo įdomu: tolesnysis jo pamato galas buvo žemutėlis, gal puse pėdos nuo žemės, o artimasis - gero metro aukščio. Itin keistai regėjosi nuožulniame kieme pastatytas vežimas - tasai grasino pasileisti riedėti žemyn. Praeidamas pro Krebsų kiemą, duodavau valią savo fantazijai: vežimas pasišokinėdamas lekia į pakalnę, vis greitėja, greitėja ir kad duos į žemiau stovintį namą. Praduria sieną, dar nusmeigia kurį nors Krebsiuką, taikiai sėdintį viduje prie stalo... Tokio įvykio niekada nebuvo, tačiau buvo kitas, sakyčiau, nė kiek ne menkesnis.

Krebsai išaugino penkis vaikus: dvi dukras - Emą ir Hildą (ar Helgą) ir tris sūnus. Bėdų neturėta su dukromis, tos augo, užaugo, ištekėjo, susikūrė savo gyvenimą. Bent pradžioje ir sūnūs jokių rūpesčių tėvams nekėlė: normaliai vystėsi, mokyklą lankydami gerai mokėsi, tačiau suaugę susirgdavo šizofrenija. Naumiestiškiai sakė - „išeidavo iš proto“. Žinant šios Krebsų šeimos pasiturintį gyvenimą, galima manyti, kad vaikų gydymui pinigų negailėta. Deja, medikų pastangos taip ir liko bevaisės, sūnūs, vienas daugiau, kitas gal kiek mažiau, likdavo psichikos ligoniais. Kadangi dukterų tokia liga nepaliesdavo, galima manyti, jog paveldėta nervų liga ėjo per tėvo genetinę liniją (y chromosomą). Mūsų laikais eskulapai tokią anomaliją gali paaiškinti, tuokart nei paaiškinti, o tuo labiau gydyti, neįstengta.

Dabar apie tuos Krebsų sūnus.

Kaip sakėme, buvo gabūs, visi leisti į mokslus, baigė gimnazijas. Vyriausias sūnus nežinia kaip atsidūrė tolimoje Kanadoje, čia įsikūrė ir sėkmingai dirbo. Deja, netrukus susirgo ta nelemta šizofrenija. Gydė patys geriausi daktarai, jų pastangos vaisių nedavė. Krebsas buvo grąžintas pas tėvus į Naumiestį. Iš ligoninės išleisdami medikai gimdytojus įspėjo: sūnų privalu akylai prižiūrėti, nežinia, ką jis gali iškrėsti. Tėvai pakluso: pasamdė atskirą žmogų, tasai visur kartu su juo vaikščiojo, jį sergėjo ir prižiūrėjo. Ligonis, visų akylai stebimas, mielai dirbo fizinį darbą, buvo lyg ir paklusnus, lyg ir didesnių bėdų nekeliantis šeimos narys. Budrumas susilpnėjo, o vieną kartą tikosi nelaimė.

Kaip įprasta, Krebsų šeima rinkosi prie stalo pietauti, tačiau vis neatėjo vyriausias sūnus. Kažkas iš šeimos narių atidarė duris, norėdamas paakinti jį sėsti prie stalo. Išvydo, ką sunku nusakyti žodžiais: globojamasis, saugojamasis stovėjo kambario viduryje su kruvinu skustuvu rankoje. Buvo ką tik papjovęs savo gal vienerių, gal kiek vyresnę dukterėčią, kartu su tėvais čia gyvenusios Emos Krebsaitės-Pėteraitienės dukrą. Papjovęs savo tėvų anūkėlę. Antrasis Krebsų sūnus Erikas šoko prie žudiko, norėdamas ji pasmaugti. Tėvų buvo sulaikytas. Naumiestiškiai po to ilgai pasakojo, jog matę, kaip tėvas išlėkė gydytojo, kaip tasai atskubėjo. Kilo didelis sąmyšis. Deja, išgelbėti mergaitės nepavyko. Nuo to laiko prasikaltusiojo Naumiestyje jau niekas nebeišvydo, jis išvežtas į Kalvarijos psichiatrinę ligoninę.

Po kažkurio laiko tokia pat liga paguldė ir antrąjį sūnų, mūsų jau paminėtą Eriką. Tasai mokslo keliu buvo dar toliau nuėjęs. Baigęs gimnaziją, Karaliaučiaus universitete sėkmingai studijavo teologiją, gavo dvasininko įšventinimus. Paskirtas parapijon, pradėjo dirbti. Deja, ir jį pakirto ta pati šizofrenija. Gydytojų patarti tėvai išvežė jį Kalvarijon, nes tik ten tarpukario metais buvo specializuota psichikos ligonių gydykla. Nelaimės, kaip dažnai būna, tuo nesibaigė. Trečiasis sūnus, jauniausias iš visų H. Krebso vaikų, Helmutas, taip pat ėmė keistis: pradėjo „nusišnekėti“, laužė medelius, daužėsi namuose. Išgąsdinti tėvai laikė jį kambaryje, pririštą grandine. Kai 1941 m. Krebsų šeima repatrijavo Vokietijon, jų sūnūs buvo valdžios paimti. Tolesnis likimas neaiškus. O gal ir aiškus: šioje šalyje psichinėmis ligomis sergantys asmenys buvo „užmigdomi“.

Kaip žmonės, Krebsai buvo malonūs kaimynai. Mielai su aplinkiniais bendravo, reikalui esant, vieni kitiems padėdavo. Visi šios šeimos nariai, išskyrus Hermano žmoną, išmoko kalbėti lietuviškai. Tiesą sakant, pastarajai kalbėti lietuviškai gal ir nebuvo didesnės reikmės: šeimininkavo tik savo pastogėje, kokioje nors reikšmingesnėje visuomeninėje veikloje nedalyvavo, tad pakako gimtosios vokiečių kalbos. Na, tais atvejais, kai prireikdavo su lietuviais kaimynais, o tai ji, kaip ir dauguma moteriškių, mėgo, turėjo savo asmeninį „tulką“ - tarnaitę Amaliją. Jų sodyba, kaip ir H. Krebso, visiems užėjusiems buvo svetinga, gera linkinti.

Hermano Krebso pastato istorija turi dar ir tęsinį. Kai 1941 m. vokiečiai repatrijavo, į šiuos namus įsikėlė Pavelas Pastarnokas. Vėliau čia apsigyveno kalvis Vincas Kundrotas. Tasai turėjo apsukrią žmoną, labai greitai išmokusią virti samagoną. Tuo laiku tai buvo itin pelningas, gal net pats pelningiausias verslas. Deja, šis „verslas“ skurdino žmonių savimonę, pakirto daugelio naumiestiškių susiformavusius moralinius principus, tačiau tai jau kita tema. Buvo dar ir trečias naujakurys - kažkoks Paulikas...

Pagaliau dar vienas šio statinio istorijos epizodas. 1942 m. Krebsai - vyras ir žmona - buvo iš Vokietijos atvykę į savo namus, į Naumiestį. Aplankė savo kaimynus, perėjo miestelį, pabuvojo prie artimųjų kapelių. Neatrodė labai laimingi, greičiau priešingai - išsekę, pavargę. Ypač Krebsienė, ir ją galima suprasti: tuo laiku ji jau nebeturėjo nė vieno iš savo sūnų. Paviešėję kelias dienas, jie tyliai iš Naumiesčio dingo.

1948-1949 m. Lietuvos ūkininkai buvo suvaryti į kolektyvinius ūkius - kolchozus. Gyvenusieji į vakarus nuo Naumiesčio sudarė kolchozą, valdžios pavadintą Naujas kelias (žmonės jį perkrikštijo į dailiau skambanti vardą Naujos kelnės). Jo kontora kaip tik ir įkurta H. Krebso name. Deja, ūkininkauti šiam dariniui nesisekė, ūkiniai metai buvo katastrofiški, tad pirmininkai vis kaitalioti. Gal du ar tris mėnesius juo dirbo ir tėvas. Visi matėme, kad vėlai vakare į namus grįžęs tėvas atrodė kaip nesavas, sutrikęs, nesukalbamas. 

Rengiama spaudai knyga apie Žemaičių Naumiestį

Pavadinęs „Miestelis prie Lendros, Vanagio ir Šusties“ atsiminimų knygos rankraštį dar 2011 metais Žemaičių Naumiesčio bendruomenei perdavė kraštietis, humanitarinių mokslų daktaras Albertas Juška.

Gimęs 1931 m. netoli nuo Žemaičių Naumiesčio esančiuose Rimženčiuose, smalsiomis vaiko bei jaunuolio akimis anuomet stebėjo Naumiestyje vykusį gyvenimą. Apie visa tai ir pasakoja savo atsiminimų knygoje. Ir nors jis lyg ir apgailestauja, kad į daugelį dalykų tuomet nekreipė dėmesio, tačiau apie Naumiestyje jo vaikystės bei jaunystės laikų žmones ir jų gyvenimą kalba ganėtinai smulkiai.

Knygoje A. Juška mintimis „pereina“ kone visomis XX a. vidurio Naumiesčio gatvėmis, stabtelėdamas prie beveik kiekvieno namo. Tuomet jis pasakoja apie čia gyvenusius ar veiklą šiame pastate vykdžiusius žmones. Skaityti šiuos atsiminimus be galo įdomu: apie naumiestiškių gyvenimus ar dažno jų tolesnius likimus pasakojama labai įdomiai, dažnai su šiam autoriui būdingu humoru. 

Toliau atskirais skyriais pristatomos visos Naumiestyje gyvenusios etninės grupės – žydai, vokiečiai, rusų sentikiai. Vietos A. Juškos atsiminimuose yra ir daug šiam miesteliui ar kraštui nusipelniusiems žmonėms: švietėjui Frydrichui Mėgniui, meistrų meistrui Dominykui Markvaldui, keturioms Kazimiero Jončo šeimos kartoms, Benediktui Orentui bei kitiems. Taip pat autoriaus yra surinkęs ir savo atsiminimuose pateikia Naumiestyje bei jo apylinkėse gyvenusių asmenų sąrašų, dokumentų, tų laikų nuotraukų.

A. Juškos knygą „Miestelis prie Lendros, Vanagio ir Šusties“ 500 egzempliorių tiražu ketinama išleisti atskiru leidiniu. Šio darbo ėmėsi asociacija Žemaičių Naumiesčio bendruomenė, drauge su Šilutės H. Šojaus muziejaus Žemaičių Naumiesčio muziejumi ir Šilutės F. Bajoraičio bibliotekos Žemaičių Naumiesčio filialu. Pagal spaustuvių pateiktus siūlymus, tokiam knygos tiražui išleisti reikia apie 5 000 tūkstančių eurų. Pirmąjį įnašą šiam darbui – apie pusantro tūkstančio eurų - nutarė skirti asociacija Žemaičių Naumiesčio bendruomenė iš tų pinigų, kurių veiklos skatinimui kiekvienais metais skiria Šilutės savivaldybė. Taip pat yra pateikta paraiška JAV Lietuvių fondui dėl paramos. Tikimasi ir kitų fondų paramos.

Prie knygos leidimo kviečiami prisidėti ir naumiestiškiai bei visi tie, kam yra brangus Žemaičių Naumiesčio miestelis, jo praeitis bei seniau čia gyvenę ir jį puoselėję žmonės. Tam reikalui asociacija Žemaičių Naumiesčio bendruomenė atidarė sąskaitą Šilutės kredito unijoje Nr. LT735010200014000577. Visi, skyrę ne mažiau kaip 10 eurų auką, šią knygą gaus nemokamai. Vėliau, jai išėjus, kaina bus didesnė. Taip pat kviečiame įstaigas bei organizacijas prisidėti prie šios knygos išleidimo. Visi išankstiniai knygos rėmėjai bus paminėti leidinyje. Telefonu 8 677 53 510 galima tartis ir dėl reklamos knygoje. Kilus klausimams skambinkite telefonu ar rašykite elektroniniu paštu s.sodonis@silutesmuziejus.lt.       

A. Juškos atsiminimų knyga „Miestelis prie Lendros, Vanagio ir Šusties“ ne tik primins praeitį, bet bus puikus rašytinis paminklas Žemaičių Naumiesčiui bei jame ir jo apylinkėse gyvenusiems žmonėms.