Beveik visą šeimą vienija viena „liga“

Tokią būseną patiria vilkyškietis Valentinas Kazlauskas, kuomet įsmunka į garažą pas savo „bičiulius“ motociklus. Nenusakomą aistrą šiai transporto priemonei Valentinas jaučia tiek, kiek save prisimena. Ir domėjimasis šia technika virto motociklų kolekcionavimu. Taip, taip, neapsirikote skaitydami - Valentinas turi daugiu nei trisdešimties1950-1980 metų sovietinių motociklų kolekciją.

Ir jei kažkieno kolekcijai pakanka albumų ar dėželių, gal būt sodo lysvės, tai Valentino kolekcijai reikia garažų ir angarų. Pasidomėjus, kodėl būtent sovietiniai motociklai, Valentinas sako, kad tai vaikystės, jaunystės nostalgija.

„Sovietiniais laikais mašiną galėjo turėti ne kiekvienas, o štai motociklą turėjo dažnas ir tai buvo puiki susisiekimo priemonė“, - komentuoja Valentinas. Sunku patikėti, tačiau Valentinas turi motorinį, kurį jam padovanojo sesės draugas, kai Valentinas mokėsi 7 klasėje. Ir tai buvo pirmoji Valentino nuosavybė. O važiuoti motociklu Valentinas pradėjo dar anksčiau, kai tėvas įsigijo motociklą „Iž“. Tai buvo 1973-74 metai ir Valentinas mokėsi šeštoje ar septintoje klasėje. Deja, tėvo pirmojo motociklo Valentinas neišsaugojo ir jo likimo nežino, tačiau motociklus, motorinius, motorolerius, esančius jo garažuose, gali išvardinti visus iki vieno - kokia tai technika, kur įsigijo, kelintų metų, kiek ir ką jame remontavo.

Motociklus, dažniausiai, Valentinas nuperka pagal skelbimus. Draugai ir pažystami, žinantys jo aistrą, dažnai juos prirodo. Dažniausiai jie būna apgailėtinos būklės, tada darbo imasi Valentinas. Motociklą išardo, išvalo detales, apsiuva sėdynes, pakeičia sudužusiais lempas, sugedusias detales, atlanksto įlenktas skardas ir tik tada nudažo. Ir ne bet kaip, o originalia spalva. Žinoma, visa tai vienam būtų labai sunku padaryti. Valentinas turi bičiulius, kurie su dideliu malonumu jam padeda. O štai su detalėmis jau problema. „Dažniausiai patį motociklą nuperku už prieinamą kainą, tačiau detalių, originalių lempų, sėdynių, porolonų sėdynėms ieškant tenka gerokai pavargti. Surandi kokiuose Telšiuose, Švenčionėliuose, Rietave ir važiuoji pirkti, o ką padarysi“, - šypsodamasis pasakoja Valentinas.

Aistra motociklams šeimoje užkoduota

Paklaustas, kiek jam kainuoja tokia aistra, sako, kad įvardinti neįmanoma, nes viskas prasidėjo dar prie litų ir tęsiasi dabar. Pasak Valentino, jei ne sūnūs, dirbantys Norvegijoje, gal reikėtų ir atsisveikinti su savo hobiu, nes viską jie finansuoja. Tikriausiai aistra motociklams gerai užkoduota šios šeimos genuose, nes Valentinas savo sūnums taip pat gana anksti padovanojo po motociklą, kurie dabar stovi jo kolekcijoje. „Sūnums motociklus nupirkau, kai jiems buvo 16, 17 metų. Tai buvo „Minsk-1“, „ Jawa“. Pirmiausia jiems įtaisiau motociklus, tik po to suėjo amžius, kada jie galėjo laikyti teises“, - prisimena Valentinas.

Jis gyvena nuosavoje sodyboje, aplink kurią stovi šiltnamiai, kvepia tik ką išarta žemė, sutvarkyti sodai, ant kalnelio puikuojasi sukama pavėsinė, kurią galima nusukti į tą pusę, kur nelyja, neužpučia vėjas ar šiaip matosi gražus saulėlydis arba saulėtekis. Vyriškis dirba mokyklos autobuso vairuotoju, tai kada gali valandų valandas sėdėti ir valyti per dešimtmečius užakusias motociklų detales?

„Man pasisekė, mano užsiėmimus palaiko žmona. Ji pati baigia susirgti šia „liga“. Pati vairuoja motociklą, o dabar vis dažniau prabyla apie tai, kad nori išsilaikyti motociklo vairavimo teises. Mažajai mūsų dukrai, kuriai dabar penkeri, motociklai taip pat kaip vaistas. Jei mažoji susižeidžia, supyksta ir rauda, tereikia pasakyti: „Einam prie motociklų“ ir paklausti, kurį kursime? Ašaras tuoj pat nusišluosto, įsispiria į šlepetes, tipena į garažą, atidengia motociklo lopšį ir klausia: „Į kurį sėsti?“ Ir viskas, negandos kaip nebūta“, - šypsosi Valentinas.

Į tolimąsias keliones su savo „eksponatais“ Valentinas nesileidžia, nors galėtų, nes daugelis jo motociklų turi visus dokumentus. Tačiau yra ir be dokumentų, nes kartais žmonės parduoda savo senelių motociklus ir dokumentų jau nėra išlikusių. O Valentinas nepajėgus visų motociklų apdrausti ar atlikti technikinę apžiūrą. Tik dėl lėšų stokos, bet ne dėl techninės jų būklės. Pats nėra aistringas motociklininkas. Nors sūnūs padovanojo motociklą „Čioper“, tačiau Valentinas maloniau laiką leidžia prisilietęs prie senųjų motociklų.

Ar pasiekiama svajonė – įsteigti muziejų?

Žvelgiant į unikalią Valentino kolekciją kyla vienintelis noras - kad visą šį lobį matytų kuo daugiau žmonių. Tad paklaustas, ar neketina įsteigti muziejų, Valentinas ištarė: „Mielai tai padarytume, bet kokie pinigai... Jau ir vietą numatęs esu, bet... deja.“

Valentinas pasakoja, kad praėjusią vasarą visai netikėtai padarė „kelio ekspoziciją“. „Reikėjo tvarkyti garažus ir su žmona išvarėme motociklus, sustatėme prie kelio. Tuo metu pro šalį važiavo žygeiviai. Vyko kažkokia akcija su paspirtukais iš Palangos į Vilnių. Sustojo, paklausė, ar gali užeiti ir apžiūrėti. Žinoma, kad pakvietėme. Taip susidraugavome... Dažnai atvyksta giminės, draugai, atsiveža benzino, išsirenka motociklą, kuriuo nori pavažiuoti ir siaučiame važinėdami ratais apie namus. Nors kažkokia nauda ir džiaugsmas“, - teigia motociklų fanas Valentinas Kazlauskas.