Vlada Musvydaitė: „Kiek save mylėsi, tiek tau ir seksis!“

Vlados tėvai Svetlana ir Antanas užkietėję sportininkai, buvę lengvaatlečiai: mama –100 metrų bėgimo Ukrainos čempionė, tėtis – 800 metrų bėgimo Lietuvos čempionas. Bendram gyvenimui juos suvedė sportas, tad nenuostabu, kad Vlados mokytojai ir pirmieji treneriai buvo būtent tėvai.

Ko gero būtent sportas šioje šeimoje įskiepijo siekį pirmauti visur, kur tik įmanoma. „Turi būti pirmūnė, sakydavo tėvai, ir man tai patiko. Stengiausi, lankiau daug papildomų pamokų ir nuolat buvau užsiėmusi. Tėvai motyvuodavo labai paprastai – už gerus pasiekimus mokykloje mokėdavo pinigus. Mokslas už atlyginimą prasidėjo jau penktoje klasėje. Tai buvo puiki motyvacija. Skaitydavau labai daug knygų, lankiau viską, ką tik buvo įmanoma lankyti: dramos būrelį, šokių būrelį, įvairiausias sporto šakas. Visus už mokslą uždirbtus pinigus tuo metu išleisdavau drabužiams, juk paauglystėje tai labai svarbu“, - juokauja Vlada.

Paklausus, ar neatsibosdavo sportas, sportas ir tik sportas, Vlada pasakojo: „Kaip ir visiems paaugliams, taip ir man buvo kilęs noras maištauti. Tada be pykčių ir barnių mama leido pasirinkti: sportas arba namų ruošos darbai. Brolis pasirinko sportą, aš – namų ruošos darbus. Gaudavau iš mamos lapelį su surašytais darbais ir pirmyn. Taisyklės mūsų namuose visuomet galiojo ir mes jų laikėmės. Užsiėmusi nesibaigiančiais namų ruošos darbais pastebėjau, kad mano brolis išeina į treniruotę, o po 2-3 valandų jis jau laisvas. O štai aš kaip šveičiau spinteles, ar skutau bulves, taip ir tebeskutu ar šveičiu... Juk namų ruošos darbams galo nėra! Na ne, galvoju, grįžtu sportuoti. Šis kitoks mano pasirinkimas truko lygiai savaitę.“

Baigusi mokyklą Vlada nusprendė studijuoti žurnalistiką. „Nors mama mane skatino studijuoti sporto psichologiją, aš norėjau studijuoti žurnalistiką. Man tai buvo prestižinė specialybė ir savo norą įgyvendinau.“

V. Musvydaitė įgijo Vilniaus universiteto žurnalistikos bakalaurės ir tarptautinės komunikacijos magistrės laipsnį, o tada baigė ir mokslus Lietuvos sporto universitete. Po mokslų į gyvenimą Vlada pasinėrė ryžtingai ir energingai: ji ir trenerė, sporto renginių vedėja ir kūrėja, komentatorė, ir kas tik norite. Štai jums ir aktyvios vaikystės bei jaunystės rezultatas. Vlada sako: „Mūsų šeimoje visada vadovavomės tokiomis vertybėmis kaip valia, užsibrėžto tikslo siekimas, pasitikėjimas. Jos labai pravertė ir asmeniniame gyvenime, darbe.“

Už kūrybiškumą, kuris tikrai pravertė Vlados darbe, ji dėkinga mamai, o už verslumą – tėčiui. „Mama nuolat išradingai organizuodavo mano gimtadienius, o tėtis taikė mokėjimo už mokslus sistemą, kurios dėka išmokau taupyti, elgtis su pinigais ir visada žinojau jų vertę.“

V. Musvydaitė yra profesionali bėgikė, Lietuvos lengvosios atletikos 400 m barjerinio bėgimo čempionė, Europos antrosios lygos estafetės 4x400 m vicečempionė, Baltijos šalių vicečempionė. Visa tai pasiekta didžiuliu darbu, bet apie ką bekalbintume Vladą, ji nuolat pabrėžia: „Galiu drąsiai teigti, kad nedirbau nė dienos, nes visą gyvenimą darau tai, kas man patinka.“

Betęsdami pokalbį apie V. Musvydaitės nuveiktus darbus, pasiekimus, paklausėme, kaip galima tiek daug nuveikti, apimti, aprėpti, suspėti? Sveika mityba, ėjimo trasos su augintiniais ir be jų, trasos su lankytinais objektais. Kas toliau?

„Būna, kad manęs paklausia, kokius laiko planavimo kursus baigiau. Tiesiog gyvenu ir darau, tai kas man patinka! Tiesa, turiu vieną ne itin gerą savybę: visada visur vėluoju. Bet tai ne todėl, kad žmonės atkreiptų į mane dėmesį, kuomet pasirodau paskutinė. Tiesiog labai dažnai eidama kažką sutinku, žodis po žodžio, žiūrėk jau ir naujas pasiūlymas, tada jau užkimbi, įjungi fantaziją ir čia pat gatvėje gimsta idėjos bei planai. Kartą vaikščiodama pagalvojau: „O jeigu žmonės vaikščiodami matytų, pro kokius objektus eina?“. Kitaip tariant, pakeliui jiems automatiškai atsirastų žinios apie praeinamus lankytinus objektus. Tada sumaniau, o dabar jau sukurta daugiau nei 100 trasų įvairiuose miestuose su lankytinų vietų aprašymais“, - džiaugėsi Vlada.

Dar viena Vlados veikla – „IKI ėjimo varžybų“ organizavimas. „Šiemet jos bus jubiliejinės – penktosios. Turėjo vykti balandžio mėnesį, tačiau virusas planus pakoregavo ir dabar pirmąsias varžybas planuojame birželį, o liepos 18 dieną ir Šilutėje. Tiesa, dar nežinia, ar data nepasikeis dėl viruso. Šilutėje todėl, kad vaikščiojimu šilutiškiai nušluostė nosį vilniečiams, kauniečiams ir kitų miestų ėjikams. Paklausite kaip? Ogi ėjimo programėle „#walk15“ buvo galima rinkti žingsnius savo miestui. Kitaip tariant, eidamas kaupi žingsnius. Šilutiškiai nuėjo daugiausiai. Esu dėkinga Šilutės visuomenės sveikatos biurui už aktyvų viešinimą, žmonių skatinimą ir tikiuosi nemažo dalyvių skaičiaus liepos mėnesį einant Šilutėje parengta trasa. Tai visai netoli nuo gimtųjų Pagėgių, o artimiausioje ateityje sukursiu trasą ir Pagėgiuose. Ji būtinai ves mano vaikystės ir jaunystės takais“.

V. Musvydaitė džiaugiasi sukurta ėjimo programėle „#walk15“. Sistema skatina vartotojus daugiau judėti, žingsniuoti. Su minėtąja programėle - žingsnius galima išsikeisti į nuolaidas realiose parduotuvėse. Tarkim už 5 000 žingsnių gali gauti „Borjomi“ vandens.

Pasak pašnekovės, per pastaruosius šešis mėnesius programėle jau naudojasi 65 tūkst. vartotojų, sukurta daugiau kaip 100 trasų. Programėlė startavo Latvijoje, Estijoje. Vlada net buvo pakviesta dalyvauti Latvijos radijo laidoje ir kalbėti apie Latvijoje kuriamas trasas, kalbėti apie Latvijos turizmą, istoriją. Ir visą šį aparatą reikėjo užvesti, įsukti, surasti partnerius, apgalvoti, kokiomis lėšomis, kaip tai veiks. O šiandien tai veikia puikiai!

Karantino metu Vlada pristatė išskirtinę idėją mokykloms – kurti žingsnių iššūkius klasėms ir taip skatinti mokinius vaikščioti. Šią idėją palaikė Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, o pirmasis šią idėją išbandė Vlados tėtis Antanas. Taigi, virusas įkalino visus namuose, bet neatėmė galimybės judėti.

Vlada – nuolat migruojanti, veikli ir labai aktyvi mama. Buvo įdomu pasiteirauti, kaip tai priima šeima. „Visa šeima mane labai palaiko. Ką besugalvočiau, ką beveikčiau, šeima man yra pirmoje vietoje. Tai didžiausia vertybė. Mano tėvų šeimoje taip buvo, taip yra mano šeimoje, todėl save realizuoju ne tik sporte ar versle, bet ir labai daug laiko skiriu šeimai. Mėgstu gaminti ir manau, kad tai darau tikrai gardžiai ir išradingai, o ir patiekiu ne bet kaip. Įvairiausius kontraktus sudarau telefonu, minkydama kotletus, - juokavo Vlada. - Kartą Kalėdoms su savo sužadėtiniu pagaminome trisdešimt įvairiausių patiekalų. Nustebinome visus ir sulaukėme daug komplimentų. Pati niekada nesilaikiau jokių dietų. Namuose neturiu ir neturėjau svarstyklių – ir be jų jaučiu savo kilogramus, kada jie pareina, kad išeina. Laikausi nuostatos, kad namuose gamintas maistas yra be kalorijų. Tiesiog klausausi organizmo, ko jis nori, to jam ir duodu. Ir visiems sakyčiau, jei suvalgėte riebesnį ar kaloringesnį patiekalą, tiesiog tą dieną ilgiau pasivaikščiokite“.

Vlada džiaugiasi matydama, kad auga puiki pamaina. Vienuolikmetė dukra Ula jau moka išvirti kopūstų sriubą, o dešimtmetis sūnus Benas jau kepa gardžiausią kiaušinienę.

Paklausta, ar tenka savo vaikams užmokėti už mokslą, Vlada juokiasi: „Deja, ne tie laikai. Bet už šunelio vedžiojimą užmokame. Kad ir apmokamas šunelio vedžiojimas, bet vis tiek ne itin pageidaujamas. Labai džiaugiuosi matydama, kad abu mano vaikai yra už judėjimą, ekologiją. Kartą sūnus, pamatęs kavinėje plastikinį šiaudelį, net šūktelėjo: „Plastikiniai šiaudeliai – siaubas“. Stengiuos, kad jie būtų savarankiški ir perimtų namų ruošą. Tai nėra lengva, nes jie nori, kad visur ir visada būčiau jiems pavyzdžiu: liepi skaityti, tada ir tu skaityk”, - pasakoja Vlada.

Ar V. Musvydaitės dienoje yra darbo valandos? „Nežinau, kas tai yra. Dirbu tai, ką noriu ir kada noriu. Taip, turiu savo įmonę, bet joje dirba žmonės ir puikiai tvarkosi. O aš krentu į kitas idėjas, jų įgyvendinimą. Dar vykdome projektą, kurio metu padedame lėtinėmis ligomis sergantiems žmonėms. Žodžiu, minčių, darbų galybė. Už darbą mėgstu sau padėkoti: leidžiu sau nusipirkti vieną kitą gražų daiktą, lepinu save kelionėmis. Kiek save mylėsi, tiek tau seksis“, - sako V. Musvydaitė.

Paklausėme, ar bendrauja su pagėgiškiu kolega Nerijumi Kesminu.

„Bendrų reikalų neturime, tačiau pirmąją žurnalistinę praktiką atlikau, galima sakyti, Nerijaus dėka. Atlikti praktiką pasiprašiau pas žurnalistą, sporto naujienų redaktorių, transliacijų režisierių, komentatorių, laikraščių ir žurnalų redaktorių Vytarą Radzevičių. Jis paklausė, iš kur esu, ir galbūt, tikėjosi išgirsti, kad esu iš Vilniaus ar Kauno. O aš su pasididžiavimu pasakiau: „Iš Pagėgių“. Tada Vytaras sako: mano geras bičiulis Nerijus iš Pagėgių ir priėmė atlikti praktiką“, - pasakoja Vlada.

Pašnekovė atvirauja, kad su laikraščiu „Šilokarčema“ ją taip pat sieja sentimentai. „Šiame laikraštyje gavau pirmą užmokestį už straipsnį. Prieš daug metų laikraštyje rašiau Pagėgių puslapyje. Įdomūs laikai buvo be interneto. Pamenu eidavau į policijos komisariatą klausti, ar kas įvyko. Atsakydavo: „Ne, nieko neįvyko“. Tada galvodavau, o ką dabar rašyti, ir rašydavau daugiausia sveikatingumo temomis. Pirmasis žurnalistas, parašęs straipsnį apie mane, taip pat buvo iš „Šilokarčemos“. Tą straipsnį ir dabar branginu“, - pasakojo viena ryškiausių Lietuvos sporto pasaulio entuziasčių, sveikatingumo motyvatorė V. Musvydaitė.