Poetė V. Biliūnienė net keletą dešimtmečių slėpė savo eilėraščius

Būdama jauna mergina Vlada iš Raudonės, kuomet baigė mokyklą, atvyko į Smalininkus mokytis siuvėjos amato. Prie siuvimo mašinos ji praleido dešimtmetį. Vlada pasakojo, kad aplink niekur nebuvę siuvyklos, todėl dirbusi privačiai. „Siūti man sekėsi tikrai gerai, ir man šis amatas labai patiko. Tai kūrybinis darbas, o aš visad tokia prie meno buvau“, - vis juokavo pašnekovė.

Vis dėlto po vestuvių su Algiu siuvėjos amatą teko pamiršti... Ir ne todėl, kad jai siūti nebepatiko, ar tai buvę nepelninga. „Algis nenorėjo, kad į namus vaikščiotų tos visos moterys ir prieš veidrodį kraipytųsi“, - prisimena moteris. 

O atsisakius mėgstamo amato Vladai teko nemažai pasiblaškyti, kol ir vėl surado tokią darbo vietą, kurioje jautėsi gerai. Jai teko ir kartotekininkės, ir ūkvedės, ir ekonomistės , ir buhalterės darbų „paragauti“. Deja, nė vienas jai  mielas nebuvo, ir dirbo vien iš pareigos. „Tik sužinojusi, kad yra laisva bibliotekininkės vieta, iš karto ten įsidarbinau. O nuvažiavusią prašytis darbo mane iš karto priėmė. Tada aš dar nežinojau, ką tas darbas reiškia“, - prisimena Vlada.

Gyvenimas knygų tvirtovėje

Vlados atmintyje iki šiol išlikusios pirmosios darbo dienos bibliotekoje, nors nuo to laiko praėjo jau keli dešimtmečiai. „Kai atėjau dirbti, tai radau priverstas didžiules knygų krūvas. Kiekvieną tą knygelę reikėjo aprašyti. O kiek vargo buvo, kol visas jas išknisau, susigrąžinau iš skolininkų... Jų tūkstančiai buvo. Bet diena iš dienos knygų krūvos mažėjo, lentynos pildėsi, skolininkų mažėjo ir galiausiai pastebėjau, kad tik po kelių mėnesių pavyko padaryti savo tvarką“, - prisiminimais dalijosi Vlada.

Pradžioje, kai tik pradėjo dirbti Žemaitkiemio bibliotekoje, vietinių žmonių bei gyvenančių kaimo apylinkėse Vlada nepažinojo. Taigi susidūrė su dar vienu iššūkiu – kaip iš skolininkų susigrąžinti knygas. Kaip jai pavyko? Ogi pasiėmė skaitytojų sąrašus ir iškeliavo pas žmones, suradusi skolininkus prašydavo, kad grąžintų knygeles. Deja, anot jos, ne visi geranoriškai tai sutikdavo padaryti.  Būdavo, kad ir nepelnytai apšaukdavo. „Po truputį žmones pradėjau kviesti apsilankyti bibliotekoje. Žinoma, pirmieji skaitytojai buvo vaikai. Šiaip ne tai skaitytojų prisikrapščiau, mat nuo jų skaičiaus priklausė ir mano atlyginimas“, - pasakojo senjorė apie tų dienų kasdienybę. Vlada neslėpė, kad labai daug prie bibliotekos prikėlimo naujam gyvenimui prisidėjo mažieji skaitytojai. „Vaikai prijungė tėvus prie knygų skaitymo“, - teigė Vlada. Taip iš lėto, bet tikslingai, biblioteka atgijo. Po truputį užmiršti knygų namai pavirto skaitytojų ir pačios Vlados užuovėja.

 Vėliau biblioteka perkelta į Usėnus. Taigi iš viso tarp knygų Vlada praleido net du dešimtmečius.

Stebuklinga poezijos galia

Pasakojant apie Žemaitkiemyje gyvenančią Vladą negalima nepaminėti fakto apie kūrybą. Ne bet kokią, o poezijos kūrybą. Pirmuosius savo eilėraščius Vlada parašė dar vaikystėje. „Jaunystė – kvailystės ten buvo“, - santūriai sakė Vlada. Tiesa, rimčiau, anot jos, kurti pradėjo 1997-aisiais. „Sykį atsiguliau į ligoninę, ir tuomet užvaldė toks didžiulis noras dirbti. Naktimis tamsoje kurdavau ir rašydavau eilėraščius. Paskui dienomis šifruodavau savo naktines keverzones“, - pasakojo Vlada.

Paklausta, apie ką jos eilės, poetė sakė, kad apie viską – gyvenimą, meilę, darbą... Eilėraščių Vlada jau daugiau kaip 100 yra parašiusi. Tiesa, iš pradžių apie savo pomėgį ji niekam nepasakojusi, nei vyrui, nei dukroms.

Išleisti keli eilėraščių rinkiniai

Paklausta, kodėl niekam nesipasakojusi apie savo meilę poezijai, Vlada sakė maniusi, kad tie eilėraščiai yra netinkami, kad jie ne profesionalūs. Tačiau kartą dukra besitvarkydama mamos namuose rado jos kurtus eilėraščius. Tiesa, Vlada apie dukros radinį nė neįtarusi. Taip dukros jai nežinant išleido pirmąją knygelę ir iškilmingai ją įteikė autorei. „Buvo mano 70-asis gimtadienis. Dukros atvežė 10 atspausdintų knygelių ir man jas padovanojo. Tada ne tik aš netekau žado, bet ir visi artimieji. Juk niekas net neįtarė apie tai, kad aš užsiimu eilėraščių rašymu“, - pasakojo Vlada.

Iš viso senjorė su artimųjų ir bendruomenės pagalba išleido 3 eilėraščių rinkinius ir 1 vaikišką knygelę. Dar vienas eilėraščių rinkinys šiuo metu yra renkamas.

Mums besisvečiuojant šios poetės namuose, ji parodė ir segtuvą bei sąsiuvinį pavadinimu „Netekties valanda“, kuriuose eilėraščiai, skirti išėjusiems Amžinybėn artimiesiems.

Geriausios mintys eilėraščiams – darbuojantis

Vlada pasakojo, kad niekuomet eilėraščio nerašo vienu prisėdimu. Ją mintys aplanko visur – net besidarbuojant sode ar darže... „Atsisėdusi prie stalo turbūt nė vieno eilėraščio nesu parašiusi. Todėl visuomet su savimi nešiojuosi pieštuką ir skiautelę popieriaus“, - pasakojo moteris.

Eilėraštis – nuraminęs širdį

Vlada pasakojo ir apie vieną, ypatingą reikšmę turintį eilėraštį: „Vieną naktį širdis taip vis pradėdavo virpėti, kad tąnakt greitoji medicinos pagalba net keletą kartų važiavo į namus. Širdis šitaip stipriai pradėjo duotis ir... užėjo įkvėpimas. Pamenu, kaip tąnakt už lango didžiulė vėtra siautė, net langinės braškėjo. Atsisėdau ir pradėjau rašyti vis tolyn, tolyn... Taip berašant širdis nustojo šėlusi. Pabaigiau tą eilėraštį, atsiguliau ir užmigau. Tai vienintelis eilėraštis, parašytas vienu įkvėpimu“, - pasakojo 83-ejų sulaukusi Vlada. Šis eilėraštis, pavadinimu „Viltis“, turi išties ypatinga reikšmę. Juk, galima sakyti, nuramino pačiu sunkiausiu momentu, o gal net išgelbėjo Vlados gyvybę. Pasirodo, būna ir taip. Štai kokią galią turi kūryba. Ji gali padaryti neįtikėtinus stebuklus.

Viltis

Ko šiąnakt draskaisi,

Vėjau, palaidūne?

Ko užmigt neleidi, kai širdy klaiku?

Jeigu myli jūrą,

Žalsvą, begalinę,

Kam draskai jos veidą nuolaužom bangų?

Kam į krantą bėgi

Staigiai ją pametęs

Ir išlieji pyktį prie manų langų?

Nežinai, kaip gelia

Silpstančią krūtinę,

Ir pagalbos šauksmą man

Ištart sunku.