Močiutė sumanė persodinti kaktusus – viskas baigėsi daugiavaikės šeimos nelaime

Pasak pašnekovės, praėjus dviem dienom po gaisro šokas jiems jau praėjo, ir, nors labai skaudu dėl prarastų namų ir visko, kas juose buvo, bando galvoti apie tai, kaip gyvens toliau. Labai padeda tai, kad sulaukė aplinkinių paramos, žmonės dovanojo drabužių, avalynės, kitų būtiniausių daiktų.

Vaikai, kuriems nuo 10 iki 16 metų, po gaisro nakvojo pas pažįstamus, o Elena su vyru – šeimos mikroautobuse, išėmę sėdynes ir pasitiesę gerų žmonių atvežtą čiužinį.

Šeima ketina artimiausiu metu Klaipėdoje nusipirkti vagonėlį ir laikinai apsigyventi jame, o tada statytis namus – teks pradėti nuo nulio. Niekur kraustytis nenorėtų, nes Kivyliuose turi ūkį – daržą, gyvulių, traktorių.

E.Mikalauskienė papasakojo, kad kai prasidėjo gaisras, ji su vyru buvo trumpam grįžusi iš ūkio namo, o vaikai lauke važinėjosi dviračiais. Staiga vaikai įbėgo į kambarį, šaukdami: „Degam, degam!“

Kai moteris su vyru išpuolė į lauką, namo kampe pamatė liepsną, kuri neatrodė didelė. Vyras puolė jos gesinti su vandens siurbliu, o moteris nubėgo į namo antrą aukštą ir pagriebė rankinę su dokumentais. Nusileidusi atgal į pirmą aukštą, jau nieko nematė per dūmus ir į lauką išbėgo apgraibomis. Tada pro langą iš namo iškėlė Elenos mamą – pro duris išeiti jau nebuvo įmanoma.

Liepsna plito labai greitai, ir netrukus atvykę ugniagesiai namo išgelbėti nebegalėjo.

Gaisras kilo dėl to, kad kartu gyvenusi Elenos mama, 87 m. močiutė, sumanė persodinti kaktusus. Vazonų drenažui ji norėjo panaudoti anglis. Iš šašlykinės įsidėjo į plastikinį kibirą žarijų, jas atsinešė namo ir trumpam atsitraukė į šalį, o tada kibiras ir viskas aplinkui užsiliepsnojo.

„Ant mamos nepykstu, juk ji jau sena, jos mąstymas kitoks ir ji tikrai nenorėjo nieko blogo“, – sakė E.Mikalauskienė.

Vainuto seniūnas Vitalijus Mockus sakė, kad seniūnija nukentėjusios šeimos nepaliko nelaimėje, socialinės darbuotojos jai nedelsdamos parūpino ir maisto, ir drabužių, ir patalynės. Bendruomenės nariai padegėlius geranoriškai remia, kuo galėdami. Šeimai siūlyta laikinai apsigyventi nakvynės namuose, tačiau jie nusprendė, kad mieliau apsistos pas draugus netoli savo ūkio.

Daugiavaikė šeima, pasak seniūno, gal ir nebuvo ideali, bet negirtavo, nekonfliktavo, labai mylėjo savo vaikus ir jais rūpinosi, kasdien veždavo juos į mokyklą ir iš jos parsiveždavo, o taip daro tikrai ne visi kaimo gyventojai.