Šilutės biblioteka minės jubiliejų ir Fridricho Bajoraičio vardo suteikimo metines
F. Bajoraičio vardą ženklinančią lentą prie tuometinės Šilutės centrinės bibliotekos pastato atidengia rajono meras Šarūnas Laužikas ir buvęs bibliotekos vadovas Jurgis Racevičius. 1995 m. rugsėjo 29 d. Nuotrauka iš Šilutės F. Bajoraičio viešosios bibliotekos archyvo.
Atkūrus šalyje nepriklausomybę, buvo svarstoma, kokie turėtų atsirasti ženklai, liudijantys pagarbą XX a. pr. Mažosios Lietuvos kultūros, tautinio ir politinio sąjūdžio veikėjams, uoliai gynusiems lietuviškąją savastį ir orumą prūsų bei vokiečių valdomame krašte. Pasitarus su knygotyrininku, Mažosios Lietuvos kultūros tyrinėtoju, prof. habil. dr. Domu Kaunu, tuometinė Šilutės rajono centrinės bibliotekos bendruomenė apsisprendė siekti poeto F. Bajoraičio vardo. Jį pasirenkant įtakos neabejotinai turėjo F. Bajoraičio, kaip Lietuvių keliaujančio knygyno bei Susirašinėjimo draugijos įkūrėjo, veikla, skirta lietuviškai knygai ir kalbai saugoti bei puoselėti.
Įprasta, kad kiekviena įstaiga, susiejusi savo vardą su žymiu veikėju, jaučia nerašytą priesaką skleisti žinią apie asmenybę. Sunku būtų suminėti visus literatūrinius susitikimus, konferencijas, seminarus, kūrybinius konkursus, kuriuose vienaip ar kitaip buvo pristatomas F. Bajoraitis ar atskleidžiamas viešosios bibliotekos įdirbis įprasminant poeto atminimą.
Pamario bibliotekininkams apie F. Bajoraitį, jo veiklos turinį dažnai tenka kalbėti vos tik lankytojas peržengia bibliotekos slenkstį: kiekvieną, užsukusį į viešąją biblioteką ar filialą, pasitinka F. Bajoraičio portretas – vienintelė žinoma poeto nuotrauka. Mįslingos akys, tiesus tvirtas žvilgsnis…
Viešoji biblioteka negali pasigirti autentiškais dokumentais, menančiais F. Bajoraitį, tačiau norinčiam daugiau sužinoti apie poetą visada turime ką pasiūlyti. Be įvairiuose šaltiniuose randamų F. Bajoraičio asmenybei skirtų tekstų, jo gyvenimo istorija pateikta 2008 m. viešosios bibliotekos iniciatyva išleistoje vienintelio F. Bajoraičio rinkinio „Gyvumo žodžiai“, parengto Vydūno ir 1932 m. Tilžės „Rūtos“ leidykloje išleisto, faksimilėje. Leidinį, skirtą poeto 125-osioms gimimo metinėms, parengė, redagavo, įvadą „Mažosios Lietuvos paukštelis“ parašė ir parengė paaiškinamąjį tekstą „Rinkinio „Gyvumo žodžiai“ rašybos ir kalbos ypatybės“ kraštietė literatūrologė, prof. habil. dr. Dainora Pociūtė-Abukevičienė. 2013 m. šilutiškiai bibliotekininkai parengė ir išleido iliustruotą leidinį „Biblioteka – kultūros paveldo buveinė“. Knygoje įrašyta dedikacija skelbia: „Skiriama Mažosios Lietuvos poeto ir kultūros veikėjo Fridricho Bajoraičio 130-osioms gimimo metinėms“. Šios knygos – bibliotekos, kurios vardu yra pavadinta, duoklė asmenybei atminti.
Mąstant, kad F. Bajoraičio gyvenimo aktyvi, kryptinga patriotinė pozicija turėtų būti puikus ir sektinas pavyzdys šiandienos jaunimui, 2010 m. pavasarį viešoji biblioteka vykdė bendrą projektą su Šilutės pirmąja gimnazija. Sumanymo tikslas buvo skleisti žinią tarp jaunimo apie pedagogą, poetą F. Bajoraitį, kaip apie Mažosios Lietuvos kultūros ir istorijos atstovą, pristatyti jo asmenybę ir kūrybą. Bibliotekininkai, mokiniai ir lydintys mokytojai lankėsi Paleičiuose (Šilutės r.), prie namo, kuriame veikė liaudies mokykla. Paleičių ir aplinkinių kaimų vaikus nuo 1904 m. kovo 3 d. iki 1906 m. gegužės mėnesio šioje mokykloje mokė Karalienės mokytojų seminarijos auklėtinis F. Bajoraitis. Pirmame namo aukšte buvo įsikūrusi mokykla, o mansardoje, manoma, gyveno jaunas, energingas, kupinas patriotinių idėjų mokytojas F. Bajoraitis. Tuo metu mokyklą lankė apie 70 vaikų. Nors mokykla buvo vokiška ir pamokos vyko vokiečių kalba, jis mokykloje vartojo lietuvių kalbą ir tai ragino daryti vaikus bei suaugusius.
Tuokart jaunieji tyrinėtojai domėjosi namo ir Paleičių kaimo istorija, fotografavo, piešė buvusios mokyklos pastatą. Vėliau kiekvienas gimnazistas turėjo parengti ataskaitą, perteikiančią patirtus įspūdžius, ją pristatyti gimnazijos bendruomenei.
Ne naujiena pamaryje ir tarp kraštiečių pasklidusi žinia apie Šilutės F. Bajoraičio viešosios bibliotekos nuo 2005 m. organizuojamus literatūrinio rudens „Prisijaukinkim žodį, paukštį, debesį…“ konkursus. Vertinimo komisijos sprendimu nuo 2012 m. už brandžią poezijos ar prozos knygą autoriams, pristačiusiems konkursui leidinius, skiriama pagrindinė Fridricho Bajoraičio literatūrinė premija. Tai irgi yra poeto atminimo įprasminimas, skiriant jo vardo premiją būtent už literatūrinę kūrybą.
F. Bajoraičio vardu pavadinta Šilutės viešoji biblioteka ne tik įamžina šio Mažosios Lietuvos kultūros bei visuomenės veikėjo vardą, bet ir tęsia jo – Lietuvių keliaujančio knygyno įkūrėjo – misiją – lietuviškos knygos kelionę į žmones, lietuvių kalbos išsaugojimo ir puoselėjimo tradiciją. Ne veltui 2015 m. Lietuvos savivaldybių viešųjų bibliotekų asociacija F. Bajoraičio viešąją biblioteką pripažino „Lietuviškiausia biblioteka 2014“.
Atminties įprasminimas yra tarsi istorijos tąsa, panaikinanti ribą tarp praeities ir dabarties. Vienokiu ar kitokiu būdu aktualinama krašto praeitis, jo istoriją ir kultūrą kūrę žmonės neleis sunykti istorinei atminčiai. Prisiminkime švietėjo, poeto F. Bajoraičio užrašytus lietuviškus žodžius, kuriuose gyvenimo prasmę galbūt ras ne vienas XXI a. atstovas: „Negriauti, nebraukti, nešaukti, nepliaukšti, krutėti, judėti ir arti, akėti ir sėti, ir laukti, budėti, stebėti, regėti, tikėti, kantrumo turėti, kentėti, tylėti, mylėti“ (eilėraštis „Lietuviški žodžiai“, 1907 08 08).
Straipsnio komentarai
Pažiūrėk į tą nuotrauką kur ten terbakrauskiai senovėje atidenginėja tą lentą išgalvotam stabui. Palygink su drabužiais, avalyne, aksesuarais, mašinomis, tt su kokiais dabar tie ostapininkai apsirėdę vaikšto. Bet čia negalima kažkaip "galvoti" kad jie piktnaudžiauja. Jiems apsirengti kad ir iš labdarinės kur jiems specialiai atvežti kažkokie kosminių nano technologijų spec naziniai kostiiumai tik pasiūti kad atrodytų taip kaip rengiasi vietiniai aborigenai irgi dalis atrakcijos. Aš pamenu kažkada skaičiau kad tie aristokratiniai buožės senoviniais laikais prisipirkdavo tarybinių moteriškų apatinių rūbų ir nusivežę darydavo šou, kur apsirengdavo ir demonstruodavo. Jiems tai buvo kažkoks cirkas, kaip žmonės gali tokius drabužius nešioti. Čia užuomina apie vergovinę gyvulių fermą. Kuri vis dar tebesitesia, nors aplinkui žydi vienybėje krištoliniai vasiukai teka pieno upės įspraustos tarp geltonų medaus krantų iš antavilių kalėjimo.. Viskas kainuoja.
Ir kada Tamsta nustoti kliedeti....Kaip nepabosta... Tikras viduriavimas zodziais... Nepagydoma.
