Lietuvoje ar kitur gyveno turtingesni žydai?

Uždarbio - į Lodzę, o  išminties - į Vilnių

Žydų tautos gyvenimo Lietuvoje istorijai – 600 metų, jei ją skaičiuosime nuo jų įsikūrimo Vilniuje 15 amžiuje, kai kunigaikščiui Gediminui pakvietus amatininkus iš Europos miestų atvyko ir žydai. Nuo to laiko Vilniaus miestas savo istoriją dalina į dvi dalis - iki ir po, kai žydai apsigyveno Vilniuje. Tai buvo dviejų kultūrų – krikščionybės ir judaizmo - susikirtimas, turėjęs įvairių pasekmių miesto gyvenimui.

Tarp kitų miestiečių ir žydų buvo daug nesutarimų - ir ne tik religinių ar kultūrinių, buvo daug ir ekonominių. Sprendžiant juos 17 amžiuje karalius Vladislovas Vaza suteikė privilegijas žydams Vilniuje apsigyventi keliose gatvėse. Jos buvo vienos gyvybingesnių miesto arterijų (dabar tai - Žydų ir Gaono gatvės).

Taip susiformavo žydų kvartalas. Patiems žydams jis tapo pasauliniu jų religijos ir kultūros centru, o miestui - verslo centru, kurio augimą  buvo stengiamasi pažaboti  įvedant  įvairius apribojimus, kad būtų išsaugoti kitų miestiečių ekonominiai interesai.

Pavyzdžiui, miestiečiams pavyko apriboti, kad žydų gatvėje būtų ne daugiau kaip 10 parduotuvių. Bet tuomet verslūs žydai sugalvojo paslaugas teikti klientų namuose ir taip atsirado nauja paslaugų teikimo veikla – paslaugos į namus. Sumanumo tikrai netrūko, bet, žinoma, dauguma rinktųsi kitą žodį – apsukrumas.

Tai lemia vienas stipriausių stereotipų, įsišaknijusių žmonijos istorijoje apie „žydus išnaudotojus“. Bet šį kartą dar ne apie stereotipus žydų tautos atžvilgiu (ta temą projekte „Be istorijos slenksčių“ dar aptarsime vėliau), ne mūsų įsivaizdavimą, kaip jie gyveno, bet apie jų gyvenimo fragmentus.

Viena istorija tokia, kad Vilnius 19-20 amžių sandūroje tapo vienu iš judaistikos centrų pasaulyje, kaip Niujorkas, Odesa ir Varšuva, Vilniuje veikė 100 sinagogų ir net 10 jašivų (akštųjų religinių mokyklų). Kita istorija – ekonominė. Posakis „Uždarbio - į Lodzę, o išminties - į Vilnių“ laužtas ne iš piršto.

Žydų kvartale - nepailstanti skurdo ekonomika

Karaliaus privilegijoje žydams apsigyventi gete buvo duotas terminas, tačiau jį teko pratęsti, kadangi žydams įpirkti nekilnojamo turto šiose gatvėse nebuvo lengva. Dažna situacija, kad vieno namo savininkais tapdavo keliolika žmonių. Yra duomenų, kad net ir keliasdešimt. Gyvenamojo ploto šeimos turėjo labai mažai. Taupant vietą, pastatuose nebuvo laiptinių, laiptai buvo įrengiame kiemuose. Tad senamiesčio pastatams būdingos balkonėlių galerijos. Buvo bandoma prisistatyti įvairiausių priestatų.

Kur daug savininkų, mažai sutarimų. Užfiksuotas nutikimas, kai 3 aukštų pastatas tiesiog ėmė ir sugriuvo savininkams taip ir nesusitarus dėl jo remonto. Pastatai buvo gana apleisti, neaukšti, ir daugelyje nuotraukų galima įžvelgti aptrupėjusius fasadus.

Gatvės pusėje kone kas 1,5 metro būdavo durys ar langas prekyvietei, įėjimui į parduotuvėles. Prekyba vyko ir tiesiog gatvėje. O užsidirbti bandyta iš visko.  Pavyzdžiui, žydų kvartale buvo galima įsigyti pašildyto vandens. Buvo teikiamos vandens atnešimo paslaugos. Vargingoji žydų bendruomenės dalis tikrai vertėsi sunkokai. Nuo 17 amžiaus pradžios iki 20 mažiaus vidurio vargingųjų žydų gyvenimas kvartale labai nesikeitė.

Beje, žydų kvartalo kasdienio gyvenimo fragmentai būdingi visam žydiškajam Vilniui. Šie fragmentai atsispindi  A. Ambrulevičiūtės knygos „Prabilę namai: žydų gatvės kasdienybė XIX-XX a.“ ištraukoje:

<... Vienas jų – tai neįtikėtinas šio kvartalo gyventojų kasdienis skurdas, aprašytas amžininkų ir liudijimas miesto šaltinių: smulkių prekeivių, supirkėjų ir perpardavinėtojų, amatininkų, įvairaus dydžio ir pajėgumo, bet dažniausiai labai smulkių krautuvėlių ir dirbtuvių nepailstanti skurdo ekonomika, gyventojų būstų ankštumas ir išmaldos prašytojai, dešimtimis besibūriuojantys viso kvartalo gatvėse. Pasak rašytojo ir žurnalisto Izraelio Caheno, kuris Vilniuje lankėsi prieš antrojo pasaulinio karo pradžią, ir, talkinant Chaikeliui Lunskui, Strašiūjo bibliotekoje rinko medžiagą Vilniaus žydų studijai, - trys ketvirtadaliai 1938 m. Vilniuje gyvenusių žydų priklausė nuo labdaringų filantropinių organizacijų ir asmenų paramos, o keturi penktadaliai miesto žydų iš vakaro nežinojo, kur pusryčiau kitą rytą <...>“

Žydai valdė 83 proc. Lietuvos įmonių

Esu tikra, kad žydų kvartale veikusi skurdo ekonomika buvo mažiau matoma nei turtingųjų žydų gyvenimas. Ypač Lietuvos provincijos miesteliuose, kuriuose parduotuvių savininkai buvo būtent žydai. Tarkime ir Švėkšnos ar Žemaičių Naumiesčio bei Rusnės žydų bendruomenių istorijos liudija apie jų klestėjimą.

Tad apie žydų turtą Lietuvoje yra tiesos. Tai iliustruodama pasiremsiu Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkės Fainos Kukliansky kalba LR Seime, minėjime, skirtame Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienoms atminti, pasakyta prieš penkerius metus, minint 75-ąsias trėmimo metines.

F. Kukliansky apgailestauja, kad minint birželio 14-ąją prasidėjusius trėmimus, pamirštama pasakyti, jog  buvo tremiami ir žydai. Tuomet buvo ištremta apie 3 000 žydų, tarp jų - stambių pramonės įmonių ir fabrikų savininkų. Tremtį pirmuoju sovietmečiu patyrė 7 000 žydų, t.y. 1 procentas tuomet gyvenusių Lietuvoje žydų.

„Sovietinė sistema nacionalizavo bendruomenių turtą, buvo nusavinta ir didelė dalis privataus asmenų turto, verslo bei kapitalo. 1937 m. daugiau nei dviejuose šimtuose Lietuvos miestų ir miestelių veikiančios žydų amatininkų dirbtuvėlės sudarė net 56 proc. visų tokio pobūdžio įmonių Lietuvoje. Daugumai tokių įmonių savininkų pirmosios sovietinės okupacijos metais buvo apribotos asmeninės nuosavybės teisės, o kai kurie, ypač stambesnių įmonių savininkai, represuoti.

Iš bendro 1940 m. nusavintų įmonių skaičiaus  83 proc. priklausė žydams ir  užtikrino pragyvenimo šaltinį nemažai daliai Lietuvos gyventojų. Vykdant žemės reformą, iš žydų buvo atimta žemė, o lygiagrečiai sekė ir fizinė prievarta – areštai. Buvo suimti ir represuoti ne tik žydų dešiniosios bet ir kairiųjų organizacijų aktyvistai. Vilniuje ir visoje Lietuvoje sistemos buvo įkalinti ir ilgainiui deportuoti žymūs žydų visuomenės veikėjai: Ruvenas Rubinšteinas, Leiba Garfunkelis, Menachemas Beginas, vėliau tapęs Izraelio premjeru.“, - teigiama F. Kukliansky pasakytoje kalboje.

Atgyjantis kvartalas atspindi virusį gyvenimą

Buvęs žydų kvartalas, dabar – Stiklo, geriausiai atspindi ir Vilniaus miesto istoriją, kai žydai dar negyveno ir kai jau apsigyveno. Jo istorija siekia  – 600 metų. Tai buvo auksakalių, stiklapučių, amatininkų ir finansininkų miestelis. 1495 metais jame buvo įkurta auksakalių gildija, 1547 metais – pirmoji Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje stiklo manufaktūra. Žydai į jį ėmė kraustyti 17 amžiuje. Jų istoriją atspindi judaistiški gatvių pavadinimai, atminimos lentos. Kone 350 metų veikęs žydų kvartalas miestiečiams buvo  prekybos ir paslaugų centras. Čia buvo galima įsigyti visko, kas tik tuo laikotarpiu buvo parduodama, ir pasinaudoti visomis įmanomomis paslaugomis, siūtis, drabužius, avalynę. Kvartale veikė turgus, parduotuvės, kepyklos, amatininkų dirbtuvės, restoranai. Buvo galima pirkti ir valgyti tiesiog gatvėje arba užeiti į vienus prabangiausių Vilniuje restoranus. 

Dabar kvartale stengiamasi atkurti tą šurmulingą atmosferą. Kažkada buvę skurdūs kiemeliai jau sutvarkyti, liko vienas kitas kaip pavyzdys, bet jau gerokai pagerintas. Veikia amatininkų parduotuvėlės, juvelyrinės, restoranai. Kai kuriuose šio kvartalo restoranuose galima paskanauti cepelinų, kuriuos lietuviai laiko savo nacionaliniu patiekalu, nors už juos turi būti dėkingi žydams. Kaip ir už ištiktukus, pvz.„Cit“.

Bet apie kulinarinius kalbos kultūros arba ne kultūros palikimus - jau artimiausiose „Be istorijos slenksčių“ puslapiuose.