Apipinta stereotipais vaiko globa teikia daug meilės

Yra artimi

Lietuvoje kasdien yra vaikų, kurių saugumui ir sveikatai kyla pavojus. Jiems reikalinga skubi laikina pagalba šeimoje arba nuolatinė globa, kai teismas priima sprendimą, kad vaiko tėvams nepavyko išspręsti asmeninių psichologinių ar socialinių problemų.

Ne kiekvienas gali būti globėju. Tokie žmonės turi turėti širdį, kurioje meilės potvynis, trykštantis iš savo krantų. Tuo įsitikinome bendraudami su Jolita ir Marijumi. Pravėrus namų duris pasitiko besišypsanti mama ir krykštaujantis penkiametis Pijus bei trimetis Kristupas.

Pradėjus pokalbį apie tai, kur dirba pora, tuoj į klausimą pirmasis atsakė sūnus Pijus: „Aš dirbu darželyje“. Tuoj paantrino ir Kristupas: „Aš taip pat“. Pijus tuoj pridūrė: „Darželyje valgome, atliekame užduotis“. O Kristupas vėl papildė: „Dar ir žaidžiame“.

Linksmai prasidėjo pažintis su šeima. Pijus – tai biologinis vaikas, o Kristupas – globojamas, tačiau taip pat mylimas, saugomas ir vertinamas. Iš šono žiūrint į juos net nepasakytum, kad jie nėra kraujo broliai. Ne visada tokie artimi būna biologiniai broliai, kokie yra jie. Ir vienas, ir kitas viso susitikimo metu vis priminė, kad labai myli vienas kitą. Paklausus, o kaip jie myli vienas kitą – tuoj apsikabino taip stipriai, kad net patys pradėjo juoktis.

Pakeičia požiūrį

Tėtis Marijus dirba UAB „Klasmann-Delimann Bioenergy“, o mama Jolita šiuo metu šeimininkauja namuose. Globėjais tapti pasiūlė moteris, o vyras net nesuabejojęs jai pritarė.

„Ko gero turiu meilės ir rūpesčio perteklių. Galiu tuo ir pasidalinti. Mano vyras labai supratingas, mane visada palaiko“, - su šypsena veide kalbėjo pašnekovė. Tuoj pora pradėjo lankyti kursus. Marijui buvo sunku suderinti tai su darbu, bet jis tai padarė.  Pasisėmė žinių ir iki šiol yra įsitikinę – tokius kursus turėtų praeiti kuo daugiau žmonių, nes jie labai pakeičia požiūrį į vaiką.

Atlikus visus formalus, vieną dieną sulaukė vaikų teisių specialistės skambučio dėl laikinos globos. Tai reiškė, kad jų namuose netrukus atsiras mažas vaikas, kuriam tada buvo dveji metai. Vaiko negalėjo auginti mama dėl sveikatos, tėvas ir kiti giminaičiai taip pat neturėjo galimybių dėl šeimyninės padėties. Po kelių susitikimų su mažyliu, jį J. ir M. Plauškai parsivežė namo.

„Žinojau, kad bus sunku. Buvome nusiteikę blogiausiam. Bet nebuvo taip blogai“, - atviravo moteris.

Pora sako tądien dvimetį pasiguldė šalia, kad jis nesijaustų vienišas. Tačiau tai padarius, jis pasimetė ir sustingo, nejudėjo.

Vaikas apatiškai bijojo ir maudytis. Nebuvo įmanoma jo net pakelti ant rankų, nes aukštis jį dar labiau baugino. Teko mokytis kramtyti maistą, kalbėti ir... net sėdėti ant puoduko. Tą šeima ir darė – kantriai mokėsi. Dabar Kristupas labai pažengęs. Išmoko tai, ko nemokėjo.

Neatsiradus Kristupo artimiesiems, kurie norėtų jį auginti, laikiniems globėjams buvo pasiūlyta tapti nuolatiniais. Tada pora tik vienas į kitą pažiūrėjo ir net nesvarstę abu ištarė: „Gerai“.

Stebina ryšys

Dabar Kristupas turi dvi mamas – mamą ir mamą Eglę. Pastaroji bendrauja su vaiku. Stengiasi jį lankyti, prisidėti kuo gali. Rimtų sveikatos sutrikimų turinti Eglė puikiai suvokia, kad pati negali sūnumi rūpintis ir niekada negalės duoti to, ką dabar jos mažylis turi Plauškų šeimoje. Tą supranta ir Jolita. Abi moterys bendrauja, dalijasi mintimis, išgyvenimais, nuotraukomis.

Šeima patiria daug džiaugsmo, nestokoja rūpesčio, meilės ir šilumos, kad Kristupas augtų ir vystytųsi visavertiškai. Daug keliauja. Džiaugiasi, kad globojamas berniukas greitai atsigavo tiek fiziškai, tiek emociškai. Džiaugiasi ir dėl penkiamečio sūnaus Pijaus, kuris taip pat mokosi dalintis, rūpintis kitais, mokosi bendravimo ir atvirumo.

„Globojamam vaikui atiduodame širdį ir jėgas. Natūralu, kad prie jo prisirišome.  Pats klausiau specialistės, kas bus, kai Kristupas paaugs, ir jei atsiras koks dėdė iš kaimo, kuriam jo pagalba prie ūkio praverstų. Ar jo neatims? Mums pasakė, kad jau niekas to nepadarys. Mums viskas gerai. Namuose daugiau triukšmo, juoko. Visko perkame po du, nes dabar turime du sūnus – Kristupą ir Pijų. Kristupui patinka mašinos, o Pijui – lego. Jie sutaria puikiai“, - tęsė Marijus.

Trūksta supratingumo

Šeimai labai svarbus bendradarbiavimas su gydytojais, psichologais, socialiniais darbuotojais. Sako, kad trūksta Šilutės rajono savivaldybės Socialinės paramos skyriaus specialistų supratingumo. Paskutinį kartą jie spaudė, kad pora kreiptųsi į antstolį dėl vaiko išlaikimui reikalingų lėšų išieškojimo iš tėvo. Tačiau Plauškai to nenori daryti, mat antstolio paslaugos kainuoja. Jiems geriau tuos pinigus skirti vaikams.

Pora neslėpė, kad yra manančių, jog už Kristupo auginimą jie gauna tūkstančius. Bet taip nėra. Už vaiko globą ir išlaikymą gauna 300 eurų. Iki šiol ir giminės skeptiškai žiūri į pasirinktą poros kelią – globoti svetimą vaiką.

Sutuoktiniai sako, kad priglaustų ir dar vieną vaiką, jei tik tam turėtų sąlygas. Dabar to negali padaryti, mat butas yra mažas. Svajoja apie savo namą kaime, kad vaikai kuo daugiau būtų gryname ore, turėtų savo kiemą, sodą.

Jiems būtų didelė parama, jei kas nors suteiktų paskolą su nedidelėmis palūkanomis.

Nėra sudėtinga

Pasak J. Plauškienės, yra galvojančių, kad tapti globėju arba budinčiu globotoju labai sudėtinga, ir tai juos sustabdo nuo realių veiksmų. Tačiau išties viskas kitaip - norint tapti globėju reikia baigti iki trijų mėnesių trukmės mokymus ir būti pasiryžusiems suteikti namus tėvų globos netekusiam vaikui. Nusprendus globoti vaiką, asmuo arba šeima nėra paliekami vieni, jie nuolat konsultuojami, kartu sprendžiamos iškylančios problemos.

Sutuoktiniai geriems savo draugams taip pat ne kartą patarė, kad galėtų priglausti vaiką, kuriam neskiria meilės biologinė šeima. Jie neabejoja – reikia didinti visuomenės sąmoningumą ir brandumą. Tikisi, kad jų istorija kitus gal motyvuos kilniems ir svarbiems sprendimams – užauginti žmogų, atvers žmonių širdis ir protus.

„Kristupui reikia dvigubai daugiau dėmesio, dvigubai daugiau rūpesčio. Bet jis viską grąžina savo meile. Jis kiekvieną dieną po 100 kartų kartoja: „Myliu tave“. Kiekviena vakarą apkabina, išbučiuoja ir vėl primena: „Mama, myliu tave“ ir vėl išbučiuoja. Jis į mūsų namus atnešė dar daugiau meilės“, - dalijasi mintimis Jolita.