Nuo šabo vakarienės stalo

Tad stalą puošdami įdarytu karpiu ar lydeka žinokime, kad tai žydų patiekalas, nors pamario krašte dar kas nors ims ir suabejos, bet susipažinę su šio patiekalo kilme, tikrai to nebeginčys. Šie patiekalai, kaip šaltieji patiekalai, atkeliavo nuo litvakų šabo stalo.

Šabas - tai laikas viešpačiui ir vienas kitam. Tai kassavaitinė šventė, prasidedanti penktadienį saulėlydžio metu ir pasibaigianti šeštadienio vakare, patekėjus trims žvaigždėms. Šabo dieną nebuvo galima daryti jokių darbų, pvz., rankioti žuvų kaulus. Tad šabo vakarienei ruošdavosi dieną prieš. Iš šabo - tradicijos ir šie patiekalai. O šventiniais jie tapo, nes buvo ruošiami šventinei šabo vakarienei.

Vienas populiariausių šabo patiekalų - įdaryta žuvis. Košerinėje virtuvėje naudojama tik žuvis, turinti žvynus. Ji buvo išvaloma, išimami visi kaulai, o į jos odą sudedama  virta žuvies mėsa be kaulų, pagardinta daržovėmis. Po to žuvis buvo kepama. Buvo ruošiami ir žuvies gabalėliai marinate arba drebučiuose. Lenkijoje litvakai mėgo saldžiai įdarytą žuvį, o Lietuvoje – sūriai. Esą pagal žuvies paruošimą galima spręsti, Lietuvos ar Lenkijos litvakai joje gyvenantys. O, beje, iki šiol Izraelyje tęsiasi  ginčas, kokia turi būti tikroji gefilte žuvis: saldi, kaip gaminama Lenkijoje, ar sūri, kaip Lietuvoje.

Kapota foršmale silkė, pamarinuota acte, su svogūnais, paskaninta cukrumi, cinamonu ir net razinomis, – litvakų palikimas. Litvakų virtuvėje derinamas saldumas ir rūgštumas. Silkė tapo neatsiejama lietuviškų šventinių vaišių dalimi ir dabar jau būtų sunku suskaičiuoti, kiek iš jos ruošiama patiekalų

Ne visi patiekalai prigijo

Šiandien sunku tvirtinti balandėlių, netikro zuikio ar net lietinių blynų kilmę. Nors lietiniai su varške yra tradicinis žydų patiekalas, valgomas per pavasario šventę Šavuot. Jie simbolizuoja Toros ritinėlius, bet daugumos lietuvių virtuvėje tai kasdienis pusryčių patiekalas – visai nešventinis

Žmonės mokydavosi vieni iš kitų. Yra pasakojimų, kaip lietuvių merginos kartu gamindavo su žydaitėmis jų namuose. Kašruto prisilaikantiems žydams negalima valgyti ne žydų namuose, tad atvirkštinio proceso nebuvo, bet žydai matė, ką lietuviai valgo, kokiais principais gamina. Taigi, susidomėjus buvo galima paruošti tą patį, tik pagal kašruto principus.

Populiarieji beigeliai taip pat nėra grynai žydiškas patiekalas. Tiesiog riestainiai tapo žydų amatu, kuriuos jie kepė kitiems norėdami užsidirbti.

Daugumą litvakų desertų lietuviai nepamėgo, tad jie liko išskirtiniais litvakų virtuvės patiekalais, pvz., imberlech (morkų, imbierų ir riešutų skanėstas) ar medaus sirupe virti pyragaičiai teiglekh. Šie skanumynai sudėtingai gaminami, brangūs, tad liko vestuvių ir kitų iškilmingų švenčių vaišėmis. Be to, dalis saldumynų ar patiekalų buvo gaminami tam tikroms žydų šventėms.

Žydų virtuvė: košerinis maistas, macai ir kiaulienos nevalgymas

Košerinis maistas – tai taisyklės, pagal kurias religingos žydų šeimos ruošia maistą. Toks maisto ruošimas lietuviams buvo ir yra svetimas. Košerinėje mityboje yra trys produktų grupės: pieno, neutralūs parve: daržovės, vaisiai, sėklos, grūdai ir žuvys bei mėsos produktai. Joks mėsos patiekalas negali būti ruošiamas su pieno produktais. Mėsą galima derinti su parve, kaip ir parve - su pieno produktais. Žuvis ir mėsa turi būti košerinės. Žuvis tik ta, kuri turi žvynus, tad, pvz., vėgėlė nėra košerinė ir jos žydai nevalgo. Kaip, beje, nevalgo ir jūros gėrybių. Mėsa taip pat turi būti košerinė, ne tik tam tikros veislės gyvulio, bet ir būtinai paskersta pagal taisykles ir valgomos tik iš priekinės gyvūno dalies gauta mėsa.  Beje, mėsinės galėjo būti tik šalia sinagogų.

Didžiausia takoskyra buvo tai, kad lietuviai valgo kiaulieną, o žydai ne. Pasiskolinę litvakų patiekalus sulietuvinome būtent taip, kad juos ėmėme vartoti su kiauliena.

Macai - nekildintos tešlos duonos paplotėliai. Yra daug macų patiekalų: blyneliai iš susmulkintų macų, macų kukuliai, macai su kepintų svogūnų įdaru ir pan.

Košerinė virtuvė - tai ne tik produktų derinimas, bet ir laikymas bei paruošimas skirtinguose induose. Net košerinių tradicijų besilaikančių žydų šeimose stovi du šaldytuvai - mėsos ir pieno produktai laikomi atskirai. Šiems produktams ruošti nenaudojami tie patys indai ir įrankiai - peiliai, pjaustymo lentelės, dubenys ir puodai.