Pasaulyje žinomas žydiškas beigelis

Kildinamas iš Jogailos dvaro

Beigelių tėvynė – Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, o paplitę jie visame pasaulyje. Kulinarijos tyrinėtojai gretina, kad Jogailos dvaro virtuvės knygose rasti aprašymai liudija, jog pirmus panašius į beigelius kepinius ruošdavo karalienei. 1610 metais Krokuvoje gyvenusių Lenkijos žydų rašytuose dokumentuose minima, kad beigeliai buvo įteikti moteriai vaiko gimimo proga.

Taigi, kvietinių miltų kepinys, prieš dedant kepti į orkaitę, yra apverdamas. Tai patiekalas, kuris nebuvo žydiškas, jis buvo pamėgtas Lietuvos ir Lenkijos žydų, nes daugeliui jis tapo amatu. Žydų kepėjų dėka iki XX a. vidurio beigeliai buvo pardavinėjami turguose, mugėse bei gausybėje kepyklų visuose Lietuvos mietuose ir miesteliuose.

Kartu su litvakų emigrantais beigelis persikėlė ir už Atlanto. Dabar Amerikoje beigeliai yra dviejų rūšių - Monrealio, Rytų pakrantės ir Niujorko. Atvykusiuosius nustebina, kad Vilniuje ir Niujorke beigelių skonis niekuo nesiskiria. O dar labiau nustebina istorija, kad beigelių tėvynė – Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, kurios sostinė – Vilnius.

Istorinė ir kulinarinė beigelio skylutės versija

Kam riestainis, o kam tik skylutė - turime net tokį posakį. Geriems lauktuvių buvo vežamas beigelis, o blogiems - tik jo skylutė. Beigelis buvo labai populiarus Vilniaus Kaziuko mugėje. Jis buvo labiausiai perkamas ir gausiausiai mėgstamas skanėstas. Beigelių kepimas ir pardavimas vietos žydams tapo amatu.

Į Kaziuko mugę beigeliai buvo plukdomi Nerimi pilnomis valtimis. Vilnius buvo daugiakultūris miestas, todėl žodelis riestainis skambėjo mugėje rečiau, nei beigelis ar net „baronka“. Tad jis pažįstamas ir kitais pavadinimai. Šiandienos Kaziuko mugėje dar populiaru pirkti riestainius, tik jų jau nevadiname beigeliais. Jis mums - riestainis. Tačiau pastaraisiais metais mugėse galima ragauti ir beigelių, kurie pristatomi kaip žydiškas paveldas Lietuvoje.

Tai kam ta skylutė? Yra dvi teorijos – istorinė ir kulinarinė. Istorinėje teorijoje apie skylutę beigelyje aiškinama, jog ji buvo reikalinga, kad prekybininkams būtų patogiau suverti ant medinių pagalių ir demonstruoti klientams, ir ji esanti – grynai istorinis palikimas. Kita teorija teigia, kad skylutė beigelio tešlai padeda lygiai išvirti ir iškepti.

Beigelio sugrįžimas

Po Antrojo pasaulinio karo beigelių istorija užgeso kartu su žydų tautybės žmonių sunaikinimu. Dabar ji atgyja kartu su istorine žinute apie Lietuvoje gyvenusius litvakus. Sostinėje rasite ne vieną kavinukę, kurioje siūlomi šviežiai kepti beigeliai, o kavinukių savininkai, turintys žydiškų šaknų. Yra tokių, kurios šeštadieniais – šabo dieną – nedirba.

Bet ne veltui užsiminta apie beigelio skylutės teorijas. Jog yra ir istorinė, ir kulinarinė.

Šiandien tai ne tik įamžina žydų istoriją Vilniuje, bet prisideda ir prie naujos miesto gyvenimo kultūros. Rytas su kavos puodeliu rankoje einant ar prisėdus prie „Kava išsinešti“ kavinukių stalelių – kasdienis didmiesčio vaizdas. Naujoje miesto gyvenimo popkultūroje šimtus metų skaičiuojantys beigeliai vėl atgyja. Jie - dažnas pusryčių pasirinkimas. Dabar paskaninami salotomis, užtepėlėmis, lašiša ar kiaušiniais, pertepami šokoladu ir medumi. Patiekiamas prisitaikius prie dabartinės  kartos valgymo įpročių, kurie nusižiūrėti ir nuo Niujorko. „Emigrantas“ beigelis pas mus sugrįžo. Į savo tėvynę, ir, beje, vis dar gaminamas pagal tokį pat receptą.