Pasitelkęs juodąjį humorą, reiškia optimizmą ateitimi

Kiekvieno žmogaus gyvenimas – romanas. Vienų būtų nuobodesnis, pilkesnis, plonesnis, kitų – storesnis, įdomesnis, keistesnis. A. Mėgelaičio gyvenimo užtektų net dvitomiui - tiek įvykių. Ir linksmų, ir pamokančių, ir itin skaudžių. Viską ištvėrė: netektis, apgavystes, neteisybes. Buvo ir tebėra kantrus, mokantis vertinti darbštumą, pastangas ir aplaidumą. Tiems dalykams – atskiros lentynos. Albertas – ne niurzga. Anot jo, žmogaus vertę rodo jo darbai. Jis užaugo darbščioje šeimoje, kurios giminės šaknys veda iki Berlyno. Deja, tų dokumentų nebeatsekti –  pradingę pasaulinių karų audrose.

Giminė

Alberto gimtinė – Kadagiškiai. Kaimas Žemaičių Naumiesčio pašonėje. Gimė 1945-aisiais, vasario 15-ąją. Diena anksčiau nei Lietuvos valstybės šventė. Dėl to sovietmečiu buvo nesaugu viešai švęsti gimtadienį: skundikai galėjo pamanyti, jog kompanija mini lietuvių nepriklausomybės dieną. Tuomet aiškink budriems saugumiečiams, kad ne taip, bet vis tiek įtariai žiūrės. Gal net paraštėse pasižymės, akį retkarčiais užmes?! Taip buvo, nebeištrinsi iš tautos atminties.

Tačiau vaikystės rūpesčiai kiti: žaidimai. Be to, tėvams reikėjo paklusti. Jurgis ir Emilija Mėgelaičiai užaugino tris sūnaitėlius ir tris dukružėles. Pasirodo, vyrai mažiau tvarūs, brolis Alfredas jau iškeliavęs Anapilin, belikę buvęs gaisrininkas Vytautas, gyvenantis savo sodyboje Juknaičiuose ir Albertas. Seserys Hilda, Alma, Rūta tebeaudžia gyvenimo siūlą. Vyriausioji Hilda gyvena Panevėžyje pas žentą, Alma – buvusi gydytoja, Oberhauzene (Vokietija), Rūta – buvusi Apeliacinio teismo teisėja - laikosi Vilniuje. Tėveliai – už Žemaičių Naumiesčio kapinių akmeninės tvoros. Pusbroliai, pusseserės – Australijoje.

Pastarieji kvietė Albertą aplankyti Sidnėjų per olimpines žaidynes 2000-aisiais. Kaip nuskristi, jei bilieto kaina – 2 000 dolerių. Be to, ar išleis. Juk Lietuvą ne lietuviai valdė, o Maskva.

Labai įdomi jo motinos Emilijos brolio Dovydo gyvenimo istorija. Prasidėjus karui ir vokiečiams išvijus iš Lietuvos rusus, pirmieji mobilizavo Dovydą ir jo arklius į kariuomenę. Dovydas veždavo artilerijos sviedinius. Vokiečiams pralaimėjus Dovydas atsidūrė perkeltųjų asmenų stovykloje Olandijoje. Ten darbavosi Raudonosios armijos propagandistai, raginę buvusius SSRS gyventojus grįžti, esą atgausiantys nekilnojamąjį turtą ar žemę, jei turėjo. Susigundė ne vienas. Dovydas taip pat. O ką gavo? Jau pirmoje stovykloje liko be lagamino, antroje atėmė chromo batus, o parvažiuotu į Lietuvą neleido, nubloškė į Tolimuosius Rytus, vėliau  gyveno, Kaliningrado apskrityje. Ten ir palaidotas. 

Vaikystė: Albertuko „arklys“ – šuo Tūta

Vaikystė – šventos dienos. Visos. Jų kvapas, kaip balta ar violetine spalva pražydusių alyvų gaivus aromatas. Sodybos puošmenas A. Mėgelaitis mena. Tik toji vaikystė panaši į greitai perskaitytą pasaką. Žiū, nebėra. Trejų, ketverių metukų jodinėjo ant šuns Tūtos. Amsis ištverdavo. Pirmus sportinius batelius nusipirko užauginęs ir pardavęs triušį. Ypač džiaugėsi, jog tėveliui likusius 5 rublius atidavė. Ar ne vyras? Pirmoji jo sporto salė – buvusi žydų sinagoga Žemaičių Naumiestyje, paversta kultūros namais sovietmečiu. Paaugliai tikėjo sklandančiais gandais, jog joje paslėptas judėjų aukso veršis. Nerado. Jiems svarbiau buvo krepšinis. Su kokiu entuziazmu žaisdavo! Šiandieniniai bendraamžiai galėtų pavydėti.

Siekė agronomo diplomo

Baigęs septynias klases Albertas įstojo mokytis į Šilutės žemės ūkio technikumą agronomijos. Anuomet technikumas veikė H. Šojaus dvare. Kaimo vaikas, kolūkiečių sūnus žemės ūkio darbų nesibaidė. Auginti duoną – garbė. Albertas mokėsi gerai, gaudavo padidintą stipendiją.

Žinoma, sportavo. Buvo fiziškai stiprus. Ūgis – 181 cm, svoris – 80 kg. Žaidė krepšinį, bėgdavo 100, 200 m. Sprinteris. Ir sportinę granatą toli švystelėdavo. Kolūkių spartakiadoje 1965-aisiais Marijampolėje 700 gramų įrankį numetė apie 69 metrus ir tapo nugalėtoju. Anot jo, būtų daugiau pasiekęs mesdamas ietį, deja, tokiam treneriui nepasimaišė po akimis. Krepšinio aikštelėje susipažino su būsima Lietuvos krepšinio žvaigžde Rimu Endrijaičiu. Po treniruotės dalindavosi per pusę perlaužtu batonu, kurį sukirsdavo užgerdami pasaldintu vandeniu.

Pažinojo ir sunkiosios atletikos trenerį a.a. Bronių Mačernį. Sunkiaatlečiai buvo įsikūrę technikumo kieme esančioje sporto salėje. Vaikinai mėgo „patampyti“ geležį. Ši salė užaugino ne vieną sporto meistrą. A. Mėgelaitis suko specialybės keliu – buvusio Šilutės ŽŪT antros laidos absolventas. Į paskutinį rusų kalbos egzaminą traukė išlenkęs konjako taurelę, kad nesijaudintų. Gavo penketą.

Žvejojo stintą

Kas nenori užsidirbti? Kad ir iš pašalės, bet triūsu. Jokia paslaptis, jog per stintmetį pamaryje žūklaudavo ir brakonieriai, ne tik Rusnės ar Kintų tarybinių ūkių žvejų brigados. Plaukdavo valtimis ir Albertas. Išgirdę iš tolo atburzgiant žuvisaugos inspektorių katerį, slėpdavosi su valtimi nendryne. Sargams praplaukus, išlįsdavo.

Jaunystės dienų šaktarpiai naktimis būdavo dosnūs žuvimi. Anot Alberto, stinta pasirodo vandeniui įšilus iki 3 laipsnių. Kartais vanduo tiesiog kušėdavo nuo jų, tik semk „keseliu“ (tinklo maišelis ant karties galo). Vienas pabraukimas per vandenį – kibiras stintų.

Būdavo, pripila valtį sidabrinių žuvelių per 5 minutes. Parplaukę laimikį rūkydavo ir dėdavo ant stalo. Skaniausia užkanda prie alaus. Atsigaudavo studentas-brakonierius. Užtekdavo žuvies ir savam skrandžiui, ir prie stipendijos prisidurti.

Gaurėje – pirmoji darbovietė

Pirmoji A. Mėgelaičio darbovietė – Gaurės (Tauragės r.) tarybinio ūkio agronomas. Per vieną vasarą kalnų nenuversi. Kalendorius skaičiavo 1965-ųjų dienas. Lapkričio pabaigoje pašaukė į rusų kariuomenę. Tarnavo Odesoje. Papuolė į radistų pulką, įsikūrusį prie pat aerodromo. Tapo radistu-telegrafistu.

Už tvoros Lietuvą priminė obuolių sodai. Ištarnavo 3 metus. 1968-aisiais, lapkritį, grįžo į Šilutę. Įsidarbino agronomu MSV (melioracijos statybos valdyba). Darbų - marios. Iš ryto su priskirtu valdišku motociklu K750, vadinamu „emke“, lekia Pagėgių pusėn į Žukus, Kentrius, Mociškius, pietauja Žemaičių Naumiestyje pas tėvus, po pietų dumia į Saugų, Kintų pusę. Jo žinioje – 3 brigados, kalkinusios laukus. Prisiėjo suktis.

Agronomo darbą metė po trejų metų dėl įgyto sinusito. Anot Alberto, po pirties galvą tarsi kas kūjų trankė. Tuomet pravertė sporto žinios: pradėjo dirbti Žemaičių Naumiesčio profesinėje technikos mokykloje fizinio lavinimo mokytoju. Mokyklos mokiniai dėl juodos aprangos buvo vadinami „juodvarniais“. Bet gyvenimo išbandymai naumiestiškio dar tik tykojo.

Kaukazo belaisviu netapo – piršlybos neišdegė

1984-ųjų vasarą Albertas, prikalbintas draugo, nuvyko į Gruziją (dabar Sakartvelas) palėbauti, pailsėti. Ten pirmą kartą Tbilisyje pamatė ant stalo patiektus keptus paršiukus ir kaip vietiniai taurėmis seikėjo raudoną vyną, skelbdami tostą po tosto. Užstalėje, garbingiausioje vietoje, sėdi žilabarzdžiai, seniai prisijuosę prie burkų ilgus kinžalus makštyse.

Į tokią puotą papuolė ir Albertas. Gruzinai nuoširdūs, greiti vaišinti, o ypač plačiapetį vyrą iš Lietuvos, pretendentą į jaunikius niekaip neištekančiai dukrai. Penkių aukštų namo mergaitė su vos prasikalusiais juosvais pūkeliais panosėje, žiūrėjusi pro langą į kiemą ir ten pamačiusi nepažįstamuosius, pamojavo rankele. Tie irgi pamojavo. Ir gana, kad užsimegztų pažintis. Taip galvojo Albertas.

Mergužėlės tėvas tuos draugiškus ženklus palaikė galimybe piršlyboms. Gruzinai nuotakas išperka, o jei mergina užsisėdi tėvų namuose, patys siūlo jaunikiui kraitį. Taigi, Albertui porina, kad kieme stovintis automobilis „Volga“ bus jo, taip pat 600-700 avinų ir konjako statinė rūsyje. Lietuvius gruzinai gerbia. Griebk, bernužėli, persirpusią laibą mergelę. Kiek ilgai ji raudos vietos džigito.

Tėvas ir vaikų „gamybos“ kambarį svečiams parodė. Albertas su draugu pasirinko svečio apartamentus. Pasak Alberto, bene 40 gruzinų per tą susitikimą taures kėlė, vis vyrus iš Baltijos šalies nužvelgdami. Jei jiems kas nors itin nepatiktų, gali ir šį bei tą nupjauti. Išvengė piršlybų tąkart lietuvaitis.

Dvejos vestuvės, dvejos skyrybos...

Su žmonoms, kaip pasiseks. Apsigauna ne vienas, apsigauna ir jos. Šeimos reikalai – vaikščiojimas plonu ledu. Su pirmąja žmona Aldona, kilusia iš Kulėšų, Albertas sugyveno dukrą Ritą ir sūnaitėlį Aivarą. Pastarąjį, pustrečių metukų, kieme pervažiavo sunkvežimis GAZ-51. Nelaimė atsitiko 1975-ųjų gegužės 7 dieną. Vairuotojas užsižiopsojo į prie statomo namo dirbusią moterį ir žaidžiantis su draugu vaikelis iškeliavo į dangų klausytis angelų choro. Aivarėlio žūtis sukrėtė Albertą. Baisus įvykis. Su Aldona išsiskyrė, nes moteriškė mėgo stiklelį. Ji išsikėlė į Radviliškį.  

Antroji Alberto žmona – Tatjana, rusė. Susipažino traukinyje, važiuojant iš Rygos į Maskvą. Draugystė baigėsi vedybomis. Jų atžalos: sūnus Jurijus, dukra Vera. Vera lankė fechtavimo treniruotes, pateko į Lietuvos rinktinę. Važiuodavo į varžybas Lenkijoje, Čekijoje, Estijoje. Pinigėlių kelionėms duodavo tėvas. Dabar gyvena Airijoje. Ištekėjo už lietuvaičio, turi sūnų. Anglų kalbos mokytoją Airijoje jai pasamdė ten gyvenęs tėvas. Alberto ir Tatjanos sūnus Jurijus Sankt Peterburge studijavo ekonomiką. Sovietų imperija jau buvo subyrėjusi. Bakalauro diplomo proga Albertas sūnui dovanojo lengvąjį automobilį, dar po poros metų, kai Jurijui įteikė magistro diplomą, tėvas nupirko brangesnį automobilį.

Albertas 6 metus rėmė sūnaus studijas bei dar tokį patį laiką po mokslų. Studijos studijomis, o dirbti ir kurti pelną Jurijus, Alberto žodžiais, neišmoko. Nemokėjo pinigų skaičiuoti ir Alberto antroji žmona Tatjana, su kuria vienu metu gyveno pamaskvėje, o vėliau Kaune, jo nupirktame bute. Ten ji ir tebegyvena. Laikai, kai keliaudavo pas uošvį į Rusiją su vaišėmis, baigėsi. Uošviui dovanojo pypkę. Šiam pypkė patiko, kaip ir atvežamas tabakas.

Važiavo gelbėti prasiskolinusį sūnų

Dirbdamas Airijoje – ten A. Mėgelaitis išbuvo 10 metų - užsidirbo 1 150 eurų pensiją – sužinojo, kad Jurijaus biznis Rusijoje žlunga. Sūnus šaukėsi pagalbos. Albertas nedelsė, išskubėjo, žinoma, ne tuščiomis kišenėmis. Ištraukė Jurijų iš nedraugiškų rankų. Grasintojai buvo nusivežę sūnų į mišką, pastatę prie medžio ir šaudė virš galvos. „Bandysi bėgti, nušausim“, - taip ir pasakė.

Anot Alberto, jei galas žino su kuo susidėsi, tai ir galvą gali padėti. 35-erių Jurijus dabar gyvena Kipre, nusipirko licenciją verstis nekilnojamojo turto bizniu. Albertas ta veikla abejoja, kviečia Jurijų į Lietuvą, turi suradęs administratoriaus darbą solidžioje baldų firmoje už 2 000 eurų atlygį. Kaip Jurijus nuspręs, taip ir bus, bet daugiau finansinių injekcijų į jo biznį Albertas nelinkęs daryti. Jis gi pats ir be ekonomikos mokslų versliukus suko, mokėjo pinigą užkalti ir sunkiu darbu, ir sumanumu.

Dubline (Airija) A. Mėgelaitis įkūrė pirmąją lietuvių kliniką „Airijos-Baltijos sveikatos tiltas“. Pacientais rūpinosi gydytoja Lina M. Ji jau mirusi. Klinika veikė trijų aukštų pastate. Firmai išpopuliarėjus čia dirbo 25 žmonės. Albertui išvykus į Londoną Lina M. perregistravo firmą savo vardu. Deja, visos ligos gydytos vienu būdu: ligoniams statomomis lašelinėmis. Lašelinės pastatymas – 50 eurų. Tam konvejeriui galą padarė Airijos sveikatos ministerija. Firmos įkūrėjas ir gydytoja Lina M. buvo pakviesti paaiškinti situaciją.

Arbata ir sausainiai nepadėjo sušilti pokalbiui. Gydytojai oponavęs profesorius jau žinojo, kaip šioji gydo pacientus. Lina M. negalėjo atremti kaltinimų, metė dokumentus ir išėjo. Iš jos buvo atimta teisė teikti sveikatos paslaugas. Jai teko grįžti į Lietuvą. 

Biznierius

Komunistinės santvarkos žlugimas pakeitė žmonių gyvenimus tiek Rusijoje, tiek nuo jos jungo išsivadavusiose šalyse, taip pat ir Lietuvoje. Viskas ėjo kulversčiais. Atgijo privatininkai. Iš Rusijos į Vakarus per tarpininkus ėmė plaukti spalvotieji metalai: varis, nikelis, aliuminis, kobaltas. Apsukas įgavo ir prekyba padėvėtais automobiliais. A. Mėgelaitis, turėjęs pažinčių kaip statybininkas (yra statęs generolams vilas) tarp aukšto rango kariškių, vertėsi ir vienu, ir antru tol, kol įvesti muitai privėrė lengvą praturtėjimą. Metalą išveždavo sunkvežimiais.

Rusai kariškiai siūlydavo imti visą arsenalą, o ne dalimis gabenti. Kolonos nesuorganizavo, bet išvežė nemažai. Gi kobaltą parceliavo kilogramais. 15 kg gabalą suvyniodavo į skudurus ir dėdavo į tašę ar lagaminą. Albertas yra vežęs perdarytame lagamine su faneros dugnu ir 4 gabalus. Tekdavo tempti. Rusijoje pirkdavo 15 kg kobalto už 3 dolerius, Lietuvoje gaudavo 20 dolerių, o Vokietijoje – 40 dolerių. Lengvuosius automobilius varė iš Vokietijos į Kauną, čia atremontuodavo ir veždavo į Uralą (Rusija). Biznis klestėjo 1990-1993 metais.

Dar viena A. Mėgelaičio veikla Rusijoje – prekyba kailinėmis kepurėmis Tverės srityje, Andriapolyje bei Chimki turguje pamaskvėje. Turgų prižiūrėjęs milicijos kapitonas, išgirdęs Alberto prašymą prekiauti žiemos mėnesiais kailinėmis kepurėmis, paprašęs į priekį avanso, leidimą davė. Žinoma, kapitono žmona nedelsė pasipuošti nutrijos kailio kepure. Kepures siuvo ir iš lapių kailio. Viena kainuodavo 300 rublių. Alberto pelnas – 100 rublių. Pareigūnas įspėdavo Albertą, kada turguje bus rengiami patikrinimai. Albertas tuomet vaikštinėdavo po turgavietę su draugovininko raiščiu ant kairės rankos.

Barikados vadas

1991-ųjų rugpjūčio 19 dieną Rusijos sostinėje ėmė dygti barikados. Jas statė maskviečiai, kad apsaugotų Ministrų Tarybos pastatą, vadinamą Baltaisiais rūmais. Čia posėdžiavo naujoji Rusijos valdžia, pasiryžusi žengti demokratijos keliu. Būsimasis Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas iš lauko tribūnos per garsiakalbį ragino gyventojus burtis ir ginti nebe bolševikinę valdžią. Nenorėjo permainų dalis kariškių, tačiau jiems, matyt, trūko vienybės ir ryžtingo vado. Albertas ir trys kauniečiai vairuotojai, atvykę į Maskvą dėl biznio automobiliais, išėję pasižvalgyti po sostinę netoli Maskvos upės, irgi tapo įvykio dalyviais. Barikados augo iš betoninių blokų, buvo lupami grindinio akmenys, statomi troleibusai, atjungus juos nuo elektros laidų. Barikadų vadus iš minios rinko kariškis, šaukdamas prie savęs buvusius karininkus, seržantus, medikus.

Kai paklausė ar yra atsargos karininkų, Albertas atsiliepė automatiškai, nes tokį laipsnį buvo užsitarnavęs. Jį paskyrė 61-osios barikados vadu, įpareigojo palaikyti ryšį su netoliese įsikūrusiu štabu. Tai, kad Albertas buvo lietuvis, nei kariškio, nei barikados gynėjų nejaudino. 61-oji barikada buvo užtvėrusi visą kelią, tik šaligatviui paliktas pusmetris. Kai prie barikados privažiavo ir sustojo šarvuotis, drąsūs gynėjai uždengė žiūrėjimo angą ir pabeldė į dangčiu uždarytą išlindimo liuką.

Liukui atsidarius pasirodė karininko galva. Jam trinktelėjo į burną, ištraukė lauk, nuginklavo. Atėmė automatą iš kito išlindusio įgulos nario. Netruko paaiškėti, kad šarvuočio įgula atvažiavo palaikyti barikadų gynėjų. O netoliese sutelkta šalmuotų karininkų rikiuotė išsiskirstė, nes signalo šturmui nesulaukė. Jų vadas skambino gynybos ministrui, maršalui D. Jazovui (1924-2020), bet iš ten atsakė, kad ministras išgėrė stiklinę degtinės ir miega. Sąmokslininkai bandė paskambinti po pusvalandžio, bet išgirdo tą patį atsakymą. Bene ketvirtą budėjimo dieną maskviečiai su galingo krano pagalba nuvertė buvusio ČK vadovo F. Dzeržinskio paminklą. F. Dzeržinskis (1877 – 1926) – buvęs vilnietis, lenkas, po revoliucijos Rusijoje tapęs bolševikų saugumo vadu. Kilpą ant jo kaklo užnėrė kaunietis, Alberto draugas. Geležinis paminklas griuvo palydėtas lietuvio žodžių: „Gauni, ką nusipelnei – už nekaltų trėmimą į Sibirą“. Nors F. Dzeržinskis iki trėmimų neišgyveno, bet aršiai persekiojo revoliucijos priešininkus. A. Mėgelaičiui keturias dienas barikadoje primena Rusijos pirmojo prezidento B. Jelcino kuklus padėkos raštas su jo parašu. 

Regėjo angelus...

2007 metais, liepos pirmą savaitgalį Albertas kartu su žmona Tatjana važiavo iš Sankt Peterburgo į pamaskvę. Dvieilis eismas buvo intensyvus. Poilsiautojai skubėjo į savo kaimiškas sodybas. Į Alberto vairuojamą „Audi A4“ rėžėsi į priešpriešinę eismo juostą iššokęs galingas „Toyota Camry“.

Japoniškos mašinos vairuotojas buvo neblaivus. Albertui lūžo dešinioji koja, sužalota galva. Sužalojimų patyrė ir šalia sėdėjusi žmona. Kaimo ligoninės personalas Albertui nepadėjo. Medikų pagalbą gavo tik Maskvos ligoninėje. Išgulėjo 27 paras. Būdamas komos būsenoje regėjo angelus. Tunelio, apie kurį kalba klinikinę mirtį patyrę pacientai, nematė. Sugrįžimo į gyvenimą kaina – 30 tūkstančių eurų. Gi avarijos kaltininko byla buvo tyliai numarinta.                    

Kas moka dirbti, nepražūva

Taip sako Albertas, triūsęs Lietuvoje, Rusijoje, Vokietijoje, Airijoje, Danijoje, Norvegijoje. Rusijoje dirbo melioracijos darbų vykdytoju. Atiduodant objektą darbų užsakovui atvažiavo keturi priėmėjai. Kiekvienas išgėrė po butelį degtinės. Gėrė ir Albertas. Tokie progos draugai atsisakymų nepripažįsta. Albertas atlaikė, nesusvyravo, bet ryte pabudus ir įbedus žvilgsnį į kambario lubas, šios lyg judėjo, lyg prislėgti norėjo. Seniai tai buvo ir nepasikartojo.

Šiandien Albertas negeria nei degtinės, nei vyno, nei alaus. Prisipažįsta, jog ir mergaičių nebemyli. Tiesa, tuoj pat pajuokauja butą pirkęs Šilutėje Cintijoniškių gatvėje kartu su jo šeimininke, bet pastaroji apgavusi, nepasirodo. Dabar jo rūpestis – numesti svorį, 12 kilogramų. Du kilogramus jau numetė. Valgo mažai. Pusryčiams – puodelis kavos be cukraus ir 3 kepti kiaušiniai su svogūnais, pietums – sriuba iš baldininkų valgyklos, vakarienei – balto sūrio gabaliukas ir du arbatiniai šaukšteliai medaus. Jam skaniausias patiekalas – tarkuotų bulvių cepelinai arba bulviniai blynai.

Kitos procedūros: ryte vaikštynes palei Šyšą, vakare – tas pats maršrutas dviračiu pylimu ir keliu. Tingėti nemėgsta. Moka dėti grindis, mūryti, vairuoti. Danijoje statė namelius, Norvegijoje dėjo grindis. Įdomi šalis Norvegija. Gegužės mėnesį ten kalnuose sniegas, o Lietuvoje karvės ganosi. Įspūdingi tuneliai po vandeniu. Norvegijoje atsivalgė lašišos. Ne kartą užsienyje dirbo su jaunais, vadovavo jiems, mokė. Ne visais liko patenkintas. Kai kurie vaikinai labai linkę į pramogas, išgertuves. Gal jie vieni kitų nebesupranta, juk skirtingos kartos, skirtingos vertybės.

Jis skaito „Lietuvos rytą“, „Kauno dieną“, „Šilokarčemą“, „Šilutės naujienas“. Ir pafilosofuoti neatsisako. Nors pensininkas, bet darbo nesikrato. Paskutinė darbovietė prieš 2-3 metus – Kauno „Ekskomisarų biuro“ apsaugininkas, saugojęs prekybos centrą „Senukai“. Kodėl netriūsti, jei sveikata leidžia.

Ir sporto renginiai traukia. Atmynė į stadioną dviračiu žiūrėti futbolo rungtynių tarp „Šilutės“ ir Telšių „Džiugo“. Vis atgaiva akiai. Stadione gali sutikti ir kokį anų dienų užsilikusį draugą, prisiminti pamirštą. Bendraamžių nebėra daug. Albertas dar tikisi pagyventi, nes tėveliai buvo ilgaamžiai. Jurgis mirė 84-erių, Emilija – 96- erių. Kai iš Oberhauzeno (Vokietija) skubėjo į mamos laidotuves, jo darbą už tris trilitrinius stiklainius „samanės“ įgijo panevėžietis. Kaip sakoma, nežinosi, kada rasi, kada pamesi. Toks yra gyvenimas - visada per trumpas, kad viską spėtum. Bet stengtis verta.