Auksarankė moteris iš Pavilkių kaimo

2020-07-26, Svetlana Jašinskienė

Irena Ramanauskienė - žmogus sutvertas menui. Jos sukurtų darbų neišvysite galerijose, garsiose parodose, nes viena pagrindinė šios moters savybių – kuklumas.

„Visa tai darau sau. Ir kokia gi iš manęs menininkė?“, - teigė Irena. O menininkė ji didelė, tik nemėgstanti viešumos.

Moters sodyba – meno kūrinys, kurį ji pati savo rankomis sukūrė. Moteris nuostabiai tapo paveikslus, komponuoja puokštes, o išėjusi į užtarnautą poilsį I. Ramanauskienė atrado dar vieną pomėgį - gamina, siuva lėles.

Studijuoti meno niekuomet negalvojo, nes anuomet tai tikrai niekas nelaikė rimtu amatu. Dirbo Irena visą gyvenimą parastus, žemiškus darbus, bet nuoširdžiai ir su meile.

„Gerai, kad darbai - be didelės atsakomybės, nereikia galvą laužyti ir grįžus į namus save gali realizuoti kūryboje,“ - sakė Irena. 

Svajojo tapti mokytoja. Deja, baigti studijas tuometėje Klaipėdos Salomėjos Nėries pedagoginėje mokykloje jai sutrukdė meilė. O gaila. Puiki būtų buvusi pedagogė, nes ir dabar jos sodyba atvira vaikų, anūkų draugams ir jaunatviško šurmulio čia nestinga. O dar ir konditerijos gebėjimais Irena pasižymi, tad jaunimas ne tik puikiai leidžia laiką, bet ir būna privaišinti jos kepiniais.

Aukščiausiasis apdovanojo Ireną gebėjimu piešti. Jos gabumus bus įžvelgęs tėvelis. „Jis man vis padėdavo lapą, kokį paveikslėlį ir sakydavo: „Irute nupiešk štai šitą:. O pats vienu-dviem štrichais išraitydavo ant lapo jūreivio, įsikandusio pypkę, galvą. Iki šiol jo pieštą jūreivį atsimenu... Dabar suprantu, kad jis įžvelgė manyje gebėjimus piešti ir juos ugdė“, - prisiminė Irena.

Ir puikiai išugdė. Irena metų metais piešė sienlaikraščius tarybiniame ūkyje, dekoravo mokyklų klases, yra nupiešusi tonas dekoracijų vestuvėms, renginiams. Ji iliustravo Pagėgių krašto politiko, poeto Remigijaus Kelnerio tris poezijos knygeles. Irenos nutapyta daugybė žmonių užsakytų sodybų, vienkiemių, kad jie nenueitų užmarštin.  Irena dalyvavo Mažosios Lietuvos paveikslų sodo po atviru dangumi plenere. Tik apie tai nemėgsta kalbėti, pasak jos, jaučiasi ne kaip, kadangi realiai trūko dailės teorijos. Jos ir dabar jai trūksta.

Ir dailininkės diplomo Irena niekada neturėjo, bet yra išstudijavusi tomų tomus dailės teorijos enciklopedijų ir kartais išskleidžia molbertą, sumaišo dažus ir „iškeliauja“ į savo pasaulį.

 Irenos paveikslai įvairūs: natiurmortai, portretai, peizažai. Jos tapytuose paveiksluose dažnai vaizduojamos jaunos moterys, merginos. Pasak menininkės, jaunystė - žmogaus žydėjimas. Visi su nostalgija šį laiką prisimena ir ne vienas norėtų į tas dienas sugrįžti.

Lėlės Irenos gyvenime atsirado mažosios anūkėlės Jorūnės dėka. Artėjo Kalėdos ir reikėjo ruošti dovanas anūkams, kurių Irena turi penkis. Juk visuomet norisi padovanoti kažką originalaus. O dabar ir į darbą skubėti nereikia, todėl nusprendė pati lėlę mažajai pasiūti. Pirmą kartą pasidomėjusi YouTube kanale nustebo, koks platus ir įdomus lėlininkų pasaulis.

Dygsnelis po dygsnelio ir gimė pirmoji lėlė Maša. Tuomet mažoji išgyveno filmuko „Maša ir lokys“ periodą.

Lėlių gaminimas užvaldė Ireną. „Kuomet pradedi gaminti lėlę, nenumanai, kas gausis... Kiekvienas siūlelio patempimas dovanoja lėlės veidui vis kitą bruožą... Ir taip įdomu pačiai nuspręsti, ar šita lėlė šypsosis, ar bus rimta, ar ji bus susikaupusi ar šelmiška“, - pasakojo Irena.

Priešingai nei tapytuose Irenos paveiksluose, lėles ji daugiausia siuva vaizduodama garbingo amžiaus žmones. Įdomiausia tai, jog jos lėlės turi net profesiją, arba jas lydi svajingos likimo istorijos. Na, tarkim, pora pagyvenusių žmonių-lėlių - tai kažkada buvęs notaras ir jo žmona. Žmona, žinoma, pasipūtusi truputėlį, žinote – juk ji notarienė. Kita lėlė - vieniša moteris - mėgaujasi ryto kava. Dar kita moteris parimusi ant lazdelės - buvusi mokytoja.

Štai tokie personažai ir jų istorijos. Tik, kad jos visos mažai pasaulio mačiusios. I. Ramanauskienės lėlių kolekcija verta, kad ją pamatytų žmonės. Tačiau tas nelemtas Irenos nepasitikėjimas savimi nesuteikia galimybės išvysti, ką geba žmogaus rankos.

Kuomet sumanėme parašyti apie auksarankę moterį, gyvenančia atokiame Pavilkių kaime, vos prikalbinome I. Ramanauskienę. „Neverta. Stebuklų nedarau“, - prieštaravo Irena. O, pasirodo, daranti stebuklą, nes pasiūti lėlę reikia daug įvairiausių priemonių - specialių adatų, vielų vielelių, specialaus audinio, dažų ir t. t. Irenai pakanka to, ką turi po ranka. Neturi ji nei specialių adatų, nei specialių audinių, o jos lėlės aprengtos gražiausiai, ne tik ištaigingais viršutiniais rūbais, bet ir prabangiais apatiniais. O kur dar bateliai, kurpaitės, visi aksesuarai, portfeliai, rankinės, akiniai ir t. t. Irena viskuo pasirūpina.

Kas toliau? „Bandysiu pasiūti lėlę-portretą“, - sakė Irena. Ir jaučiasi jau pasiilgusi lėlių gamybos, nes jas meistrauja rudenį ar ilgais žiemos vakarais. Vasarą visą savo laiką skiria sodui, kuriame ir pasikrauna kūrybinių galių.


Foto galerija

Straipsnio komentarai

Virginija Budvytienė2020-07-30
Irena, tu esi menininkė, tavo darbai PUIKŪS!!! Mano namuose kabo tavo tapytas paveikslas, jis nuostabus. Man labai gaila žmonių, kurie patys neturi kuo pasigirti, bet savo komentarais stengiasi įžeisti, sumenkinti žmogų. Kreipiuosi į
..2020-07-27, gal pasigirkite savo gebėjimais, kad suprastumėme, kokie jūsų pasiekimai mene.

Komentaras patinka Komentaras nepatinka
Patinka ;)2020-07-28
Kiekvianą kartą skaitant apie paprastą, gerais darbais pasižymintį žmogų, džiaugiasi širdis ;) Ačiū už jų viešinimą! Komentaras patinka Komentaras nepatinka
..2020-07-27
Vėl asmenybės kulto straipsnis, kur su kūlimais bandoma iškulti kažkokį baltą įspūdį apie asmenybę, kuriai tas straipsnis net ir nėra reikalingas. Jugi pati kūlėja rašo kad kūlimo objektas labai kuklus, bet vis tiek kulia per prievartą. Jeigu žmogus kuklus ir kuklinasi tai nėra kažkas "kuklaus". Tokie epitetai irgi sugalvoti aplinkinių "savų" kad prasivardžiuoti ir žeminti visaip aiškinant kad tu va ne toks kaip visi kiti.Tas žmogus turbūt yra susipratęs kažką apie supančios aplinkos pavojingumą, kur savi šaudo į savus kad kiti bijotų. Nėra jokių žirnių po tais čiužiniais, bet kuliama, nes matyt žirnių kvapas trukdo miegoti princesėms. Ant tiek gerai išvystyta ta uoslė, turbūt galingai plunksnuoti būtigeidžiai gali užuosti visus žirnius po visų čiužiniais taip kaip kad gali stebuklingai suskaičiuoti tuos rusnės visus paukštelius. Atvažiavo, pamatė ir nugalėjo. Taip parašyta. Nors niekur nebuvo net kojos iškėlę. Va kitas reikalas "tikėjimas", kur tikima žodžiais ar paveiksliukais. Man ta pirmoji vudu lėlė, kur po straipsniu labai panaši į tą notaristiškai optimistišką įdomybę kuri "veikia" įsikūrusi šilutėje šalia policijos komisariato. Atseit priklauso sorooptimistėms, bet jos fizionomija tikrai nespinduliuoja optimizmu. Visada tokia be emocijų tarsi pas ją tris kartus per dieną maitintų vien vargo vakarienėmis kur patiekiami trys patiekalai, kurie visi pagaminti iš sorų kruopų. Nors gal tas Džordžas Soras kakoja kruopikėmis, barsto trupinius kaip perliukus po savo gardus, numeta savo sezamai atsiverk alibaboms atsidėkodamas už "optimizmą" ir tikėjimą šviesiu vaivorykščių rytojumi. Na daktarų grupuotės chirurgai ir yra papjovę lietuvą kaip ir visą globalizuotą pasaulį atsivėrę pilvą ir ėda viską, geria kraują tt? Matot šiais laikais daktarų grupuotei nebereikia naudoti kryžiaus kad imobilizuoti "ligonį" vivisekcijos operacijai, turi ir cheminio nukryžiavimo priemonių. Na, o kas liečia tą notarę, tai gaila tokia gražuolė, o turi vargti čia, tempdama kažkokių c​ž​v gestapo buožių kryžių. Ir čia tokių gražuolių labai daug. Na o kur c​ž​v gestapo buožės ten visur ir raganystės, rakštisteinystės, aferos, smagūs velniai, basakojai batsiuviai, krematoriumų krosnys, tt.. Nu va ir reikalinga klausti ar buvo anksčiau tas pavilkių kaimas? Nu pamenate prieš kelias dienas buvo straipsnis apie c​ž​v gestapo buožių suvažiavimą mažių kaime. Tokio kaimo seniau nebuvo, kol tenais neatsikraustė kažkoks buožė ir nepradėjo kolonizacijos. Va kas įdomu tai dantys, odontologija, stomatologija, protezai, implantai, tt.
Komentaras patinka Komentaras nepatinka