Apie giedrą ir dar kai ką...

Taip jau būna, kad meno jėgai paklūsta ir aplinka. Šiuo atveju ne tik slėpininga didžiosios Kintų bažnyčios rimtis, jaukus miestelio vakaras, bet ir saulėlydžio nutvieksta marių pakrantė. Bevėjė, lyg veidrodžio stiklas dangumi pridengta marių platybė, miegui klusniai nutilusios nendrės, vienišas baltas garnys jų fone ir saulės laidos auksas. Turbūt ir jie klausėsi tos pačios muzikos, kuri niekaip nepaleido mūsų, ir, atrodė, vis dar veda į iškilmingo grožio erdves.

O šitos erdvės centre – trapi mūsų jubiliatės Janinos figūrėlė. Apsupta draugų, su didžiule gėlių puokšte ji kukli ir šventiška stovėjo ant lieptelio į marias, o greta – jos doras, darbštus  gydytojos ir žmogaus gyvenimas, pažįstamas ne vienam šilutiškiui. Laikydamasi gydytojos etikos, ji labai santūriai retai kada teprasitaria apie buvusių ligonių istorijas, ne apie ligas, o gražius pacientų tarpusavio santykius, apie paramą vienas kitam, kai artėdavo grėsminga tamsa, apie džiaugsmą, kai tą tamsą pasisekdavo nugalėti.

„Po labai sudėtingos vienintelės akies operacijos nuėmus tvarstį – didžiulis džiaugsmas. Senelis tyliai sako savo žmonai: –Taip seniai tave mačiau. Kokia tu man graži...“ (kn. „Tolstančio laiko lašai“). Tokia toji mūsų Janina, atvira geriems ir gražiems dalykams, mėgstanti poeziją ir meną, mylima vaikų, besidžiaugianti vaikaičių elgsenoje įdiegtomis šeimos vertybėmis, jų atsakingu požiūriu į mokymąsi ir veiklą. Mums, literatams, maloni jos draugija, subtilus požiūris į pasaulį ir kūrybą.

Štai kodėl su ilgesingo pavydo jausmu vėl ir vėl galvoju apie gražius žmones, santūrius, dažnai atidaus žvilgsnio, šviečiančius vidiniu orumu ir išmintimi. Mano kartos vaikai tokių dar sutiko savo kaimo aplinkoje. Neturėjo jie aukštojo išsilavinimo, dažnas buvo baigęs tik pradinę mokyklą, tačiau jų paprastų raštų – laiškų ar įrašų kalendoriuose - braižas buvo lygus, dailus – dailyraštinis. Jie kažkaip daugiau žinojo apie žemę, orų atmainas, geriausią ūkio darbų laiką. Matydavom juos dirbant kasdienius darbus – lėtai, nesiblaškant, nestoviniuojant ir nepypkiuojant, kaip buvo priimta kolūkiniame kaime. Tada jau mes buvome prakutę ir bėgdavome į kiną, kur buvo rodomi primityvūs, bet su didele romantikos doze sovietiniai filmai, ir jie paaugliškoms galvoms darė įspūdį.

Gaila, kad tik daug vėliau literatūros pamokose susitikome su J. Biliūno seneliu Simonu „Žvaigždėje“, Mykoliuku Vaižganto „Dėdėse ir dėdienėse“, Krėvės Vainoru „Bedievyje“. Labai pavėlavę pamatėme, kad literatūriniai personažai yra ne tik labai tikroviški, bet juos, pasirodo, galima gretinti su savo kaimo aplinkos žmonėmis.

Kaimynas Stanislovas lyg anas dzūkų Vainoras ne tik sumaniai šlavinėjo į avilius bitelių spiečius, bet kai šlubčiodamas ėjo per sodą,  medžiai glaudėsi prie jo, su paukštiškais rūpesčiai tarškėjo, girksėjo  kiemo vištos ir žąsys, nustelbdamos beržyno gegutę; mano dėdė, mėlynakis stipruolis, visai kaip Mykoliukas lyg žaisdamas kilnojo bulvių maišus, ar lygiai, neiškrypdamas iš vagos, klausydamasis plyštančios velėnos šlamėjimo arė pūdymą; rastum su kuo gretinti ir senelį Simoną, o skerdžių Lapiną kai kuo priminė mano pačios tėvas, nepralenkiamas kaimo pramaniūgas kalvis ir pasakotojas.

Suaugę jau radome ir žodžių šiems žmonėms įvardinti – senojo kaimo inteligentai. Kuo kuo, o įgimtos inteligencijos jie tikrai turėjo. Kodėl kaip tik iš jų nepasiėmėme tų savybių, o linkome į niveliuojantį sovietmečio jaunimui peršamą optimizuotą veiklumą? Kas, perbridę sovietmetį, atsikovoję ar tiesiog sulaukę nepriklausomybės, atsinešė šiuos išskirtinius lietuvio žmogaus bruožus į dabartį? Kurie tėvai sugebėjo įdiegti savo vaikams tuos natūralius gražaus elgesio ir aukštos kultūros bruožus, kaip vieną svarbiausių lietuviško identiteto savybę? Kiek šiandien reikia kuklumo ir kokiu lygmeniu būtina kopti per kitų galvas, kad įsitvirtintum sociume ar valdžioje?

Kaip ten bebūtų, bet esame greiti lanksčiai prisitaikyti prie pasaulyje paplitusių elgsenos (ir kalbos) normų. Pavyzdžiui, tikrai žinome, kaip svarbu psichologiškai apkabinti ir priglausti artimą žmogų: vaikus, vyrą, žmoną, tėvus, senelius... Kiek daug šitas prisiglaudimas prie motinos ar tėvo reiškia vaikui, kiek suaugusių vaikų apkabinimas brangus seniems, visada jų išsiilgusiems tėvams. Išskėsdamas glėbiui rankas mūsų žmogus dabojo labai svarbų niuansą – kito apkabinimas turi būti savas, mielas, ne toks formalus, kaip kartais matome užsienietiškuose filmuose.

Gal COVID-19 pandemijos draudimai šiek tiek primins lietuviškąjį santūrumą, lakoniškus dėkingumo ir pagarbos žodžius, gal sutūrės mielas tetas nuo per didelio širdingumo pirmoms išsidejuoti esamomis ar ne bėdomis, sutikus seniau matytą pažįstamą, giminaitį  ar kaimyną...

Ak, tiek jau to tų pastebėjimų. Tikriausiai gindamiesi nuo susvetimėjimo, kartais netyčia peržengiame ne tik šias ribas, bet kai pasidairai, kiek aplinkui gražių ir išmintingų žmonių, nušvinta akys ir pragiedgėja net pati niūriausia diena.