Kraujo balsas šaukia vėl namo...

Baigusi vidurinę mokyklą Deimantė išskleidė sparnus ir išskrido į užsienį. Ko? Pati gerai nežino... Gal geresnio gyvenimo... Gal savęs išbandymo... Mergina su draugu išvyko į Vokietiją, mat toje šalyje „ledus pralaužusi“ buvo Deimantės mama.

Ant lėkštelės niekur nieko nėra padėta, viską tenka pačiai užsidirbti, ar tai užsienyje, ar Lietuvoje. Aštuoneri metai užsienyje, iš jų penki – Hamburge. Teko padirbėti visur: fabrike, kavinėse barmene...

„Kur bedirbčiau, visur man buvo gerai. Visur sutikdavau labai gerus žmones. Visuomet sunkiai skirdavausi su kolektyvu. Kiekvienas žmogus kažką duoda, kiekvienas žmogus – gyvenimo mokykla. Visada galvodavau, kad turiu būti sugyvenama, nes su tais žmonėmis man gal dar teks ne kartą susitikti. Todėl niekur gyvenime neturėjau konfliktinės situacijos“, - apie  žmones pasakojo Deimantė.

Žvelgiant į gerumu spindintį Deimantės veidą, panašu, kad ji apskritai nėra pažinusi konfliktinės situacijos. Na, o apie gyvenimą svečioje šalyje neišgirdome nieko gero: „Penkeri metai Hamburge – košmaras, triukšmas, nuolatinė įtampa ir stresas, svetima kalba...Tai ne gyvenimas. Grįžusi atostogauti iš užsienio į Lietuvą niekur nenorėdavau iš Stoniškių važiuoti... Taip gera savo gimtuose namuose būdavo, kad netraukdavo net mūsų pajūris“, - kalbėjo Deimantė.

Kad ir kokie šaunūs žmonės ją supo užsienyje, visada greta buvo mama, draugas, bet nežmoniška trauka grįžti į Lietuvą nugalėjo. Užsienyje išgyvenę aštuonerius metus Deimantė, jos draugas ir mažoji jų dukrytė apsisprendė ir grįžo į Lietuvą.

Ir vėl keista - grįžusi į Lietuvą jauna šeima nesiveržė į didmiestį, o su didžiausiu malonumu grįžo į gimtąjį Deimantės kaimą Stoniškius.

Pagėgiuose veikia keturios kirpyklos, jose triūsia 6-7 kirpėjos, ir Deimantė nepabūgo pasilikti Pagėgiuose ir dirbti būtent kirpėja. Patalpinusi skelbimą apie tai, kad nori dirbti kirpėja, tuoj sulaukė pasiūlymo ir ėmėsi darbo. Jauna ir nauja kirpėja Pagėgiuose džiaugiasi, kad kasdien sulaukia vis daugiau klientų ir nematanti nieko blogo tame, jog klientas neprisiriša prie vieno meistro, o pasinaudoja kelių kirpėjų paslaugomis. Ir ji pati nuolat keisdavo kirpėjas, norėdama save kas kartą pamatyti kitokią.

Apie kirpyklos „Fabiola“ kolektyvą, į kurį atėjo dirbti Deimantė, vėl patys geriausi ir šilčiausi atsiliepimai. Ne veltui liaudies išmintis byloja - koks pats būsi, tokie ir žmonės tave sups.

Kodėl kirpėja, atsakymas paprastas: „Nežinau, iš kur pas mus šeimoje tas potraukis plaukų kirpimui, bet kiek save prisimenu, tiek pas mus namuose užsiimama plaukų kirpimais, dažymais. Tą amatą išmanė mano mama, nors ji yra savamokslė, bet praktikuodama sukaupusi didelę patirtį. Ir mes su sese nuolat kirpdavome, dažydavome plaukus viena kitai, artimiausioms draugėms ir sulaukdavome daug komplimentų. Kirpdavau ir dažydavau plaukus šiek tiek ir užsienyje artimiausiems draugams. Dar buvo mintis pasimokyti makiažo technikos ar kitų grožio sferos sričių, bet visa, kas susiję su plaukais, kirpimas, plaukų dažymas, manyje užkoduotas.“

Deimantė niekam nieko nenori įrodinėti, mėgsta šį amatą ir visada viską dirba iš širdies. Daro tai, ką labiausiai mano galinti daryti gerai. Patirties turi, yra išklausiusi daugybę seminarų, tad galvoja, kad klientai ja pasitikės.

„Mane žavi mažo miestelio privalumai, kad čia žmonės nėra per daug dalykiški, oficialūs. Taip ir aš, nesilaikau nustatytų darbo valandų, nesu įsirėminusi į griežtus grafikus, stengiuos būti lanksti klientams ir atsiliepiu į klientų poreikius. Esant reikalui nuvykstu į namus apkirpti, sušukuoti arba ir sekmadienį mielai suteikiu paslaugas. Tai darau ne iš būtinybės, tai didelis malonumas, jei į tave kreipiasi, tavimi pasitiki... Kuomet pavyks įsitvirtinti, norėčiau, kad mano aistra darbui nevirstų tik pilka kasdienine rutina. Ketinu dalyvauti konkursuose, nes visada žavi naujovės, vyraujančios tendencijos. Juolab, kad tai tikrai turiu galimybę daryti, nes visada sulaukiu didelio palaikymo iš visų artimųjų. Ir karantinas davė daug naudos - dalyvauta daugybėje seminarų, kai kurios technikos jau išbandytos su klientais. Na, žodžiu, labai noriu užmegzti ryšius su šio krašto žmonėmis, jaunimu ir tikrai turiu ką pasiūlyti, o ir juos visada išgirstu“, - teigė pašnekovė.

Jos draugas taip pat mąsto apie veiklą Pagėgių krašte. Jau užrašėme mažąją į darželį Šilgaliuose ir tuo labai džiaugiuosi, nes tai, kaip norėjau sugrįžti į gimtuosius Stoniškius, dar niekada gyvenime nenorėjau. Kas gali iškeisti sodus, gamtą, kaimo ramybę į dulkėto miesto gatvių triukšmą, spūstis parduotuvėse ar pasivaikščiojimus negyvomis betono gatvėmis“, - pasakojo D. Čepliauskytė.