Mažosios Lietuvos meilės tremtinys laukia įkvėpimo

Kelionė į pasaulio kraštą

„Jaudinuosi, laukiu, matau - ateina manoji meilė, - šiandien pasakoja Gediminas. - Akis užtinusi... Išsigandau, o, pasirodo, bitė papuošė mano Birutę.

Baisu ir paskaičiuoti, kada gi mes su Birute Margyte iš Pagėgių susipažinome. Tai įvyko Šiaulių pedagoginiame institute. Abu ten studijavome. Vedžiau 1974 m., o kur dar merginimas, draugystė. Prisipažinsiu, ta kelionė į pasaulio kraštą – Pagėgius - buvo apimta jausmo, kad visa tai laikina. Kažkaip savame krašte gali eiti užrištomis akimis, o čia - viskas ne taip, kaip savame krašte... Nesuprantamas jausmas! Padėjo man čia priprasti, apylinkes aprodė mano uošvis, žurnalistas Alfredas Margis. Jis buvo tikras šišioniškis.“

Pedagogo kelias

„Atvykau į šį kraštą dar nebaigęs instituto. Na ką, reikia ir apie darbus galvoti, ne tik apie meiles... Nuvažiavau į Šilutę, tuometį rajono centrą, pas Švietimo skyriaus vedėją Feliksą Toleikį. Vedėjas apsidžiaugė, nes Šilutės rajone nebuvo nė vieno dailės mokytojo. Pasiuntė mane į Pagėgius pas mokyklos direktorių Joną Glinskį. Direktorius mane iš to džiaugsmo net į restoraną nusivedė.

Pirmasis mūsų butas buvo puikioje vietoje, miesto parke. Ką gi, gyvenimas prasideda... Ir še tau! Mane pradeda klibinti į armiją. Aš vėl - pas Švietimo skyriaus vedėją. O jis nujaučia, kad po kariuomenės aš į šį kraštą negrįšiu. Tada rado išeitį: mat tuo metu dirbančių kaime mokytojų neėmė į armiją. Ir vedėjas mane ištrėmė į kaimą, tokiu būdu apsaugodamas nuo kariuomenės. Taip aš atsidūriau Lumpėnuose. Ten dirbau septynerius metus. Mokiau dailės, braižybos, fizikos, biologijos - lengviau vardinti, ko nemokiau. Pagrindinis krūvis buvo Lumpėnuose, ir viena kita pamoka Pagėgiuose. Kaip visada, atsirasdavo nepatenkintų: „Kažkoks piemuo slapstosi nuo kariuomenės, o mieste pamokas turi“, - tokios kalbos ėjo. Todėl likau dirbti tik Lumpėnuose.

Pateko į kursus

Dirbdamas Lumpėnuose netikėtai patekau į direktorių rezervų kursus. Buvo tais laikais tokie: baigi mėnesį trunkančius mokslus ir lauki direktoriaus vietos. Pasitaikys, o rezervuotų direktorių jau yra.

Po mokymų neprabėgo nė savaitė, man vėl skambina vedėjas: „Panemunėje mokyklos direktorė, parduodama kopūstus, užaugintus mokyklos darže, sumaišė savo ir valdišką kišenę.“

Nuvykome, paėmėme antspaudą, o vedėjas ir sako: „Direktoriauk“. Anksčiau Panemunės mokykloje mokėsi iki keturių šimtų moksleivių. Man direktoriaujant jų buvo apie du šimtus. Kontingentas buvo įdomus. Mokėsi vaikai iš daugelio aplinkinių kaimų, iš pačių Pagėgių, iš Sovetsko. Kaip tik pertrauka, taip koridoriuje atėję iš Sovetsko kalba tik rusiškai... Įdomiai visa tai skambėdavo.

Panemunėje užtrukau neilgai. Nors per labai trumpą laiką pilnai paruošiau mokyklą darbui. Vėl vedėjo skambutis ir kviečia „ant kilimo“. Važiuoju, jaudinuosi... O vedėjas: „Žinai, reikia direktorius sukeisti: tu eik į Stoniškius, o tuo metu Stoniškiuose dirbantį direktorių – į Panemunę.“ Galvosūkis, kaip iš Pagėgių patekti į tuos Stoniškius, juk tada retas kuris automobilį turėjo.

Atveda į Stoniškių mokyklą

„Laba diena, aš sekretorė“, - pirmoji mane pasveikina dar ir dabar dirbanti Laimutė Bagdonienė. Vaizdelis baisus: mokykla krosnimis apšildoma, o jos pusiau sugriuvusios. Lauko tualetai, per kuriuos nuolat gaudavome baudas po patikrinimo, apgriuvę. Kartą sužinojęs, kad atvažiuos tikrinti, pasikviečiau dvi valytojas ir kartu sėmėme tualetų turinį lauk. Bet tualeto vaizdelis nuo to nepagerėjo. Teko eiti pas ūkio direktorių prašyti, kad pastatytų naują tualetą. Direktorius pasakė: „Suvargsite, reikia projekto“. O aš jam: „Juk aš pats galiu nubraižyti“. Taip ir padarėme: nubraižiau, patvirtinome, ūkis davė plytų, paskyrė darbininkų ir pastatėme puikų tualetą vaikams.

Dar buvo to meto „bizas“ – mokykla būtinai turėjo turėti šaudyklą. Statėme ir šaudyklą. Teko ir kursus išklausyti, kaip ją statyti, iš kokių atstumų šaudyti, kuo šaudyti ir t. t. O kariniu vadovu pas mane mokykloje dirbo buvęs Pagėgių mokyklos direktorius Jonas Glinskis.

O čia vėl žinia - baigiama statyti nauja mokykla Šilgaliuose. Vyko kažkoks pasitarimas, susirinkimas, kuriame aš nedalyvavau, tik koridoriuje norėjau prasilenkti su Švietimo skyriaus vedėju ir ūkio direktoriumi Vaclovu Mišeikiu. Bet nepavyko. Jie stvėrė mane už parankių ir porina: „Būtų neblogai, kad eitum į naują mokyklą“. Štai aš jau ir vaikštau naujai statomos mokyklos pamatais. Viską žinau, matau, statau kartu su statybininkais. O čia Šilgaliuose jau ir sąlygos karališkos - mokytojams pastatomas namas, ūkiniai pastatai.

Buvo tas laikas, kai užgriuvo nepriklausomybė ir mane Stoniškiuose išrinko Stoniškų apylinkės tarybos pirmininku, o deputatų tuomet buvo dvylika. Penkerius metus ėjau šias pareigas greta savo tiesioginių pareigų.

Esu Centro sąjungos narys. Rėmėme rinkimuose prezidentą Valdą Adamkų ir net dalyvavome jo inauguracijos puotoje. Tai buvo tas laikas, kai brendo Pagėgių savivaldybės susikūrimas. Rinkimuose pasirodėme puikiai ir susitarimo tvarka mums priklausė Švietimo skyriaus vedėjo vieta. Tada ir buvau pakviestas į Švietimo skyrių Pagėgių savivaldybės administracijoje. Ir vėl nauja pradžia, nieko nebuvo, nei kabineto, nei specialistų ir patirties.... Bazavomės pastate prie autobusų stoties.

Žmogus, atėjęs iš mokyklos, praktikuojantis - jaučiausi kaip narve. Visi politikai viską „išmanė“, visi viską „mokėjo“ ir niekam nereikėjo čia mano metų metus patirto įdirbio. Bet aš mačiau, kad taip, kaip valdžia mokė dirbti, nebus. O dar ne pats geriausias metas – reorganizacija, uždarinėjame mokyklas. Pirmoji uždaryta mokykla Opstainių, po to Stumbragirių ir t. t. Atrodo, lyg ir vaikų yra, bet protingi valdžios vyrai paskaičiavo, kad neapsimoka algą mokytojai mokėti, reikia taupyti. O reikėjo palaukti, ir neilgai, nes tuoj pat viskas savaime pradėjo nykti.

Darbas Pagėgių savivaldybės Švietimo skyriuje truko dešimt metų. Ištisos reformos, reorganizacijos. Nuo pat nepriklausomybės pradžios švietimo sistemoje kažkas minama, minama, prasikasama ir vėl minama. Baisumas nuo reformų neapleisdavo. Tarkime, važiuojame parsivežti metodinės literatūros mokytojams. Viskas išversta iš velniai žino kurios kalbos – svetima, tolima... Verti knygą, o ji trata, kaip dantratis, nes nė karto nėra versta, o ką jau apie tai, jog skaityta. Vis tas svetimų Dievų vaikymasis.

Nesigailiu patekęs į provinciją. Buvau geras studentas, turėjau galimybę laisvai lankyti paskaitas. Turėjau ir galimybę rinktis, kur važiuoti dirbti po studijų. Kvietimų buvo visokių, netgi į Vilnių. O aš jau turėjau planą: „Važiuoju į Pagėgius“. Tada sekė klausimas: „Ar bent žinai kur jie?“ „Taip, žinau“. Tada komisijos pirmininkas pasukiojo pirštą prie smilkinio ir tiek...

Taip žingsnis po žingsnio čia, Pagėgiuose, ir ateita iki užtarnauto poilsio. Beje, be jokių nedarbingumo lapelių, vadinamų biuletenių.

Šeimos kapeloje - akordeono partija

Muzikantu tapau nori nenori, mat namuose turėjome šeimos kapelą. Tėtis griežė smuiku, mama – gitara, brolis – armonika, aš – akordeonu, sesuo mažiau gabi – barškalais. Visi nepataikymai į natą būdavo palydimi tėčio smuiko smičiaus trinktelėjimais. „Vaikišty, ar tu negirdi, ką groji?“ ir bakstelėjimas. Nė vienas iš tėvų neturėjo muzikinio išsilavinimo. Mama apskritai buvo namų šeimininkė.

Devintoje klasėje dainavau chore ir grojau mokyklos orkestre. Tame orkestre vadovas man duodavo būgną, nes jokiu pučiamuoju instrumentu negrojau. Tada jis sakė: „Namuose turiu amerikonišką saksofoną, papūtinėk ir atnešė. Apžiūrėjau - sidabrinis, blizgantis, papūtinėjau, susipirštavau... Ir po pusės metų grojau sudėtingiausių kūrinių solo partijas.

Jaunystėje Pagėgiuose grojau estradiniame ansamblyje. Daug koncertavome, keliavome. Grojo Viktoras Jurgutis, Cibitis, vėliau Aras Žvirblys. Beje, neturėdamas muzikinio išsilavinimo Lumpėnuose  subūriau ir vadovavau mokyklos chorui. Pagėgiuose vykdavo zoninės apžiūros. Dainuojame su savo choru, o Viktoras Jurgutis stebisi, nes mes balais apšovėme Jurgučio chorą. Vėliau, dirbdamas pedagoginį darbą, nuolat dalyvaudavau saviveikloje ir grodavau kur tik pakviesdavo. O buvo politikų, kurie sakė: „Švietimo skyriaus vedėjui nederėtų akordeoną tampyti“. Štai koks supratimas.

Likimo išblaškyti broliai

Mano tėtis - suvalkietis. Jo šeimos gyvenimo istorija įdomi, nes mano mama jam - antroji žmona. Karas, mano tėtis dirbo teismo sekretoriumi, vis bėgo į užsienį. Taip išėjo, kad tėčio žmonai ir sūnui išvykti pavyko, o tėčiui – ne. Tėtis papuolė į lagerį. Iš lagerio grįžęs kreipėsi į savo gerą bičiulį, kuris suveikė dokumentus ir jis atsidūrė Šiaulių rajone, žuvininkystės ūkyje. O ten sutiko mano mamą. 1953 metais atsiradau aš, po to – brolis, sesuo.

Teko su šeima pagyventi visur. Puikiai kalbu žemaitiškai, nes mokyklą pradėjau Žemaitijoje, Telšių rajone. O tada tarmiškas kalbėjimas buvo norma. Tik žemaitiškai, kitaip būtum buvęs nesuprastas.

Tėtis nuolat pasakodavo, kad turime brolį Kanadoje. Bet tais laikais apie paieškas - nė pasvajoti, o dar Kanadoje...

Į Kanadą susiruošė važiuoti Stoniškių pašto viršininkas Andriušaitis. Išgirdęs nuėjau  pas jį ir pasakiau: „Gal sutiksi mano brolį Kęstutį, perduok jam“. Užrašiau mažame lapelyje savo vardą, adresą, linkėjimus. Ir padaviau be jokios vilties, kad tas mažas lapelis ką nors pakeis.

O pašto viršininkas visgi susitinka Toronte ne patį brolį, bet jo mamą. Ji raštelį paima, bet užmeta kažkur... Ji su sūnumi, mano broliu, bet ne kartu gyvena ir iš karto neperdavė. Deja, moteris numiršta. O jos sūnus, mano brolis Kęstutis, po metų, tvarkydamas tuščią mamos butą, randa tą mažą raštelį su visais mano užrašymais.

Grįžtu iš darbo ir randu laišką bei kvietimą atvykti. O, brolau, permetu akimis žemėlapį - pasaulio pakraštys... Nusiperkame bilietus, sunkiai, bet gauname vizas. Viską finansuoja brolis. Skrendame.

Po ilgos ir alinančios kelionės nusileidžiame Toronte. Ir - nežinomybė. Nieko nebuvome susitarę - nei kaip jis atrodys, ką rankose laikys... Vis dėlto dvidešimčia metų už mane vyresnis, dešimtmečius nesimatyta.

Pirmasis mane pažino brolis. Jausmas įdomus - broliui 74 metai, man 54-eri. Mano brolis atradimas - dainininkas, šokėjas, puikiausiai rašo lietuviškai, kalba lietuviškai.

Viešnagės metu Toronte brolis parūpino man akordeoną ir mes eidavome per jų bičiulius ir muzikavome... Dainos sklido dviem balsais.

Po metų Lietuvoje mus aplankė brolis. Tada jau mes stengėmės parodyti savo gražuolę Lietuvą. Pirmasis vizitas buvo į Šakius, jo gimtinę. Ten turėjo būti namas. Namo nerandame, pakalbiname žmogų, o anas parodo vietą, kur dabar pūpso „Maxima“. Jis galvojo, kad kokią paliko Lietuvą, tokią ir turi rasti. Broliui dabar 84 metai. Bendraujame, palaikome ryšį. Gimininga siela, ką ir bepridursi.

Gimininga siela dukters Eglės, o su žentu, aktoriumi Šarūnu Banevičiumi galime susitikę tylėti, bet mes pasikalbame.

Pasiėmęs - grąžina su kaupu

Jaunystėje ragauta ir filmų kūrimo amato. Turėjau kamerą „Krasnogorsk“. Gimdavo filmukai apie institutą ir kitokie. Jie buvo filmuojami aštuonių milimetrų juostelėje. Neseniai mano kursiokas suskaitmenino juos ir man atsiuntė. Tai buvo begalinė staigmena.

Poezija – papildas dūšiai. Poezija man gaunasi iš dyko buvimo. Grodamas nežiūriu, kur dėti pirštus, jie automatiškai vaikšto. Klausa nesiskundžiu - „pro šalį“ man nepašvilpsi. Poezijos rašymas taip pat - savaime eiliuojasi. O tapyba – specialybė.

Vertinu savamokslius dailininkus. Mokytas dailininkas – sugadintas, taip sakydavo mūsų dėstytojai.

Piešiu visokius paveikslus. Jie priklauso nuo nuotaikos. Komercijos niekada neturėjau su tapyba. Žinoma, esu vieną kitą savo darbą pardavęs. Paveikslo paprašė buvęs mokinys, bet dažniausiai visi paveikslai skirti dovanojimams.

Turiu namuose ir savo darbų kolekciją, kurią galėčiau demonstruoti parodoje. Bet senų darbų dabar nekabinčiau. Esu pasidėjęs drobę ir - laukiu įkvėpimo. Dabar esu laisvas nuo administracinio, sunkaus darbo ir ketinu piešti. Bet veržtis į didelius dailininkus, poetus – ne man. Kai tau blogai, tu gali pasiimti iš poezijos, tapybos, muzikos daug – oi, daug vaisto sielai“, - pasakojo Gediminas, net neužsimindamas, kad visa, ką pasiima, grąžina su kaupu.