Rugiapjūtė. Tikriau nei knygoje

Rugys prie rugio, linguoja šiurena, net pabanguoja, kaip laukuose kad būna. Ne  jūros didumo, bet vis tiek nepakartojamas jausmas – mano rugeliai.  Kai įsilipi į rugį, / tai labai toli matyti:/ ligi žodžio, ligi duonos, / ligi stalo, lig širdies,– asmeninį žmogaus santykį su rugiu,– primena Zina,– apibrėžė Justinas Marcinkevičius. Surado žodį „įsilipi”– suimi į save visą jo esmę nuo žemės ir grūdo ligi duonos ant stalo. Išties toli matai, apglėbi bendrąjį rugio ir žmogaus buvimą – darbą, rūpestį, derliaus džiaugsmą, gerumą širdyj prie vaikams sotaus stalo.

Žemdirbiškoje lietuvių kultūroje rugio ir duonos vieta išskirtinė, šventa, nes nelengvas tas kelias nuo grūdo ligi riekės ant stalo, bet, nueitas su meile, atsiperka: „kelia ten kažkas kaip kryžių – / žmogų. Rodos, kad aukštyn“. Kelia aukštyn žmogaus, auginančio duoną, vertę, kelia jo dvasią. Ar ne todėl net sunkūs rugiapjūtės darbai nuo praamžių turėjo šventinį pobūdį, su tam tikrais ritualais, apeigomis. Tokią rugiapjūtę šią vasarą pakartojo TAU literatai.

Kad rugiai jau pjaunami, pranešė sodo šeimininkė (Aldona Sapronaitienė). Būdavo, priėjęs prie lauko, ūkininkas nusiima kepurę ir mosteli ja per varpas. Jei į kepurę įkrinta grūdų – laikas rugius kirsti. Laikas, – gavome visi žinią. Į talką einame šviesiai apsirengę, šiaudinėmis skrybėlėmis arba ryšėdamos baltomis skarelėmis. Pjovėjas, jau iš vakaro išsiplakęs dalgį, susijuosęs drobinius juosta, rišėja lyg iš senovinio atviruko – rainas sijonas, drobinė palaidinė ir, žinoma, skarelė. Talkininkai sustoja prie lauko. Kaitri saulėta diena be debesėlio. Pjovėjas tris kartus nusilenkia Saulei motinėlei, rišėja dėkoja Žemynai ir paduoda simbolinę duonos riekelę pjovėjui. Rugiai dailiai gula į pradalgę, rišėja sustumia rugių glėbelį ir suriša pėdą. 

Bandom prisiminti paauglystės metus, kai teko šį darbą dirbti kolūkiuose. Rišame ir stebimės, kad įgūdžių nepamiršome, keista, net tas pėdo kvapas išlikęs. Įgimto ryšio su rugiu neištrynė net ana santvarka. „Vis lekia tas vaikas, / iškėlęs žydintį rugį, / kaip vėliavą“, – prisimena ne tik poetas J. Marcinkevičius, bet ir mes, čia rinkdamos varpas, statydamos ir kepurėdamos gubą mundielių ir šlitę (guba be kepurės), pindamos pabaigtuvių vainiką, kurį iškilmingai tuoj tuoj nešime šeimininkei. Bet pirma dar reikia supinti iš specialiai nenupjautų rugelių jievaro tiltą ir pasukti kasą į namų pusę, kad ir kiti metai būtų tokie derlūs. Džiaugiamės, kad mūsų būryje yra kelių tarmių atstovų, kad kai kas yra gyvenęs Dūkijoje, Aukštaitijoje, kalbamės apie kiek skirtingus gubos, rikės, mandieliaus, šlitės pavadinimus, net papročius. Pagaliau susirikiuojam ir dainuodamos Jievaro tiltą nešam pabaigtuvių vainiką šeimininkei. O ji, kaip ir dera, ryši baltą skarelę, baltai apsirengusi laukia mūsų ant verandos, žemaičiai sakytų gonkelių, laiptukų su duona ir gira. Oracija, vainikavimas ir kažkoks ypatingai jaudinantis virpulys krūtinėje – neįtikėtina, ne teatras, ne žaidimas, o kažkas taip tikra, taip… šventa. Rugiapjūtė.

Nemažiau svarbu būtų paminėti ir pabaigtuvių stalą obels pavėsyje. Tikra ruginė duona. Neištrinamai, šimtmečiams ją įrašė į lietuvių kultūrą R. Granauskas „Duonos valgytojuose“: „Jie paima po riekę ir artina prie veido, traukdami giliai į save visa apimantį duonos kvapą. Saldžiarūgštis skonis surenka burnoj seiles, jie nuplauna jas pienu. Duona – tai sūnai, dirvos, arklių žvengimas, geležies žvangėjimas kalvėje, apšarmoję rąstų vežimai iš miško, noras ilgai ir teisingai gyventi; pienas – jų dukterys, tvartai, švarus rankšluostis pas šulinį, baltas laukiantis veidas už kreivo stiklo, troškimas gražiai ir ramiai numirti. „Gyvenkim ilgai, kaimynai, – nori jie pasakyti, – juk mes jau niekam nebegalim padaryti blogo“.

Nesigraudinkime, tai meninis (restauruotas) praeities, istorijos fragmentas, bet būtinas žinoti, kaip mūsų atmintis, jei kada prireiktų į jį atsiremti. O dabar kąskime Nemuno lankų ūkininko sūrio, saldindami medumi, gerkime gaivią girą, skanaukime šviežių agurkų, vėlgi su medumi, ragaukime visa tą gerą, kas išaugo sodo lysvėse, sunoko ant medžių. Minkime mįsles, padainuokime rugiapjūtės dainų, dar pasikalbėkime apie poetinį darbščios ir išmintingos mūsų tautos gyvenimą.