Emilija Mackevičienė: „Reikia turėti tikslą ir nugalėti baimes“

„Jei ir galvojau vaikystėje ar jaunystėje apie kažkokią profesiją rimčiau, tai tikrai giminingą tai, ką veikiu dabar. Tiesiog visada norėjau vaidinti. Bet rimtų dramos kolektyvų Pagėgiuose nebuvo, tad savo gebėjimus lavinau muzikoje“, - sakė Emilija. Ji daug metų dainavo vaikų pop chore „Voriukas“, kuris vėliau peraugo į vyresniųjų grupe „Spider“, ir dėkinga vadovei Irenai Ubartienei už reiklumą. Vėliau baigė Pagėgių muzikos ir sporto mokykloje fortepijono mokslus. Čia tokia pat reikli ir rūpestinga buvo pedagogė Evelina Norkienė.

Beje, muzikos mokykloje įvaldyti fortepijoną Emilijai sekėsi puikiai ir privertė gerokai pamąstyti apsisprendžiant, ar nereikėtų tęsti studijų būtent mokantis profesionaliai groti fortepijonu. Tačiau viską nulėmė troškimas vaidinti, troškimas tobulinti aktorinius gebėjimus. Po dešimtos klasės Emilija įstojo į Kauno Juozo Gruodžio konservatoriją, kurioje mokėsi trejus metus. Konservatorijoje Emilija antruoju instrumentu pasirinko saksofoną ir sėkmingai keletą metų juo grojo. Tuomet ėmė stigti laiko ir muzikantei pagailo nenaudojamo instrumento, nes visi muzikantai žino, kad instrumentas turi dirbti, o ne gulėti. Todėl Emilija susidėliojo prioritetus ir su saksofonu atsisveikino.

Tolesnis kelias buvo aiškus – Muzikos akademija. Ir nesvarbu, kad tais metais, kuomet Emilijai reikėjo pateikti stojimo dokumentus, studijos Menų akademijoje ypatingai pabrango. Tuomet jos kainavo 19 000 litų. „Net nesvarsčiau - stoti ar nestoti, visų pirma net negalvojau apie mokamą vietą. Visur, kur pateikiau dokumentus, juos pateikiau tik į nemokamą vietą ir sėkmingai įstojau į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakultetą“, - teigė Emilija.

Štai kokį tvirtumą pasirinkime suteikia ryžtingas žinojimas, ko sieki. Ir tas tvirtas žinojimas yra Emilijos variklis judėti pirmyn.

Prieš studijas Emilija buvo pakėlusi sparnus ir išskridusi į užsienį. Bet jau skrisdama į Norvegiją žinojo, kad tai tik trumpas gyvenimo epizodas. Taip ir buvo. Jis truko vieną kitą mėnesį. Šiandien mergina juokauja: „Užsidirbome pinigų ženatvei ir parvykome.“ Emilijos vyras Marius sėkmingai investavo ir sukūrė verslą, o Emilija tęsė savo kelionę po muzikos pasaulį.  

„Didelių solinių vaidmenų kol kas nesukūriau, tačiau manau, kad viskas dar priešakyje“, - šypsojosi pašnekovė.

Dar studijuodama ketvirtame kurse Emilija gavo pasiūlymą dirbti Kauno valstybiniame muzikiniame teatre. Ilgai svarstyti nereikėjo, darbas muzikiniame teatre – tai, ko reikia. Čia - šokis ir vokalinis bei chorinis dainavimas, scenos judesys, aktorinis meistriškumas – viskas viename. Ir taip jau šešetą metų į darbą einama du kartus per dieną: nuo 10 iki 13 ir vakare nuo18 iki 21 valandos. Ir tai tik oficialus darbo laikas, bet yra išimčių, kuomet ruošiamasi premjerai ar šiaip kuriamas vaidmuo, ir reikia daugiau padirbėti. Pasak Emilijos, yra grupių inspektoriai, kurie stebi, žymi būtą darbe laiką, dirbtas valandas ir jas fiksuoja. Tuomet atlikėjams mokamas bazinis atlyginimas ir apmokama už individualų darbą bei suvaidintus spektaklius ir vaidmenis juose.

Emiliją buvo aplankiusi mintis daryti karjerą sostinėje. Bet vėl nulėmė noras vaidinti. Pasak Emilijos, Vilniaus operos ir baleto teatre statomos operos, operetės, kuriose visgi dominuoja vokalinis atlikimas ir antrame plane aktoriniai gebėjimai, o Emilija mielai persikūnija į vieną ar kitą vaidmenį ir be to negalėtų. Emilijai labiausiai patinkantis žanras – miuziklas. Anot pašnekovės, miuziklai į teatrus sugrąžino jaunimą.

„Jie spalvingi, juose persipina šokis, muzika, dainavimas, aktoriniai gebėjimai, scenografija. Tuo jie ir žavi jaunimą.  Tarp mano draugų yra buvę atvejų, kuomet bičiuliai ne kartą sakė: „Ne, man nepatinka muzikinis teatras“ ir po pakvietimo apsilankyti premjeroje ar šiaip miuzikle lieka sužavėti ir sugrįžta dar ir dar ne kartą. Miuziklas - tai bendras viso teatro kolektyvo sukurtas stebuklas. Na, žinomi ir kiti spektakliai taip pat, bet miuziklas visa apimantis žanras“, - kalbėjo Emilija.

Ir nepamiršo paminėti, kad teatre visi puikiai sutaria, nepaisant to, ar tu choristas, ar solistas, ar muzikantas, ar šokėjas. Kolektyve vyrauja puiki atmosfera ir draugiški santykiai.

Nauji atradimai ir kova su baimėmis

Kad išvengtų kasdienės rutinos, Emilija nuolat susigalvoja sau iššūkių. Ir ne bet kokių, o būtent išsikelia sau tikslą įveikti tai, ko bijojo arba bijo. Kažkada jaunystėje Emiliją pavėžėjo motociklu, ir taip greitai pavėžėjo, kad mergina sakė niekada nedraugaus su motociklais. Bet atėjo toks gyvenimo etapas, kada visas baimes reikia nugalėti. Ir nugalėjo Emilija šią baimę: pati sėkmingai išsilaikė motociklininko teises, įsigijo motociklą ir juo važinėja.

Praėjusį rudenį Emilija nuvedė savo dukrytę Luknę į meninės gimnastikos užsiėmimus. Trenerė pakalbino pabandyti ir Emilijai užsiimti gimnastika. O kodėl gi ne? Pabandė. Patiko. „Stovėjimas ant rankų, dabar mokausi vaikščioti ant rankų, reikia dar padaryti salto ore... Viską reikia išspausti iš savęs, nes tai taip pat duoda grakštumo mano tiesioginiame darbe“, - sakė Emilija.

Gaila, karantinas prigesino naują aistrą, bet Emilija sako, kad vos gyvenimas atsistos į įprastas vėžes ir gimnastiką ji lankys kartu su dukryte. Ir teisingai, o gal kada nors pagrindinės rolės atlikėja turės atlikti salto ore ir nemokės, o štai Emilija tai jau bus išmokusi. Ką gali žinoti, kokias staigmenas gyvenimas yra paruošęs. 

Pagrindiniame Emilijos darbe dominuoja muzika. Tačiau jos niekada nebūna per daug. Likimas netyčia suvedė su Garliavos Šv. Trejybės bažnyčios sakralinės muzikos ansamblio vadovu Viktoru Jermolovu, kuris pakvietė Emiliją dainuoti ansamblyje. Daug vilčių nedėdama dėl laiko stokos Emilija vis dėlto nuvažiavo pabandyti padainuoti. „Labai patiko. Tai ne tik dainavimas, bet savotiška malda, pabuvimas Dievo namuose, susikaupimas, vidinės būsenos ramybė. O be to ir nostalgija praėjusių laikų, kuomet būdama labai jauna vargonavau Pagėgių bažnyčioje. Maloniai dalyvauju repeticijose ir žadu tęsti šį užsiėmimą“, - pasakojo Emilija.

Menininkai - tai ne tie žmonės, kurie uždirba dideles sumas, tad tenka galvoti, kaip užsidirbti papildomai. Emilijai ne prie širdies tranki muzika, baliai. Ji labai gerai jaučiasi atlikdama lyrišką, romantišką muziką vestuvių ceremonijose. Pašnekovė džiaugiasi, kad gauna tokių privačių užsakymų ir jiems visuomet skiria ypatingą dėmesį.

Turi dar Emilija ir neįveiktų baimių. Dar vienas baimės įveikimas – šuolis parašiutu: „Tiesiog bijau to, o tai reiškia, kad turiu tai padaryti“. Tai dar kartą įrodo Emilijos tvirtą užsibrėžto tikslo siekimą.

Dukrytė Luknė aplanko visus spektaklius, kuriuose vaidina mama. Mergaitė meniška ir kūrybinga, daug dainuoja, bet kaip žuvis vandenyje jaučiasi sporte, bet ne mene. Šiais metais Luknė įstojo į sporto mokyklą.

Šeima daug laiko praleidžia automobilyje, nes vyro verslas - Pagėgiuose, Emilija su Lukne - Kaune. Tad važiuoti visiems tenka ne mažai. Anot Emilijos, galėtų vyras dirbti administracinį darbą būdamas Kaune, o darbams Pagėgiuose galėtų vadovauti Emilijos tėtis. Tačiau atsakingai ir pareigingai dirbančių darbuotojų provincijoje visada trūko, todėl tenka ir tėčiui, ir vyrui imtis visko, ko tik reikia, kad verslas klestėtų.

Kartais Emilija pakviečiama dainuoti renginiuose savame krašte Pagėgiuose ir mielai tai daro. Paklausta, ar sugrįžusi iš Kauno dainuoti saviems nesijaučia žvaigžde, visada nuoširdi ir nesusireikšminusi Emilija sako: „Man labai malonu, kad likimas man dovanojo tokį darbą, jog dažnai būnu šalia žinomų, garsių žmonių, bet aš nesijaučiu esanti ypatinga, tik dirbu savo mėgstamą darbą. Ir didžiuojuosi, kad pasiekiau savo tikslą“.