Šilutiškė - respublikinėje sūrių šventėje

A. Grigalienė savo sūrį pavadino šišioniškių kalba - „Kėžas“.

Į sceną pakviestos prisistatyti gaspadinės kalbėjo savo krašto tarme. Visi atidžiai klausėsi, nes buvo sunkoka suprasti, ką senąja lietuvininkų kalba porina vienintelė šventės dalyvė iš Mažosios Lietuvos regiono A. Grigalienė: „Apie ton sūrelį. Jūs sakot, kad reik sugalvoti pavadinimą. Mės to pavadinimo negalvojom dėl to, kad ans ir taip dikčiom fein skoumb. Nu paklausykit: „Kėižis“, ane, toks fein. Į mūsų krašta mes liubėjom turėt paprastus sūrius – vien varškikė eidavo karvės pieneli, ne ožkų... Liubėjom turėt gliumzi, gliumzis liubėjo būt toks, kad in ton varški da kiaušini įmuši. Tada būdavo pats brangiausias kėižis – anam jau reik kult kiaušiu, jau reik dėtis svėsta ir tos varškės. Ir dėl to ans būdavo dikčiom prie mūsų garbings... Taip žinokit, kad ton geltona saulike apvaliota rielkike eisit ragaut, imkit visi baisia su protu, del to, kad visi norės pasikaštavoti, pašmekioti, kaip prie mūsu saka...“

Buvo paskelbti balčiausio, margiausio, saldžiausio, aštriausio ir pikantiškiausio sūrio rinkimai. Deja, kompetentinga komisija šilutiškės sūriui nė vienos iš šių nominacijų neskyrė.

Sūrių šventėje koncertavo folkloro ansambliai iš įvairių Lietuvos regionų, tarp jų – ir Šilutės kultūros ir pramogų centro folkloro ansamblis „Verdainė“ (vadovė Regina Jokubaitytė).