Holokaustas Šilutės rajone paliko neišdildomus pėdsakus

Buvo aktyvūs

Į Lietuvą pirmieji žydai atkeliavo 14 amžiuje. Jie garsėjo kaip geri pirkliai bei amatininkai. Lietuvos kunigaikščiai buvo suinteresuoti juos įkurdinti mūsų krašte. Todėl Lietuvos Didysis Kunigaikštis Gediminas juos, Vakarų Europos pirklius ir amatininkus, kvietė atvykti čia.

Savo padėčiai krašte užsitikrinti tiek Vakarų Europoje, tiek ir Lietuvoje žydai gaudavo valdovų privilegijas. Pirmąsias privilegijas atskiroms žydų bendruomenėms Lietuvoje suteikė Vytautas Didysis. 1507 m. Žygimantas Senasis, patvirtindamas Brastos žydų privilegiją, padarė ją bendrą visai Lietuvos žydų bendruomenei.

1918 m. žydai palaikė atsikuriančią Lietuvos valstybę - tarnavo Lietuvos kariuomenėje, dalyvavo kovose už Lietuvos Nepriklausomybę. Politiniame Lietuvos gyvenime žydai taip pat buvo aktyvūs, dalyvavo Seimų ir miestų savivaldybių rinkimuose. Seimuose žydai sudarė atskirą frakciją. Jie turėjo subūrę nemažai draugijų ir organizacijų.

Antrojo pasaulinio karo metais įvyko žydų tragedija, kurią apibūdiną žodis holokaustas. Nacistinės Vokietijos vadovas Adolfas Hitleris teigė, kad žydai nepriklauso net žemesniajai rasei, jie esą tiesiog ne žmonės. Jis skelbėsi pasaulio gelbėtoju nuo žydų pavojaus, o tą gelbėjimą suprato kaip visų žydų sunaikinimą.

Pakeitė gyventojų sudėtį

Antrasis pasaulinis karas iš esmės pakeitė ir Šilutės rajono teritorijos gyventojų sudėtį, o ypač tai liečia žydus. Klaipėdos krašto bei Šilutės žydus galima sąlyginai suskirstyti į dvi etnines grupes. Tai į Vokietijos žydus – „jekius“ ir iš Lietuvos atvykusius – „litvakus“.

Dar prieš prasidedant Antrajam pasauliniam karui, t. y. 1939-1940 metais, daugelis žydų paliko Šilutę. Tą darė dėl nacių vykdomos antisemitinės politikos. „Litvakai“ apsigyveno pas gimines ar pažįstamus Lietuvos pasienio miesteliuose – Švėkšnoje, Žemaičių Naumiestyje, Kretingoje, Jurbarke, Tauragėje, o „jekiai“ bevelijo kurtis Kaune ir kituose didžiuosiuose miestuose.

Netrukus žydų naikinimo mašina pradėjo savo darbą

Švėkšna – nuo seno žinomas Žemaitijos miestelis prie nedidelio Švėkšnalės (Ašvos deš. intako) bei Šalnos (Švėkšnalės intako) upelių. Miestas garsus puikia neogotikinio stiliaus bažnyčia, dvaro rūmais, parkais, gimnazijos pastatu. Nepriklausomybės metais miestelyje veikė pradinė mokykla, „Saulės“ gimnazija, ligoninė, evangelikų bažnyčia, žydų sinagoga, kooperatyvas, keliolika parduotuvių, pieninė, elektros jėgainė, trys malūnai ir kt. (S. Gendvilas. Švėkšna – senas ir garsus Žemaitijos miestelis. [ XXI amžius. Nr. 55 (1356). – 2005 07 22 d.].            

Nepriklausomybės metais, po 1925 metų miestelio gaisro, Švėkšna tapo europietišku miesteliu. Joje buvo 3 malūnai, 2 lentpjūvės, elektros jėgainė, žemės ūkio draugija, 2 vilnų karšyklos, keliolika amatų dirbtuvių, apie 20 parduotuvių, vaistinė, gaisrininkų draugija, įvairios organizacijos ir t. t. Turint omenyje, kad krautuvės, lentpjūvės, malūnai ir karšyklos daugiausia priklausė žydams, tai pastarųjų skaičius buvo gana didelis.

Bendruomenė buvo gausi

Žydų bendruomenė Švėkšnoje buvo ypač gausi XVII-XVIII a. - apie 1 000 narių (Mūsų Lietuva, IV, 222). Čia ji turėjo savo sinagogą, mokyklą, organizacijas ir aktyviai dalyvavo miestelio gyvenime. 1940 m.  Švėkšnoje buvo apie 2 000 gyventojų. Tačiau 1941 m. naciai išžudė gausią Švėkšnos žydų bendruomenę ir sunaikino jų kultūrines vertybes.

Šis holokaustas skiriasi nuo kitų Lietuvos vietovių holokausto. Pirmosios Švėkšnoje aukos, kaip ir visoje Lietuvoje, tapo tarybiniai „aktyvistai“. 1941 m. birželio 26 d.  pirmąja auka tapo Švėkšnos komunistų partijos sekretorius Izraelis Geselis. Jis buvo sugautas, nužudytas ir palaidotas Švėkšnos kapinėse. 1941 06 28  partizanai suėmė tarybinius „aktyvistus“, komjaunuolius: du brolius Jechielį ir Leizerį Laconus bei 3 merginas: Zeldą Lurje, Blumą Ickovič ir Aidą Lacon. Šios merginos dirbo rusų štabe sekretorėmis. Jos buvo  nužudytos viešajame parke (?), o broliai buvo išsiųsti į darbo stovyklą, t. y. pateko į antrąją grupę. Didžioji dauguma į minėtą stovyklą pakliuvusių asmenų žuvo įvairiomis aplinkybėmis.

Išskirtos šeimos

1941 birželio 27 d. apie 200 Švėkšnos žydų vyrų nuo 10 metų amžiaus buvo atskirti nuo šeimų ir suvaryti į sinagogą. Čia iš jų baltaraiščiai tyčiojosi.

Namuose likusioms moterims ir vaikams uždrausta išeiti iš namų. Jų priežiūra buvo pavesta baltaraiščiams. Ant žydų namų turėjo būti pakabintos lentelės „Žydo namas“, o ant krūtinių ir nugaros privalėjo prisisiūti šešiakampes Dovydo žvaigždes.

Nepaklususių vis dėlto atsirado. Todėl keturios moterys ir vienas vyras buvo nužudyti, o jų kūnai atnešti į žydų kapines ir palaidoti bendrame kape. Taip holokausto aukų skaičius dar padidėjo.

Miestelyje, Brailio gatvėje, tebėra senosios Švėkšnos žydų kapinės, kur stovi keliolika paminklų ir viename iš jų užrašas hebrajų (ivrito), idiš (jidiš) ir lietuvių kalbomis. Žydų kalbomis užrašai identiški, tačiau juose tik užrašyta „Senosios žydų kapinės. Tebūna šventas mirusiųjų atminimas“. Lietuvių kalba užrašas toks: „Senosios žydų kapinės ir pirmoji žydų genocido aukų vieta. Tebūna šventas mirusiųjų atminimas“. Žodžiai „pirmoji žydų genocido aukų vieta“ pateikti tik lietuvių kalba.

Okupantą sutiko ramiai

Istorikas Saulius Sužiedielis yra įvardijęs keletą priežasčių, dėl kurių dalis lietuvių prisidėjo prie žydų persekiojimo ir žudymo: vieni talkininkavo grobio  tikslais, kiti – keršydami už išvežtus į Sibirą, neskirdami žydo nuo bolševiko, kalto nuo nekalto, treti – vokiečių įsakyti ir prievartauti.

A. Rugytė (Švėkšna. Čikaga, 1974 m.) rašė: „Švėkšniškiai, nors ir nemėgo nacinių vokiečių (...), naująjį okupantą sutiko ramiai, beveik entuziastingai: kalbėjosi – nei tavęs, nei manęs nebeišveš į Sibirą, nebebus gurguolių pyliavų, sunkiai įgyto ar paveldėto turto nacionalizacijos, areštų... Vėl būsime žmonėmis sau ir kitiems! Kai kurie net jungėsi į partizaninę kovą prieš buvusį okupantą“.

Švėkšnos miestelio žydų žudynes reikėtų išskirti iš bendro Lietuvos konteksto. Švėkšna pateko į Trečiojo reicho karinės vadovybės ir saugumo struktūrų numatytą 25 km pločio buvusio Vokietijos ir SSRS pasienio ruožą, kurį reikėjo „išvalyti nuo kumunistų, partinių aktyvistų, žydų ir kitų radikalių elementų“ (F. Vitkus, knyga „Palangos žydai“).

Pirmoji holokausto vieta Švėkšnoje – Žydų gatvėje, kur buvo laikinas getas, antroji – miškas prie Inkaklių kaimo.

Likę Švėkšnos gete žydų moterys, senoliai bei vaikai buvo sušaudyti už 6 km nuo Švėkšnos esančiame Inkaklių miškelyje.

120 vyrų ir paauglių buvo išsiųsta iš Švėkšnos į darbo stovyklą netoli Šilutės. Jų kompleksą sudarė 6 stovyklos, įkurtos Piktaičiuose, Meišlaukiuose, Šilviuose, Stubriuose, Versmininkuose ir pačioje Šilutėje.

Macikų miestelyje buvo įsteigtas vietinis getas tarp sinagogos, Siaurosios ir Žydų (dabartinės J. Maciejausko) gatvių. Į šį getą buvo suvaryti moterys su vaikais bei keletas vyrų, kuriems pasisekė pasislėpti birželyje arba tie, kurių tada nebuvo mieste.

1941 m. rugsėjo 20 d. ( Estera Rechtšafner - 1941 09 22 d. ) iš Švėkšnos geto žydai buvo nuvaryti į Inkaklių pušyną, prie pat kaimo, netoli kelio Švėkšna-Saugos. Čia jie buvo sušaudyti. Tokia informacija pateikta internetiniame puslapyje „Inkakliai“.  Čia taip pat nurodyta, kad 1941 m. rugsėjo 20 d. Inkaklių pušyne, Parubežio miške,  prie pat kaimo sušaudyta apie 330 Švėkšnos žydų.

Manoma, kad aukų buvo daugiau nei 300 (kai kuriais duomenimis - apie 450). 1958 m. aukų vieta buvo aptverta ir pastatytas paminklas.

Juozas Bartkus monografijoje „Švėkšna“ rašė: „Švėkšniškių žydų genocido metu policija Švėkšnoje nebuvo verčiama vykdyti egzekucijų Inkakliuose. Tai atliko speciali vokiečių vadovaujama ekspedicija iš Tauragės“.

Žudynių vietoje - paminklas

Vykstame iš Švėkšnos Saugų kryptimi link Inkaklių. Už kaimo, pervažiavus tiltą per Ašvos upę,  sukame kairėn. Už 500 m esantis taip vadinamasis „lordo Džanerio stulpas“ rodo 50 metrų iki žudynių vietos.

Mus pasitinka ryškiai mėlynos spalvos tvora ir mėlynai nudažytas paminklas, ant kurio auksinės spalvos lentelėje lietuviškai užrašyta: “Šioje vietoje 1941 m. sušaudyti žydų tautybės žmonės“. Anksčiau čia buvo kitoks užrašas: „Šioje vietoje 1941 m. vokiečiai ir jų talkininkai nužudė Švėkšnos apylinkės žydų tautybės žmones“ (internetinis puslapis: „Švietimas  apie holokaustą“).

Kitoje paminklo pusėje ant baltos marmurinės lentelės idiš (jidiš) kalba užrašas: „Čia ilsisi seni žmonės, moterys ir vaikai, kurie žuvo nuo hitlerinių budelių rankų 1941 metų 28 elulo iš Švėkšnos – garbė jų atminimui“.

Auksinės spalvos lentelė yra neseniai pritvirtinta. Jos informacija - bendro pobūdžio. O štai kita išlikusi metalo vagių nenugvelbta lentelė patvirtina tai, kad čia sušaudyti Švėkšnos žydai: tik seni vyrai, moterys ir vaikai. 120 jaunų žydų vyrų jau anksčiau buvo išsiųsta į darbo stovyklas.

Įdomu tai, kad pokario metais netoli žydų žudynių vietos „stribai“ užkasdavo žuvusių partizanų kūnus. Dabar čia pastatytas atminimo paminklas (Daiva Milerienė. „Inkaklių turizmas“. 2006-07-20).  

Iš Švėkšnos žydų žudynių matome, kad naciai jaunus vyrus išsiuntė į darbo stovyklą, o ne sušaudė. Po to, kai jauni vyrai buvo  išvežti į darbo stovyklą, seni Švėkšnos  žydai, moterys ir vaikai buvo sunaikinti prie Inkaklių kaimo.

Žemaičių Naumiesčio holokaustas

Tai trečiasis holokausto paminklas Šilutės rajone. Tai buvęs Tauragės apskrities miestelis. 1860 m. jame buvo 165 namai su 1 600 gyventojų, kurių nemaža dalis buvo žydai. 1908-1912 m. prekyba ir krautuvės daugiausia buvo žydų rankose („Mūsų Lietuva“, T. IV, p. 231-233).

Santykiai tarp bendruomenių klostėsi taikiai, nesutarimai iškildavo retai. Tačiau 1939 m. gegužės 3-iąją, turgaus dieną, kilęs pogromas atsiliepė žydų bendruomenei. Neramumus sukėlė konkurencija tarp žydų ir prekybininkų bei Lietuvos pirklių asociacijos „Verslas“. Miestelyje buvo išdaužyti 1 772 langai ir nuniokoti 62 namai, padaryta žalos už 8 360 litų. (K. Laukaitytė. „Žydų kultūros pėdsakai Žemaičių Naumiestyje“, http://www.litera/lt/daugiau/214).

Antrojo pasaulinio karo metais žydų miestelyje visai nebeliko. Knyga „Masinės žudynės Lietuvoje (D.2, p. 408) nurodo, kad Šiaudvyčių dauboje, apie 3 km į rytus nuo Žemaičių Naumiesčio gyvenvietės, nužudyta apie 1 000 asmenų. Internete nurodoma, kad tai žydai iš Žemaičių Naumiesčio.

Žemaičių Naumiesčio žydų bendruomenė (220 moterų, senelių ir vaikų) buvo išžudyti 1941 m. liepos 19 dieną Šiaudvyčių dauboje, nurodyta K. Laukaitytės. Vėliau nužudyta keletas kalinių grupių, atrinktų per akcijas iš Macikų darbo stovyklos (Esther Herschman-Rechtšafner), todėl ir susidarė iš viso net apie 1 000 asmenų, nužudytų Žemaičių Naumiestyje. Tiek žydų tikrai negyveno Žemaičių Naumiestyje. Neveltui ant paminklo yra ir užrašas, kad čia nužudyti ne tik žydai, bet ir lietuvių bei rusų tautybės žmonės.

Holokausto vieta

Prie holokausto kapų ant medinės lentos lietuviškai užrašyta „Šioje vietoje 1941 metais hitlerininkai ir jų vietiniai pakalikai nužudė Žemaičių Naumiesčio apylinkės žydų, lietuvių ir rusų tautybės žmones. Tebūnie šventas jų atminimas“. Tas pats tekstas yra ir ant paminklo tik hebrajų (ivrito) kalba, o lietuviškas tekstas tikriausiai buvo ant metalinės plokštės ir yra pavogtas.
Taigi, visa Žemaičių Naumiesčio žydų bendruomenė sunaikinta Šiaudvyčių dauboje. Čia pat sunaikinti keli šimtai žmonių, atrinktų Macikuose per selekcijas. Manoma, kad jauni žydų vyrai iš Žemaičių Naumiesčio (gal ir iš Vainuto)  irgi buvo nusiųsti darbams į Macikų stovyklą.

Vainuto holokaustas 

Tai ketvirtasis holokausto paminklas Šilutės rajone. Nepriklausomybės metais Vainutas buvo Tauragės apskrities valsčiaus centras. 1923 m. miestelyje buvo 198 gyvenamieji namai ir 1 291 gyventojas.

Žydai Vainuto valsčiuje sugebėjo kiek labiau įsitvirtinti nuo XIX amžiaus. Įvairiais laikais iki Antrojo pasaulinio karo jie sudarydavo 7–8 proc. visų šio krašto gyventojų (1923 m. Lietuvoje žydai sudarė apie 7,5 proc. visų gyventojų - A. Liekis. „Vainutas: 500 metų“. Vilnius, 2006, p. 585). 1923 m. Vainute iš viso gyveno 348 žydai, o tai sudarė apie ketvirtadalį visų miestelio gyventojų. 1937 metų išlikusiame Vainuto miestelio žydų gyventojų vardiniame sąraše yra įrašytos 256 pavardės. Tarpukario Vainuto žydai daugiausia vertėsi prekyba ir amatais (A. Liekis, 134-137).  
Vainutas nebuvo išimtis bendruose okupantų  planuose.
Vainuto policijos nuovada, gavusi nurodymų iš Tauragės apskrities viršininko V. Mylimo, ėmėsi įgyvendinti žydų „apsaugos priemones“, apie kurias Vainuto policijos nuovada informavo savo šefą Tauragėje: „Žydų tvarkymo reikalai vystosi gerai: žydų tautybės vyrai nuo 15 metų amžiaus, galintieji dirbti fizinį darbą, visi  išvežti į Vokietiją prie žemės ūkio darbų, gi negalintieji fizinio darbo dirbti –sergantieji - taip pat išvežti į Vokietiją ar paguldyti ligoninėse. Likusios žydės moterys ir vaikai iki 15 metų amžiaus apgyvendinti vienoje vietoje – Sinagogos g. ir ši vieta pavadinta „Žydų kvartalas“ (A. Liekis, p. 142).

Uždaryti žydai buvo saugomi „Vanagų“ būrio (vadas Paulauskas), tai daugiausia  buvusių Vainuto šaulių sąjungos narių ir policininkų. Žydus uždarytus išlaikė mėnesį.

„Ankstų rugpjūčio 26 d. rytą išgirdau šūvius, – pasakoja vainutiškis liudininkas. –Greitai apsirengęs išbėgau į miestelio centrą pasižiūrėti, kas čia dedasi. Miestelyje lyg ir ramu. Tik centre pamačiau su ginklais rankose stovinčius mokytoją J. Paulių, P. Ablašinską ir policininką Jurgilą (iš Žygaičių)... Tada aš jau supratau, kad šaudomi miestelio žydai... Ir štai, gal praėjus tik 15 minučių nuo šūvių, pasirodė sunkvežimis, bet kitas ir pilnas pristojusių juoda uniforma vilkinčių vyrų. Truputį miestelyje stabtelėjusi mašina nuvažiavo Degučių link. Tai jau buvo 9–10 valandą ryto. Netrukus sugrįžo ir P. Stancikas, bet jis sunkvežimį pasuko į klebonijos keliuką. Iš jo išlipo ir bažnyčios link nuėjo Vainuto policijos vachmistras P. Rimkevičius bei policininkas V. Gailius.“ (pagal Laurinaitį V., „Vainutas“, V., 1996, p. 54, cituojama iš A. Liekis, p. 143).

Kito liudininko pasakojimu, į bažnyčią pamaldų metu įėjo du policininkai ir išsivedė besimeldžiančias paskutines likusias žydelkutes Berelovičiūtss – šešiolikmetę Liuciją, keturiolikmetę Mariją ir vienuolikmetę Jadvygą. Nepadėjo mergaitėms išlikti gyvoms nei krikštas, kuriam ryžosi klebonas D. Dundulis ir Rozalija Dundulienė (brolio žmona) –  jie buvo Liucijos krikštatėviai.  

Vainuto žydus šaudė specialus okupantų „skrajojamasis“ būrys, o policininkai saugojo ir „tiekė“ aukas. Liudininkas Justinas Rudminas (g.1929 m.) iš Vainuto pasakojo: „Žydų getas buvo įrengtas dabartinių Tvenkinio ir Baranausko gatvių rajone. Sako, prieš sušaudymą pirmieji atvežti žydai turėjo patys išsikasti duobes  Dargiškės miške. Šaudė specialus vokiečių būrys, atrodo, „skrajojamu“ vadintas.  Policininkai saugojo, kad niekas iš pasmerktųjų nepabėgtų“ (A.. Liekis, p. 146).

Vainute ir jo apylinkėse buvo sunaikinta beveik du šimtus metų čia gyvenusi žydų bendruomenė („Mūsų Lietuva“, T. IV, p. 239; A. Leikis, p. 145).

Holokausto vieta

Važiuojant Vainuto-Šilalės keliu, pravažiavus Vainuto girininkiją, rodyklė nurodo 100 m iki žydų genocido vietos. Pasukus ir labai nedaug pavažiavus, lordo Džanerio stulpas nurodo 40 m iki žudynių vietos. Žudynių vietoje pažymėtos trys duobės. Ant paminklinio akmens Dargiškės kaime lietuviško užrašo nėra. 

1941 m. rugpjūčio 26 d. Dargiškės miške prie Vainuto sušaudyta ne mažiau kaip 256 Vainuto žydai.