Holokausto prielaidos Klaipėdos krašte II

Užplūdo neapykantos žydams banga

Istoriografijoje ne vieną kartą Europos žydų civilizacijos sunaikinimo Klaipėdos krašte ir jo pasienio su Lietuva teritorijose bandyta įžvelgti bendrose Trečiojo reicho inspiruotos rasinio antisemitizmo politikos tendencijose. Laikomasi nuostatos, kad 1938–1939 m. Klaipėdos kraštą užplūdo nacionalsocialistinio režimo sukeltos neapykantos žydams banga, kuri šios teritorijos anšliuso („sugrąžinimo reichui“) išvakarėse ir jo metu daugelį krašto žydų pavertė pabėgėliais, o Vokietijos karo su Sovietų Sąjunga pirmosiomis savaitėmis – masinių žudynių aukomis.

Tačiau, kaip alternatyvą minėtajai istoriografijoje susiformavusios nuomonei galima formuluoti teiginį, kad holokausto prielaidos Klaipėdos krašte ir su juo besiribojusiose Lietuvos apskrityse (kuriose ir buvo įvykdytos pirmosios masinės žydų žudynės) klostėsi panašiai kaip ir kituose nuo Vokietijos 1918–1919 m. atplėštuose regionuose, kurie ilgainiui tapo Vokietijos, o nuo 1933 m. ir nacionalsocialistinio režimo interesų plėtros, paremtos ir „Galutinio sprendimo“ politikos taikymu, sritimis.

Žvelgiant iš šiandieninės holokausto istoriografijos pozicijų pirmiausia galima pastebėti, kad Vokietijos nacionalsocialistinės darbininkų partijos (vok. Nationalsozialistische Partei Deutschlands arba NSDAP) ideologiniuose ir politiniuose sluoksniuose svarstytų „Klaipėdos krašto problemos“ aktualijų kontekste vadinamasis „žydų klausimas“ nebuvo svarbiausias momentas. Iki 1938–1939 m. Vokietijos valdžia Lietuvos interesų Klaipėdos krašte atžvilgiu stengėsi laikytis santūrios politikos, todėl nacionalsocialistinio režimo propaganda pernelyg nesistengė aktualizuoti ir „žydų klausimo“ Klaipėdos krašte problematikos.

Tačiau pastaroji aplinkybė nepaneigia fakto, kad Klaipėdos kraštas ir jam artimos Lietuvos sritys buvo svarbios „Galutinio klausimo“ koncepcijos formavimo ir praktinių jos įgyvendinimo sprendinių planavimo požiūriu. Šiuo atžvilgiu ypač reikšmingu laikytas Vokietijos „paribių“ ir ypač „rytinių žemių“ klausimas, kuris po 1933 m. NSDAP įsitvirtinimo Vokietijos valdžioje tapęs neatskiriamu „Reicho žemių suvienijimo“ („teritorijų atsiėmimo“) koncepcijos ir su ja susijusios „rasinio grynumo doktrinos“ elementu. Be to „Rytų žemių“ samprata buvo ypač svarbi NSDAP geopolitinei minčiai, grįstai vokiečių nacijos išlikimui būtinos „gyvybinės erdvės“ (Lebensraum) ir „vokiečių kaip tautos – šeimininkės“ ideologijomis.

Siekė realizuoti tolimesnius Tūkstantmečio reicho kūrimo planus

Šioje perspektyvoje Klaipėdos kraštas buvo suvokiamas kaip vienas vokietybės forpostų, besiribojančių su „Rytų erdve“, kurioje turėjo būti realizuoti tolimesni Tūkstantmečio reicho kūrimo planai. Klaipėdos kraštą nuo „Rytų erdvės“ skyrė siena su Lietuva, kurią, kartu su kitomis Baltijos šalimis, Adolfas Hitleris buvo priskyręs Sovietų sąjungos „pakraščio valstybėms“. Jos NSDAP ideologinių sluoksnių aplinkoje buvo suvokiamos ne tik kaip „gyvybinės erdvės įsisavinimo“ teritorijos, bet ir kaip vienas didžiausių „Rytų žydijos“ arealų (nacių manymu, „žydų populiacijos“ buvo didesnės tik Lenkijoje, Ukrainoje ir Baltarusijoje. Tokiame „žydų klausimo“ ir jo „Galutinio sprendimo“ metmenų kontekste Klaipėdos krašto svarba buvo ypač aktuali, nes jis ribojosi su Lietuvos teritorija, kurioje iki „Barbarosos“ operacijos pradžios 1941 m. birželio mėn. buvo apie 220 000 (beveik kaip visoje Vokietijoje) žydų, kuriuos NSDAP ideologiniai sluoksniai ir politinis aparatas vertino kaip „ypač persiėmusius bolševizmui“ ir traktavo esant pirmos kategorijos priešais.

Pastaroji prielaida tapo ypač svarbi 1940 m. birželio mėn. prasidėjus sovietinei Lietuvos okupacijai, nes nuo tol NSDAP diskurse Klaipėdos kraštas ir buvęs jo pasienis su Lietuva pradėtas suvokti „ideologinės sienos“ (vok. Weltanschauungsgrenzzone), skiriančios dvi kardinaliai priešingas (ir priešiškas) – nacionalsocialistinę ir komunistinę sistemas – reikšme. Sovietinės Lietuvos okupacijos priežastys buvo susietos su „žydiškojo bolševizmo“ (vok. Judenbolschewismus) galios, stipriai paveikusios ne tik SSRS visuomenę, bet ir aplinkines valstybes, augimu.

Trečiasis reichas pozicionavo savo politiką su „augančios žydiškojo bolševizmo galios“ sustabdymo uždaviniais, todėl tokių asociacijų kontekste Klaipėdos krašto aktualumas buvo grindžiamas „reicho gyvybinės sienos“ ir net „pasaulėžiūrinės užkardos“ nuo „žydiškųjų Rytų“ prasmėmis. Ilgainiui Klaipėdos krašto kaip vokietybės „atsparos“ prieš rytuose stiprėjantį „žydiškąjį bolševizmą“ ideologema tapo ganėtinai pastebima Trečiojo reicho valdžios sluoksniuose planuotos „Galutinio sprendimo“ koncepcijos dalimi. Esminga tai, kad iki 1939–1940 m. panašios semantinės sandaros refleksijos taikytos ir Dancigo (Danzig) koridoriaus, Eupeno (Eupen), Malmedi (Malmünd) bei kitų buvusių Vokietijos teritorijų, prarastų 1918–1919 m. atžvilgiu.

Juose gyvenę vokiečiai (Volksdeutschen) buvo suvokiami kaip ypač svarbus Vokietijos reicho politikos (taip pat ir „rasinės ideologijos“) nuostatas reprezentuojantis kontingentas, kuris dėl politinės jų gyvenamų regionų svarbos Vokietijos reichui turėjo (ko gero, net labiau nei „Reicho vokiečiai“) suprasti „žydų klausimo esmę“ ir „Galutinio sprendimo“ būtinybę. Ne tik minėtose teritorijose, bet ir kituose Vokietijos paribio regionuose (pvz., Sudetuose) gyvenusios žydų bendruomenės buvo suvokiamos kaip pagrindinis „priešas“, manipuliuojantis „savo valstybių – šeimininkių“ valdžios sluoksniais.

Teritorijos turėjo tapti „laisvos nuo žydų“

Taigi, neturėjo likti abejonių, kad minėtų teritorijų prijungimo prie Vokietijos atveju, jos turėjo tapti „laisvos nuo žydų“ (vok. Judenfrei). Todėl stiprėjant Vokietijos pretenzijoms atsiimti Klaipėdos kraštą tuo pačiu stiprėjo ir nacionalsocialistinės rasinės doktrinos padiktuotos nuostatos jo teritorijoje inicijuoti „apsivalymo nuo žydų“ tendencijas.

Netenka abejoti, kad minėtąsias intencijas NSDAP ideologinėje aplinkoje stiprino ne tik politiniai interesai, bet ir rasinės doktrinos paveiktas žydų bendruomenės sanklodos Klaipėdos krašte ypatybių interpretavimas. Anksčiau apibūdintos Klaipėdos krašto refleksijos NSDAP ideoliginių reikšmių kontekste variacijos sąlygojo, kad ikinacionalsocialistiniu laikotarpiu viešojoje Vokietijos opinijoje figūravusios nuostatos apie Klaipėdos krašto žydų bendruomenės vakarietiškumą ir provokišką orientaciją buvo atmestos ir pakeistos teiginiais, formavusiais stereotipą, kad didžioji Klaipėdos krašte gyvenusių žydų dalis priklauso ne „Vokietijos žydų“, bet „Rytų žydų“ (Ostjuden) kategorijai.

Stiprią inspiracią pastarajam stereotipui suteikė XIX a. pabaigoje pasirodę svarstymai, kad Klaipėdos apskrityje, kaip ir kitose Rytų Prūsijos provincijose žydų bendruomenės susiformavo ne tik iš Vokietijos, bet ir iš Rusijos imperijos bei Lenkijos atsikėlusių žydų naujakurių, kurie pasinaudojo XIX a. pr. Vokietijos žemėse prasidėjusia emancipacijos (po 1812 m. paskelbto edikto) politika ir pagerėjusiomis ekonominės veiklos sąlygomis. Įkvėpimo tokiems svarstymams nebuvo sudėtinga pasisemti bendroje žydų istorijos Klaipėdos krašte medžiagoje. Išties, 1880 metais Rytų Prūsijoje žydų visuomenę jau sudarė 43 sinagogų bendruomenės (vok. Synagogengemeinden).

Žydai jautėsi visiškai integruoti į vokiečių sociumą

Išskirtuoju laikotarpiu antisemitinės tendencijos Rytų Prūsijoje nebuvo stiprios, tad ir Klaipėdos apskrityje gyvenę žydai jautėsi visiškai integruoti į vokiečių sociumą. Tačiau susiklosčiusios tendencijos pradėjo keistis industrializacijos ir jos sąlygotos socialinės modernizacijos laikotarpiu. Žydams buvo sudaromos kliūtys tapti karininkais, aukštesnės grandies valdininkais, administracijos institucijų tarnautojais, studijuoti universitetuose. Juos stengtasi išstumti iš bankininkystės, pramonės ir prekybos sektorių. Todėl ekonominė ir socialinė žydų įtaka didėjo laisvosiose profesijose (advokatūroje, amatuose), mokslo, žurnalistikos ir kultūros sferoje.

Ypač stipriai žydų gyventojų situacija Rytų Prūsijoje pradėjo keistis 1871 m. susikūrus Vokietijos imperijai ir kartu su gyventojų įpilietinimo politika pasirodžius centrinės valdžios įsakui žydams per trumpą laiką priimti Prūsijos pilietybę arba palikti šalį. Pastarasis įsakymas palietė ir Klaipėdos kašto žydus. Vien 1871 m. iš Klaipėdos miesto ir apskrities išvyko 700 žydų šeimų. Klaipėdos apskrityje sustiprėjo sionistinis judėjimas, skatinęs žydų (ypač jaunosios kartos atstovų) emigraciją į Palestiną, Angliją arba Pietų Afriką. Dėl emigracijos poveikio Klaipėdos apskrityje ir įvairiose jos vietovėse ypač padaugėjo žydų, atvykusių iš Kauno ir Vilniaus gubernijų. Tokių naujakurių ypač padaugėjo po XIX a. pab. Rusijos imperijoje įvykusių pogromų. Vadinamiesiems „Rusijos žydams“ Klaipėdos apskritis tapdavo ne tik laikino apsistojimo vieta emigruojant į Vakarų šalis ir Palestiną, bet ir nuolatinio gyvenimo vieta.

Būtent ši istorinė aplinkybė nacionalsocialistinės koncepcijos šalininkams krašte pasitarnavo kaip papildomas aspektas bandant paaiškinti rasinės teorijos principus atitinkančią Klaipėdos krašto žydų istorijos versiją. Jos ideologine atrama tapo teiginys, kad iš Rusijos imperijos atvykusieji žydai kartu atsinešė ir tradicijas bei gyvenimo būdą, kurie skyrėsi nuo regione egzistavusios gyvensenos ypatybių. Kaip buvo pažymima, „Rusijos žydai“ mentalitetu ir veiklos ypatybėmis skyrėsi ne tik nuo Klaipėdos apskrities vokiečių, bet ir nuo „Vokietijos žydų“. Bandyta suformuoti nuostatą, kad iš Rusijos imperijos atvykę žydai į Klaipėdos apskritį ir kitas Rytų Prūsijos provincijas atsinešė „azijietiškus papročius“, visiškai priešingus vakarietiškas tradicijas perėmusioms ir „vokišką gyvenimo būdą“ demonstravusioms žydų bendruomenėms.

Pastaroji ideologema leido „Rusijos žydus“ apibrėžti kaip Rytų Prūsijai ir Klaipėdos kraštui „svetimą elementą“, kas buvo laikoma pakankamai pagrįsta priežastimis paaiškinti XX a. pr. sustiprėjusias antisemitines tendencijas. Panašiame kontekste buvo interpretuojamas ir 1919 m. birželio 28 d. Versalio taikos sutartimi apibrėžtas vadinamojo Klaipėdos krašto suformavimas ir jo perdavimas Prancūzijos administravimui. Būtent prancūzų administravimo laikotarpiu Klaipėdos krašte paspartėjo žydų imigracijos ir jų turto perkėlimo iš Lietuvos procesas.

Zydai - prekybininkai, amatininkai ir pramonininkai

Didžiausią žydų naujakurių iš Lietuvos dalį sudarė prekybininkai, amatininkai ir pramonininkai, sudarę stiprią konkurenciją pokario laikotarpiu darbo netekusiems arba 1919–1923 m. pasaulinės krizės sąlygose savo verslus bandantiems išlaikyti memelenderiams. Stiprėjančios ekonominės konkurencijos kontekste memelenderių terpėje ypač neigiamai buvo įvertintas 1922 m. prancūzų administracijos nutarimas panaikinti visus laisvos prekybos apribojimus Vokietijos pilietybės neturintiems Klaipėdos krašto gyventojams. Teigta, kad šis sprendimas labiausiai sustiprino žydų verslininkų, turėjusių Lietuvos Respublikos pilietybę (arba neturėjusių jokios pilietybės), pozicijas, nes jie netruko pasinaudoti Vokietijos nuo 1920 m. birželio iki 1922 m. birželio mėn. Klaipėdos krašto gyventojams sudarytomis lengvatomis įsivežti prekes be muito.

Išskirtuoju laikotarpiu suklestėjo verslai, kurie atnešdavo greitą pelną – prekyba „visų rūšių prekėmis“, kontrabanda ir Vokietijos prekių reeksportą į Latviją bei Estiją (tokia veikla viešojoje terpėje dažniausia buvo įvardinama kaip spekuliacija). Nors minėtos tendencijos buvo sąlygotos išorinių faktorių, minėti Klaipėdos krašto ekonominės sistemos pokyčiai pradėti asocijuoti su „žydiškų verslų“ apraiškomis.

1922 m. birželį Vokietija atšaukė visas muitų nuolaidas, tų pačių metų rugsėjo mėn. muitų kontrolę Klaipėdos krašto gyventojams įvedė ir Lietuva. Tokiu būdu laisvosios prekybos laikotarpis Klaipėdos krašte baigėsi, vietinei ekonomikos sistemai pradėjo trūkti kapitalo ir šių pasikeitimo priežastys taip pat buvo susietos su „žydų ekonomikos padariniais“. 1923 m. Klaipėdos kraštą prijungus prie Lietuvos Respublikos, daugelis Vokietijos pilietybę išlaikiusių Klaipėdos krašto žydų, siekdami išsaugoti savo verslus, pasitraukė į Vokietijos gilumą.

Dėl emigracijos 1923 m. Klaipėdos krašte galėjo likti ne daugiau kaip 200 žydų. Tačiau pastarasis emigracinis procesas sukūrė naujas galimybes Lietuvos žydams, kurie skubėjo užimti atlaisvėjusias nišas. Po Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos Respublikos į naujas verslo įmones krašte visų pirmiausia stengėsi investuoti ne memelenderiai, bet Lietuvos žydai verslininkai, kurie tapo konkurentais į vietos verslus bandantiems investuoti Rytų Prūsijos ir kitų Vokietijos regionų žydams. 1925–1928 metais į Klaipėdos krašto ekonomiką įsiliejusių investicijų sektoriuje dominavo privatus žydų kapitalas. Jo dėka krašte suklestėjo statybos, tekstilės, chemikalų, dažų, farmacijos ir kosmetikos pramonės.

Ypač reikšminga buvo tai, kad minėtoms pramonės rūšims patraukliausia buvo pigesnė darbo jėga iš Lietuvos ir pastarosios darbo rinkos galimybės netrukus buvo pastebėtos lietuvių darbininkų. Ši intencija sutapo su Lietuvos valdžios pastangomis vykdyti kryptingą įsitvirtino Klaipėdos krašto ekonomikoje politiką ir skatinti lietuvių migraciją į šį regioną. Tokios ekonominės tendencijos ilgainiui pasitarnavo kaip prielaida Lietuvos valdžios sluoksniuose pradėti formuotis Klaipėdos krašto „atlietuvinimo“ politikos koncepcijai.

Todėl netrukus provokiškai orientuotų Klaipėdos krašto gyventojų viešojo bendravimo terpėje iš Lietuvos atvykę žydai verslininkai pradėti traktuoti kaip reikšmingiausias Lietuvos politikos įtakos krašte stiprinimo faktorius. Pastaroji nuostata pradėjo virsti į nuoseklią ir kryptingą ideologinę tendenciją krašte pradėjus veikti pronacistinėms jėgoms, kurių ideologiniame diskurse žydai buvo siejami ne tik su „ekonominiu įsigalėjimu“, bet ir „tautininkų tironija“ bei „žemaičių okupacija“. Po 1920 m. Klaipėdos krašte įsikūrę iš Lietuvos atvykę žydai naujakuriai buvo apibrėžti kaip „Rytų žydai“, neturintys nieko bendro su krašte susiklosčiusia socialine sistema ir kultūrine tapatybe.

Tai buvo rimtas akstinas stiprėti psichologinėms prielaidoms Klaipėdos krašto žydus išskirti kaip socialiai ir kultūriškai kategorizuotą grupę (Zygmunt Bauman). Antisemitizmas šio proceso aplinkybių kontekste buvo ypač svarbus veiksnys, nes jis ilgainiui pradėjo atlikti esminį vaidmenį formuojantis nuostatai socialinius, ekonominius bei kultūrinius Klaipėdos krašte gyvenusių tautinių grupių skirtumus aiškinti „rasinėmis ypatybėmis“.

Ši, Vokietijos nacionalsocialistinio judėjimo ideologų aplinkoje subrandinta ideologema, buvo paranki ir provokiškai orientuotoms Klaipėdos krašto gyventojų grupėms, nes pasitelkiant ją buvo nesudėtinga paaiškinti „tikrąsias žydų įsigalėjimo krašte pasekmes“, suvokiant akivaizdų faktą, kad demografinė šios tautinės grupės padėtis bendroje Klaipėdos krašto gyventojų struktūroje nebuvo žymi. Pagal 1925 m. gyventojų surašymo duomenis krašte gyveno 2 402 judėjų tikybos asmenys. O štai 1935 metų duomenimis iš 140 000 Klaipėdos krašto gyventojų žydai tesudarė 3 000 šeimų, iš kurių 1 500 gyveno Klaipėdos mieste. Iki 1939 m. žydų kilmės gyventojų skaičius Klaipėdos krašte buvo išaugęs iki 9 000 žmonių, tačiau šis demografinis buvo susijęs jau ne su Lietuvos politika, bet su Vokietijoje pradėto realizuoti „Galutinio sprendimo“ padariniais: „žydų ekonomikos“ boikotu, žydus diskriminuojančių įstatymų taikymu, žydų emigracijos skatinimu arba deportacijų organizavimu.

Nors Klaipėdos krašte susiklosčiusios holokausto prielaidos iš esmės buvo sąlygotos antisemitinėmis nuostatomis įsodrintos NSDAP rasinės doktrinos, papildomų akcentų joms suteikė ir krašte veikusios pronacistinės organizacijos. Daugelis prieškario situacijos Klaipėdos krašte liudininkų pabrėžia, kad antisemitinės nuotaikos krašte susikūrusių pronacistinių Sovog (Sozialistische Volksgemeinschaft des Memelgebiets, liet. „Klaipėdos krašto socialistinė tautos sąjunga“) ir CSA (Christlich Sozialistische Arbeitsgemeinschaft, liet. „Krikščionių socialistų darbininkų sąjungos“) judėjimų ideologiniame diskurse nebuvo labai populiarios, nes „memelenderių sugyvenimas su žydais rėmėsi racionalumu ir kaimyniškų santykių tradicijomis“.

Visi Memelio žydai kalbėjo vokiškai

Išties, Klaipėdoje ramiau pasijusdavo nemažai iš antisemistinių tendencijų apimtos Vokietijos atvykusių žydų. Jie Klaipėdos kraštą vertino kaip palyginti saugų regioną, tinkantį ilgesniam prieglobsčiui arba nuolatiniam gyvenimui. Tokiais vertinimais savo atsiminimuose Klaipėdą apibūdino ir Trudi Birger, kurios šeima 1933 m. iš Frankfurto prie Maino persikėlė gyventi pas giminaičius Klaipėdoje, pirmuosius antisemitinius SA smogikų išpuolius patyrusi netrukus po to, kai Vokietijos valdžioje įsitvirtino NSDAP. Atsiminimuose, kuriuose daugiausiai aprašomi autorės išgyvenimo istorija holokausto metu ir pokario patirtys, T. Birger pažymėjo „Memelį prisimenanti nepaprastai šiltai“ ne tik todėl, kad „visi Memelio žydai kalbėjo vokiškai“ (atsiminimų autorė, nekalbėjusi nei jidiš, nei hebrajų kalbomis, jų pramoko tik Klaipėdoje, lankydamasi sinagogoje), bet ir todėl, kad ji neįsiminė „jokių antisemitinių išpuolių mokykloje, nors žydų mokinių buvo tik keletas“.

Panašiai Klaipėdos žydų gyvenimo specifiką nacionalsocialistinių tendencijų krašte įtakos stiprėjimo laikotarpiu apibūdino ir kiti žydų autoriai, pabrėžiantys, kad antisemitinė ideologija ir antižydiškos politikos tendencijos į Klaipėdos kraštą pradėjo skverbtis iš nacionalsocialistinių tendencijų apimtos Vokietijos.

Analogiškai ideologines antisemitizmo sklaidos Klaipėdos krašte intencijas apibūdino ir kai kurie buvę pronacionalsocialistinių organizacijų krašte nariai, pažymėję, jog antisemitinės nuostatos, nors ir atlikusios tam tikrą ideologinę funkciją, realybėje jiems nebuvo labai svarbios. Jų tvirtinimu, antisemitinės proklamacijos buvo aktualios tiek, kiek jos galėjo pasitarnauti „išsivadavimo iš Lietuvos tironijos ir žemaičių įsigalėjimo tikslų propagandai“. Išties, Sovog ir CSA retorikoje naudotos antisemitinės ideologemos buvo vartojamos rečiau, nei antilietuviškos. Pagrindinis šių organizacijų priešas buvo „lietuviškas elementas“ ir jos stengėsi nukreipti savo ideologinę veiklą tokių Lietuvos suverenitetą Klaipėdos krašte reprezentavusių organizacijų kaip Lietuvos Šaulių Sąjunga ir Lietuvos Vakarų Sąjunga atžvilgiu.

Pavyzdžiui, viešuose Sovog lyderio Ernsto Neumano pasisakymuose kaip svarbiausias „rasinės problemos“ Klaipėdos krašte aspektas dažniausiai būdavo įvardinamas Lietuvos šaulių sąjungos veiksnys, bet ne „žydų klausimas“. E. Neumannas save laikė antisemitu, tačiau laikėsi nuostatos, kad antisemitinei politikai Klaipėdos krašte dar nėra atėjęs tinkamas laikas. Ši nuostata leidžia paaiškinti, kodėl Klaipėdos krašte taip ir neprigijo dar 1933 m. išryškėjusios intencijos politiniais tikslais remtis NSDAP rasinės doktrinos direktyvomis.

Tokie bandymai buvo būdingi rengiant Klaipėdos krašto nacionalsocialistinės darbininkų partijos programos projektą, kurio autoriai E. Rademacheris ir Hanno fon der Roppas (Hann von der Ropp) jau pirmuoju punktu įtvirtino nuostatą, kad partijos nariai turi įrodyti savo priklausomybę arijų rasei. Priklausymo arijų rasei reikalavimą savo nariams atskiru įstatų paragrafu įtvirtino ir CSA. Tačiau tokio reikalavimo savo įstatuose ir programinėse nuostatose netaikė NSDAP palaikoma Sovog. Pastaroji ypatybė leidžia nurodyti, kad antisemitizmo skvarbos Klaipėdos krašte ir tuo pačiu žydų genocido prielaidos formavosi ne pronacistinių organizacijų retorikos, bet joje semantiškai projektuojamų socialinių ir kultūrinių intencijų pagrindu. Ko gero, tai buvo svarbiausias faktorius.

Šiuo atžvilgiu būtina pažymėti, kad Sovog ir CSA retorikoje netrūko elementų, kurie skatino žydų, kaip „svetimųjų grupės“ įvaizdžio formavimąsi. Abiems minėtoms organizacijoms buvo svarbu prisiderinti prie provokiškai nusiteikusios krašto gyventojų dalies kolektyviniame diskurse dominavusių nuostatų, todėl jų retorikoje su „žydų įtaka“ bandyta sieti ne tik Klaipėdos krašto prijungimą prie Lietuvos 1923 m., bet ir „krašte vykdomą Lietuvos politikos kursą“. Ilgainiui minėtoms nuostatoms buvo suteiktas politinis turinys ir Klaipėdos krašto prijungimas prie Lietuvos buvo pradėtas reflektuoti kaip „žydų išdavystė“. Tikėtina, pastaroji ideologema atitiko Vokietijos nacių ideologijoje įsitvirtinusią nuostatą Vokietijos pralaimėjimo Didžiajame kare ir dalies teritorijų netekimo priežastis inkriminuoti žydams.

„Bolševikų žydų“ ir Klaipėdos krašto „žydų kapitalistų“ bičiulystė

Antisemitinė kryptis buvo akivaizdi ir bandymuose žydų verslininkų veiklą Klaipėdos krašte sieti su ne tik su Lietuvos interesais, bet ir su Sovietų Sąjunga. Išties, kai kurių žydų kilmės (pvz., Nathano Nafthalio) pramoninkų Klaipėdos krašte ryšiai su Sovietų sąjungos eksporto įmonėmis kūrė palankią terpę įsitvirtinti stereotipams apie „bolševikų žydų“ ir Klaipėdos krašto „žydų kapitalistų“ bičiulystę, nukreiptą prieš Vokietiją ir vokietybės interesus krašte.

Tokia ideologema sudarė sąlygas formuotis nuostatai, kad Klaipėdos krašto, Lietuvos ir SSRS žydus jungia bendras požymis – priešiškumas Vokietijai. Tokiu būdu Klaipėdos krašto viešojo bendravimo aplinkoje, panašiai kaip ir Vokietijoje, paplito lokalinėms sąlygoms adaptuoti mitai apie „žydų išdavystę“, „žydų antivalstybingumą“ ir „žydų sąmokslą prieš vokietybę“. Panašu, kad minėtieji motyvai suvaidino ne antraeilį vaidmenį daliai Klaipėdos vokiečių prekybininkų planuojant 1933 m. balandžio mėn. suorganizuoti žydų verslininkų boikotą, taip bandant parodyti Lietuvos valdžiai, kad „laikas padaryti galą vien žydų rankose esantiems sindikatams“. Tačiau gerokai griežtesnėmis intonacijomis pasižymėjo bandymai susieti „žydų veiksnį“ su 1934–1935 m. Kaune įvykusiu Klaipėdos krašto pronacistinių organizacijų Sovog ir CSA vadovybės ir jų narių teismo procesu.

Kilusi protesto banga turėjo nemažai antisemitinių intonacijų. Galima teigti, kad nemaža dalimi jos buvo inspiruotos Vokietijoje kilusios reakcijos. Nušviečiant pastarojo teismo eigą NSDAP spaudoje stengtasi Lietuvos Respublikos iškeltus kaltinimus Sovog ir CSA lyderiams bei pasekėjams interpretuoti „žydų sąmokslo“ prieš vokietybės šalininkus Klaipėdos krašte teorijos kontekste. Tokia nuostata, manytina, buvo orientuota į Vokietijos visuomenės nuomonės apie žydų interesų įtakoje atsidūrusius lietuvius formavimą. Nepaisant regione susiklosčiusios palankios terpės nacionalsocializmo ideologijos ir rasinio antisemitizmo tendencijoms, Klaipėdos krašte jos neparaugo į pogrominę žydų persekiojimo politiką, kokia jau 1935 m. pradėta taikyti kitose Rytų Prūsijos regiono dalyse.

Pronacistinės organizacijos Klaipėdos krašte labiau aktualizavo išsivadavimo iš „žemaičių okupacijos“ tikslus, todėl antisemitizmas, nors ir būdamas svarbia SOVOG ir CSA ideologijos dalimi, vis dėlto, neatliko svarbiausios mobilizuojančios funkcijos. Todėl ir 1938 m. lapkričio 9–10 d. „Krištolo nakties“ ekscesai ir Klaipėdos mieste, ir kitose krašto vietovėse nepasiekė tokio masto, koks išsiplėtojo kaimyniniuose Trečiojo reicho miestuose.

Minėtos socialinių ir ekonominių santykių sanklodos ypatybės Klaipėdos krašte sąlygojo, kad daugelis čia gyvenusių žydų ganėtinai ilgai išlaikė tapatinimosi su vokiška kultūra tendencijas ir nebuvo suformavę tokių tvirtų, religinės arba tradicionalistinės kultūrinės tapatybės pagrindu suvienytų bendruomenių, kokios dėl valstybinės tautinių mažumų politikos ypatybių buvo susikūrusios Lietuvos Respublikoje ir kitose Rytų Europos valstybėse. Todėl, pasak istorikės Ruth Leiserowitz, net ir nacionalsocializmo ideologijos tendencijų stiprėjimo laikotarpiu žydai Klaipėdos krašte gyveno ganėtinai liberalioje sociokultūrinėje aplinkoje, kuri sąlygojo, kad pirmosios akistatos su nacionalsocialistinio režimo proteguojamos rasistinio antisemitizmo politikos padariniais daugeliui krašto žydų buvo ypač netikėtos.

Jau 1933 m. vasarą į Klaipėdą sugrįžo žydų studentai, kurie buvo pašalinti iš Karaliaučiaus (Königsberg) universiteto. Minėtuoju laikotarpiu Klaipėdos geležinkelio stotyje atvykstantieji ir išvykstantieji keleiviai vis dažniau buvo pasitinkami šūkiais „Heil Hitler!“ ir „Juden raus!“. Augant pronacistinių nuotaikų populiarumui Klaipėdos krašte palaipsniui stiprėjo ir antisemitinių nuotaikų eskalavimas. Reaguodama į Vokietijoje pritaikytas 1933–1935 m. „arizacijos“ politikos nuostatas, 1937 m. vasario mėn. Klaipėdos miesto taryba priėmė nutarimą, ribojusį žydų tautybės specialistams įsidarbinti eilėje profesijų ir tai buvo lūžinis momentas, kada žydų kilmės Klaipėdos miestiečiai pradėjo svarstyti apie išvykimo būtinybę.

Sparčiausiai žydų gyvenimas Klaipėdos krašte pradėjo komplikuotis 1934–1938 m. laikotarpiu, iš Vokietijos pradėjus sklisti 1935 m. Niurnbergo įstatymuose deklaruotoms antisemitinėms nuostatoms, krašte savo veiklą suintensyvinus Vokietijos slaptosios policijos (Gestapo) agentūrai ir Kaune įvykus pronacistinių Klaipėdos krašto organizacijų vadovybės teismui. Naujos antisemitinės tendencijos suardė žydų tapatinimosi su vokiečių sociumu ir vokiška kultūra pagrindus bei vertė Klaipėdos krašto žydų visuomenę persvarstyti savo tolimesnes perspektyvas intensyvėjančių antisemitinių tendencijų sąlygose. Vis daugiau jaunosios kartos žydų Klaipėdos krašte linko į sionizmo pusę ir tai provokiškai nusiteikusių visuomenės grupių diskurse ne tik stiprino žydų kaip „svetimo“ ar net „priešiško elemento“ įvaizdį, bet skatino ir ateityje laikytis taktikos skatinti žydus išvykti.

Žydai pradėjo išvykti visam laikui

Tai buvo pretekstas pronacistinėms organizacijoms Klaipėdos krašte stiprinti psichologinį spaudimą ne tik „žemaičių okupantų“, bet ir žydų atžvilgiu. Todėl 1938 m. vasarą Klaipėdos miesto ir krašto žydai jau buvo susidūrę su nerimą keliančiais antisemitiniais užrašais viešose vietose ir pavienėmis „verbalinėmis provokacijomis“. Ne mažiau rimtas perspėjimas suskubti išvykti buvo 1938 m. lapkričio mėn. įvykęs Klaipėdos vokiečių tvarkos tarnybos (vok. Ordnungsdienst) maršas miesto gatvėmis ir lapkričio 9–10 d. „Krištolo nakties“ įvykiai Trečiajame reiche. Nuo šiol daugelis Klaipėdos krašto žydų suprato, kad krašto grįžimo Vokietijai atveju gali labai greitai nebelikti galimybių emigracijai. Gruodžio mėn. daugelis Klaipėdos krašto žydų pradėjo išpardavinėti savo nuosavybę ir išvykti visam laikui. Tačiau, jeigu tikėsime aptariamo proceso liudininkų teiginiais, net ir emigracijos bangos pakilimo laikotarpiu Klaipėdos krašte žydai nejuto akivaizdaus fizinės grėsmės pavojaus.

Nuo 1938 m. pradžios, stiprėjant Vokietijos revanšistinei politikai ir silpnėjant Lietuvos valdžios pozicijoms Klaipėdos krašte, jo teritorijos sugrįžimas į Reicho sudėtį nebeatrodė tik eventualiu tolimesnių įvykių scenarijumi. Žydų gyventojai baiminosi Klaipėdos krašte galinčio pasikartoti Austrijos anšliuso ir Miuncheno suokalbio bei galimo nacionalsocialistų perversmo. Klaipėdos krašto gyventojus jau buvo pasiekusios žinios apie sudėtingą Austrijos ir Sudetų žydų padėtį, todėl krašto žydai nebeturėjo iliuzijų dėl savo galimybių nacionalsocialistinio režimo sąlygose.

Įžvalgesni žydai ne tik pradėjo perkelti savo kapitalą ir verslus iš Klaipėdos į Lietuvą, bet ir stengėsi pasinaudoti galimybės išvykti į tolimąjį užsienį. Žydų verslo įmonių iškėlimas, turto išgabenimas ir šeimų išvykimas įgijo nuoseklaus proceso pavidalą Lietuvos vyriausybei 1938 m. lapkričio 1 d. Klaipėdos krašte panaikinus nepaprastąją padėtį (Lietuvoje įvestą po 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo), įstatymą Tautai ir valstybei saugoti ir spaudos cenzūrą. Klaipėdos krašto direktorija susiaurino Lietuvos valstybės policijos įgaliojimus  ir perėmė svetimšalių klausimų valdymą. Šie Lietuvos valdžios potvarkiai Klaipėdos krašte buvo pasitikti tūkstantinėmis eisenomis su fakelais, antilietuviškais ir antisemitiniais šūkiais.

Tačiau rimčiausias akstinas buvo Vokietijoje lapkričio 9–10 d. įvykusi „Reicho krištolo naktis“, atsiliepusi antisemitinių provokiškai orientuotų Klaipėdos krašto gyventojų nuotaikų sustiprėjimu ir augančia psichologine įtampa žydų bendruomenėje. Daugelį Klaipėdos krašto žydų ypač neramino kaimyninėse Trečiojo reicho vietovėse įvykę antisemitiniai išpuoliai. Pavyzdžiui, „Krištolo nakties“ metu Karaliaučiuje buvo sudeginta didžioji miesto sinagoga, prieglauda ir našlaičių namai. Buvo apiplėšta nemažai žydams priklausančių parduotuvių ir pramonės įmonių. Ypač didelį susirūpinimą kėlė tai, kad „Krištolinės nakties“ metu Karaliaučiuje buvo apiplėšta nemažai žydams priklausančių butų, o jų savininkai užpulti ir sumušti.

Tokio pobūdžio išpuoliai rodė, kad žydai nebegali būti saugūs net ir savo namuose. Po „Krištolinės nakties“ iš Karaliaučiaus išvyko apie 500 žydų. Lapkričio 9–10 d. pogromas užklupo ir Lenkijai priklausiusio Dancigo miesto žydų bendruomenę. Tačiau jau iki „Krištolo nakties“ išpuolių jos bendruomenės skaičius buvo sumažėjęs dėl 1937 m. įvykusio pogromo. Todėl 1938 m. lapkričio įvykiai paskatino dar intensyvesnį žydų išvykimo iš Dancigo miesto procesą, dėl kurio iki didžiausios gyventojų emigracijos bangos 1939 m. rudenį žydų šiame mieste sumažėjo iki 7930 žmonių. Tačiau po „Krištolo nakties“ antižydiškų išpuolių žydų šiame mieste sumažėjo iki 1 300. Tai buvo didžiulis smūgis Dancigo žydų bendruomenei, kurios narių skaičius dar 1924 m. siekė 9 230 žmonių. Lapkričio 12–14 d. Dancige buvo sudegintos ir sugriauto keturios sinagogos. Tokiu būdu šis miestas tapo „Judenfrei“.