Holokausto prielaidos Klaipėdos krašte III

Žydai tapatinosi su vokiška kultūra

Kilusi protesto banga turėjo nemažai antisemitinių intonacijų. Galima teigti, kad nemaža dalimi jos buvo inspiruotos Vokietijoje kilusios reakcijos. Nušviečiant pastarojo teismo eigą NSDAP spaudoje stengtasi Lietuvos Respublikos iškeltus kaltinimus Sovog ir CSA lyderiams bei pasekėjams interpretuoti „žydų sąmokslo“ prieš vokietybės šalininkus Klaipėdos krašte teorijos kontekste. Tokia nuostata, manytina, buvo orientuota į Vokietijos visuomenės nuomonės apie žydų interesų įtakoje atsidūrusius lietuvius formavimą. Nepaisant regione susiklosčiusios palankios terpės nacionalsocializmo ideologijos ir rasinio antisemitizmo tendencijoms, Klaipėdos krašte jos neparaugo į pogrominę žydų persekiojimo politiką, kokia jau 1935 m. pradėta taikyti kitose Rytų Prūsijos regiono dalyse. Pronacistinės organizacijos Klaipėdos krašte labiau aktualizavo išsivadavimo iš „žemaičių okupacijos“ tikslus, todėl antisemitizmas, nors ir būdamas svarbia Sovog ir CSA ideologijos dalimi, vis dėlto, neatliko svarbiausios mobilizuojančios funkcijos. Todėl ir 1938 m. lapkričio 9–10 d. „Krištolo nakties“ ekscesai ir Klaipėdos mieste, ir kitose krašto vietovėse nepasiekė tokio masto, koks išsiplėtojo kaimyniniuose Trečiojo reicho miestuose.

Minėtos socialinių ir ekonominių santykių sanklodos ypatybės Klaipėdos krašte sąlygojo, kad daugelis čia gyvenusių žydų ganėtinai ilgai išlaikė tapatinimosi su vokiška kultūra tendencijas ir nebuvo suformavę tokių tvirtų, religinės arba tradicionalistinės kultūrinės tapatybės pagrindu suvienytų bendruomenių, kokios dėl valstybinės tautinių mažumų politikos ypatybių buvo susikūrusios Lietuvos Respublikoje ir kitose Rytų Europos valstybėse. Todėl, pasak istorikės Ruth Leiserowitz, net ir nacionalsocializmo ideologijos tendencijų stiprėjimo laikotarpiu žydai Klaipėdos krašte gyveno ganėtinai liberalioje sociokultūrinėje aplinkoje, kuri sąlygojo, kad pirmosios akistatos su nacionalsocialistinio režimo proteguojamos rasistinio antisemitizmo politikos padariniais daugeliui krašto žydų buvo ypač netikėtos. Jau 1933 m. vasarą į Klaipėdą sugrįžo žydų studentai, kurie buvo pašalinti iš Karaliaučiaus (Königsberg) universiteto. Minėtuoju laikotarpiu Klaipėdos geležinkelio stotyje atvykstantieji ir išvykstantieji keleiviai vis dažniau buvo pasitinkami šūkiais „Heil Hitler!“ ir „Juden raus!“. Augant pronacistinių nuotaikų populiarumui Klaipėdos krašte palaipsniui stiprėjo ir antisemitinių nuotaikų eskalavimas.

Pradėjo svarstyti išvykimo galimybę

1937 m. vasario mėn. Klaipėdos miesto taryba priėmė nutarimą, ribojusį žydų tautybės specialistams įsidarbinti daugelyje profesijų ir tai buvo lūžinis momentas, kada žydų kilmės Klaipėdos miestiečiai pradėjo svarstyti apie išvykimo būtinybę. Sparčiausiai žydų gyvenimas Klaipėdos krašte pradėjo komplikuotis 1934–1938 m. laikotarpiu, iš Vokietijos pradėjus sklisti 1935 m. Niurnbergo įstatymuose deklaruotoms antisemitinėms nuostatoms, krašte savo veiklą suintensyvinus Vokietijos slaptosios policijos (Gestapo) agentūrai ir Kaune įvykus pronacistinių Klaipėdos krašto organizacijų vadovybės teismui. Naujos antisemitinės tendencijos suardė žydų tapatinimosi su vokiečių sociumu ir vokiška kultūra pagrindus bei vertė Klaipėdos krašto žydų visuomenę persvarstyti savo tolimesnes perspektyvas intensyvėjančių antisemitinių tendencijų sąlygose.

Vis daugiau jaunosios kartos žydų Klaipėdos krašte linko į sionizmo pusę ir tai provokiškai nusiteikusių visuomenės grupių diskurse ne tik stiprino žydų kaip „svetimo“ ar net „priešiško elemento“ įvaizdį, bet skatino ir ateityje laikytis taktikos skatinti žydus išvykti. Tai buvo pretekstas pronacistinėms organizacijoms Klaipėdos krašte stiprinti psichologinį spaudimą ne tik „žemaičių okupantų“, bet ir žydų atžvilgiu. Todėl 1938 m. vasarą Klaipėdos miesto ir krašto žydai jau buvo susidūrę su nerimą keliančiais antisemitiniais užrašais viešose vietose ir pavienėmis „verbalinėmis provokacijomis“.

Ne mažiau rimtas perspėjimas suskubti išvykti buvo 1938 m. lapkričio mėn. įvykęs Klaipėdos vokiečių tvarkos tarnybos (vok. Ordnungsdienst) maršas miesto gatvėmis ir lapkričio 9–10 d. „Krištolo nakties“ įvykiai Trečiajame reiche. Nuo šiol daugelis Klaipėdos krašto žydų suprato, kad krašto grįžimo Vokietijai atveju gali labai greitai nebelikti galimybių emigracijai. Gruodžio mėn. daugelis Klaipėdos krašto žydų pradėjo išpardavinėti savo nuosavybę ir išvykti visam laikui. Tačiau, jeigu tikėsime aptariamo proceso liudininkų teiginiais, net ir emigracijos bangos pakilimo laikotarpiu Klaipėdos krašte žydai nejuto akivaizdaus fizinės grėsmės pavojaus.

Žydai nebeturėjo iliuzijų dėl geresnių galimybių

Nuo 1938 m. pradžios, stiprėjant Vokietijos revanšistinei politikai ir silpnėjant Lietuvos valdžios pozicijoms Klaipėdos krašte, jo teritorijos sugrįžimas į Reicho sudėtį nebeatrodė tik eventualiu tolimesnių įvykių scenarijumi. Žydų gyventojai baiminosi Klaipėdos krašte galinčio pasikartoti Austrijos anšliuso ir Miuncheno suokalbio bei galimo nacionalsocialistų perversmo. Klaipėdos krašto gyventojus jau buvo pasiekusios žinios apie sudėtingą Austrijos ir Sudetų žydų padėtį, todėl krašto žydai nebeturėjo iliuzijų dėl savo galimybių nacionalsocialistinio režimo sąlygose.

Įžvalgesni žydai ne tik pradėjo perkelti savo kapitalą ir verslus iš Klaipėdos į Lietuvą, bet ir stengėsi pasinaudoti galimybės išvykti į tolimąjį užsienį. Žydų verslo įmonių iškėlimas, turto išgabenimas ir šeimų išvykimas įgijo nuoseklaus proceso pavidalą Lietuvos vyriausybei 1938 m. lapkričio 1 d. Klaipėdos krašte panaikinus nepaprastąją padėtį (Lietuvoje įvestą po 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo), įstatymą Tautai ir valstybei saugoti ir spaudos cenzūrą. Klaipėdos krašto direktorija susiaurino Lietuvos valstybės policijos įgaliojimus  ir perėmė svetimšalių klausimų valdymą. Šie Lietuvos valdžios potvarkiai Klaipėdos krašte buvo pasitikti tūkstantinėmis eisenomis su fakelais, antilietuviškais ir antisemitiniais šūkiais.

Tačiau rimčiausias akstinas buvo Vokietijoje lapkričio 9–10 d. įvykusi „Reicho krištolo naktis“, atsiliepusi antisemitinių provokiškai orientuotų Klaipėdos krašto gyventojų nuotaikų sustiprėjimu ir augančia psichologine įtampa žydų bendruomenėje. Daugelį Klaipėdos krašto žydų ypač neramino kaimyninėse Trečiojo reicho vietovėse įvykę antisemitiniai išpuoliai. Pavyzdžiui, „Krištolo nakties“ metu Karaliaučiuje buvo sudeginta didžioji miesto sinagoga, prieglauda ir našlaičių namai. Buvo apiplėšta nemažai žydams priklausančių parduotuvių ir pramonės įmonių.

Ypač didelį susirūpinimą kėlė tai, kad „Krištolinės nakties“ metu Karaliaučiuje buvo apiplėšta nemažai žydams priklausančių butų, o jų savininkai užpulti ir sumušti. Tokio pobūdžio išpuoliai rodė, kad žydai nebegali būti saugūs net ir savo namuose.

Po „Krištolinės nakties“ iš Karaliaučiaus išvyko apie 500 žydų. Lapkričio 9–10 d. pogromas užklupo ir Lenkijai priklausiusio Dancigo miesto žydų bendruomenę. Tačiau jau iki „Krištolo nakties“ išpuolių jos bendruomenės skaičius buvo sumažėjęs dėl 1937 m. įvykusio pogromo. Todėl 1938 m. lapkričio įvykiai paskatino dar intensyvesnį žydų išvykimo iš Dancigo miesto procesą, dėl kurio iki didžiausios gyventojų emigracijos bangos 1939 m. rudenį žydų šiame mieste sumažėjo iki 7930 žmonių. Tačiau po „Krištolo nakties“ antižydiškų išpuolių žydų šiame mieste sumažėjo iki 1 300. Tai buvo didžiulis smūgis Dancigo žydų bendruomenei, kurios narių skaičius dar 1924 m. siekė 9 230 žmonių. Lapkričio 12–14 d. Dancige buvo sudegintos ir sugriauto keturios sinagogos. Tokiu būdu šis miestas tapo „Judenfrei“.

Rinkimai į Klaipėdos krašto Seimelį

1938 m. rudenį įsisiūbavus priešrinkiminei kampanijai į Klaipėdos krašto Seimelį nacių rasinės teorijos ideologemomis indoktrinuotų antisemitinių nuotaikų sklaida tapo ganėtinai akivaizdi. Jau lapkričio mėn. krašte susikūrė pirmieji tvarkos tarnybos (Ordnungsdienst) daliniai, kurie išplėte antisemitinę agitaciją. Tai skatino Klaipėdos krašto žydus suskubti išparduoti savo verslus, prekes ir nekilnojamą turtą, atsiimti iš bankų indėlius ir keltis iš krašto.

Po 1938 m. „Krištolinės nakties“ žydai iš Klaipėdos krašto bankų atsiėmė indėlių už 2,5 mln. litų. Kai kurie iš jų perkėlė savo kapitalą ir įmones į Lietuvą. Bandydama apriboti prasidėjusią kapitalo ir pramonės įmonių perkėlimo į Lietuvą bangą, Klaipėdos krašto direktorija 1938 m. lapkričio 30 d. paskelbė draudimą masiniams prekių išpardavimams bei pramonės įrengimų išgabenimui iš krašto. Nurodymas turėjo įsigalioti nuo 1939 m. gruodžio 1 d., todėl žydų verslininkai dar labiau suskubo uždaryti arba parduoti Klaipėdos krašte dar likusias savo parduotuves, pramonės įmones ir nuosavybę. 1938 m. gruodžio 1 d. Klaipėdos krašto direktorijos nutarimu žydams buvo uždrausta išparduoti savo verslus, nes emigracijos procesas sparčiai intensyvėjo ir pradėjo grėsti Klaipėdos krašto ekonominės sistemos stabilumui. Tokiai situacijai reikėjo įtikinamo paaiškinimo. Pavyzdžiui, kaip 1938 m. gruodžio 2 d. rašte Berlyne reziduojančiai vyresnybei pažymėjo Vokietijos generalinis konsulas Klaipėdoje, direktorijos tarnautojų teigimu, masinį žydų turto išgabenimą ir dalies žydų išvykimą iš Klaipėdos miesto ir krašto paskatino reakcija į Sudetų krizę.

Konsulo nuomone, pirmieji sureagavo Klaipėdos krašto žydų verslininkai, turėję ryšių su valstybinėmis arba privačiomis Lietuvos verslo įmonėmis. Vienas tokių buvo medienos eksporto ir apdirbimo pramonės verslą Klaipėdos krašte išplėtojęs Nathanas Naftalis, kuris stengėsi į Lietuvą perkelti savo verslo aktyvus ir šeimos narius. Tačiau į Lietuvą traukėsi ne tik žydai verslininkai, bet ir inteligentijos atstovai. Pavyzdžiui, jau 1938 m. į Kauną išvyko teisės mokslų daktaras, teisėjas Samuelis Gringaucas (Samuel Gringauz), pokariu tapęs Landsbergo karo pabėgėlių stovyklos komiteto pirmininku ir išlaisvintų žydų tarybos JAV okupuotoje Vokietijos zonoje prezidentu.

Daugelis memelenderių sveikino žydų išvykimą

Prasidėjęs žydų nuosavybės perkėlimas ir išvykimas pasitarnavo pronacistinių jėgų formuoto diskurso apie „ekonominį žydų įsigalėjimą“ ir „žydų ekonomikos atnešamą žalą“ stiprinimui. Tokios intencijos iš dalies nesutapo su Trečiojo reicho ideologiniu diskursu, kuriame visų pirmiausia buvo stengiamasi akcentuoti žydų, kaip „rasinių priešų“ įvaizdį. Manytina, pastaroji aplinkybė paskatino Vokietijos konsulą jau minėtame rašte pažymėti, kad „daugelis memelenderių sveikina žydų išvykimą, nors pastarasis ir sukelia labai rimtas ekonomines pasekmes: per pastarasias 6 savaites žydų iš bankų išėmė apie 10 milijonų litų, jų fabrikų ir parduotuvių uždarymas paliko be darbo nemažai darbininkų ir tarnautojų, tokiu būdu padidindamas bedarbystės krašte mastą“. Konsulo manymu, dėl vokietybės interesų memelenderiai turėjo susitaikyti net ir su jiems didžiulę ekonominę naštą keliančiais antižydiškos politikos padariniais. Vis dėlto, prasidėjus žydų emigracijos procesui rimtų priežasčių nuogąstauti turėjo net ir ypač provokiškai bei „arijietiškai“ orientuota Klaipėdos krašto gyventojų dalis. Dėl stiprėjančių emigracinių tendencijų žydų bendruomenėje 1939 m. sausio viduryje Klaipėdos krašto ekonomika jau buvo praradusi apie 30 mln. litų nuostolių. Istorikės Petronėlės Žostautaitės duomenimis, iki 1939 m. kovo mėn. įvykusio anšliuso Klaipėdos krašto ūkis patyrė apie 50 mln. litų nuostolių ir apie 35% sumažėjo pramonės produkcijos nuosmukį. Savo ruožtu, istorikės Ruth Leiserowitz skaičiavimais, bendra iš Klaipėdos krašto žydų į Lietuvą ir kitas valstybes perkelto turto vertė galėjo siekti apie 100 mln. litų. Ne mažiau reikšmingas žydų kapitalo iškėlimo padarinys buvo staigus kainų Klaipėdos krašto nekilnojamojo turto rinkoje kritimas, kuris sugriovė daugelio memelenderių namų savininkų ir valdytojų verslo planus. Kita vertus, nors antisemitinės politikos tendencijos sukėlė žymias Klaipėdos krašto ekonomikos permainas bendras žydų tautybės gyventojų skaičius stipriai nepasikeitė. Istorikas Joachimas Tauberis (Joachim Tauber) nurodo iki 1939 m. kovo 23 d. Klaipėdos krašte gyvenus 3 000–4 000 žydų. Sergiušo Mikuličiaus (Sergiusz Mikulicz) manymu, 1938–1939 m. Klaipėdos krašte gyveno 6 000 žydų. Sigitos Barniškienės nuomone, minėtu laikotarpiu Klaipėdos krašte galėjo gyventi 8 000 žydų. Tačiau Kurto Benjamino (Kurt Benjamin) manymu, iki 1939 m. kovo 20–23 d. įvykių vien Klaipėdos mieste galėjo gyventi daugiau kaip 9 000 (apie 17 proc. visų gyventojų) žydų. Ruth Leiserowitz teigimu, daugumą jų sudarė ne tik Klaipėdos krašto žydai, laukę kitų valstybių vizų arba leidimų išvykti į Palestiną, bet ir iš Vokietijos bei Austrijos atvykę žydų pabėgėliai. Minėtos tendencijos nesiderino su Trečiojo reicho valdžios inicijuotos „Galutinio sprendimo“ politikos projekcijomis. Iš numatytų prie reicho prijungti sričių turėjo išvykti ne žydų kapitalas, bet žydai.

Todėl Klaipėdos krašto atveju manytina, buvo tikimasi, kad žydų emigracijos procesas šiame regione bus organizuotas pagal reiche taikomą praktiką. Pavyzdžiui, Reinhardo Heydricho (Reinhard Heydrich) iniciatyva 1938 m. įsteigtas „Žydų emigracijos centras Vienoje“ (vok. Zentralstelle für jüdische Auswanderung) stengėsi žydų išvykimą iš reicho organizuoti tokiais metodais, kad šalyje liktų didžiausia šalį paliekančių žydų turto dalis, kurios pagrindu būtų galima finansuoti likusių žydų išvykimo iš Vokietijos ir Austrijos organizacines ir administracines sąnaudas.

Manytina, įkvėptas šios institucijos veiklos pavyzdžio jis dar tais pačiais 1938 m. pabrėžė, kad kiek įmanoma daugiau žydų turi būti išvaryta ne tik iš Reicho, bet iš jo „paribių“ teritorijos. Jo, nuomone, tik tokiu atveju galėjo būti užtikrinti rasiniai vokiečių interesai. Klaipėdos kraštas buvo suvokiamas kaip integrali Trečiojo reicho dalis, todėl žydų iš Vokietijos atsikėlimas į šią autonominę teritoriją nesiderino su Trečiojo reicho vadovybės planais. Tai buvo paskata netrukus pradėti skubinti įvykius, kurie paskatintų išvykti iš Klaipėdos krašto ne tik Lietuvos, bet ir Vokietijos žydus.

Klaipėdos krašto žydai turėjo skubiai palikti reicho teritoriją

Nors Klaipėdos krašto anšliuso metu daugelis krašte likusių žydų turėjo skubiai palikti reicho teritoriją, jų verslų ir nuosavybės perėmimas vyko „civilizuotomis“ priemonėmis, viešąją tvarką užtikrinant vokiečių tvarkos policijai. Antai, pokario laikotarpiu aprašiusi savo šeimos išvykimą iš Klaipėdos 1939 m. kovo 21 d. Trudi Birger pripažino, kad jos šeimos nariams „nereikėjo trauktis kaip nuskurdusiems pabėgėliams“, nes niekas netrukdė „pasiimti daug daiktų“ ir net vaikiškų žaislų. Pastarosios aplinkybės stiprino įspūdį, kad antisemitinės politikos metodai Klaipėdos krašte yra gerokai švelnesni nei kitose Trečiojo reicho srityse. Liudininkų teigimu, žydų išvykimo iš Klaipėdos krašto metu, nei Klaipėdos, nei kitose vietovėse nekilo chaoso ir kitokių neramumų. „Visi žino, kad išsikraustymo iš Memelio [Klaipėdos – aut.] metu nei vienam žydų nenukrito nei vienas plaukas“ 1960 m. rašė vienas „Memeler Dampfboot“ laikraščio apžvalgininkų. Vis dėlto, žydų pasitraukimo iš Klaipėdos metu netrūko semantinių nacionalsocialistinio diskurso elementų, kuriais siekta suformuoti „tokiam momentui“ būtiną „antisemitinę atmosferą“. Manytina, pastarasis žydų išvykimo iš Klaipėdos miesto ir krašto aspektas yra gan taikliai aprašytas įvykių liudininkų Mažosios Lietuvos lietuvių laikraštyje Augsburge „Keleivis“ 1951 metais: „Tarp stovinėjančių hitlerininų, gatvėse daug sunkvežimių su baldais. Tai buvo daugiausia žydų tautybės žmonės, kurie apleido Klaipėdą. Jie buvo apšaukiami „parazitais“ ir palydami [taip tekste – aut.] grūmojimais. Netenka abejoti, kad provokiškai orientuota Klaipėdos krašto gyventojų dalis kovo 22 d. suvokė ne tik kaip teisingumo atstatymo ir grįžimo į Reichą, bet ir kaip išsivadavimo „nuo žydų ir lietuvių“, momentą.

Tai buvo situacija, kai, liudininkų teigimu, žydai ir lietuviai atsidūrė tokio paties pažeminimo ir grėsmės demonstravimo akivaizdoje: „Kai aušo kovo 23 diena, Klaipėdos gatvės atrodė krauju nusidažiusios. Uniformuoti jauniklių būriai traukė per miestą ir, tarp kitko, choru šaukė: „Juden und Szameiten raus!“. Tūli praeiviai, tarp savęs kalbėję lietuviškai, buvo tų pačių jauniklių apstumdyti ir apmušti. Žydai ir lietuviai paskubomis kraustė daiktus ir skubėjo pasišalinti iš viso krašto. Po miestą žygiavo uniformuoti nacių daliniai ir, tarp kitko, džiūgaudami dainavo: „Wir werden weiter marschieren/bis alles in Scherben fällt;/denn heute (da hört) gehört uns Deutschland und morgen die ganze Welt (Mes norim tolyn žygiuoti, kol viskas į šukes suduš, nes šiandien mums (pri) klauso Vokietija, o rytoj pasaulis visas.)“.

Žydai privalėjo deklaruoti turėtas brangenybes

Po Lietuvos pilietybę turėjusių žydų išvykimo, 1939 m. kovo 30 d. „Memeler Dampfboot“ pasirodė įsakymas dėl žydų turto Klaipėdoje registracijos. Mieste likę 500 žydų tautybės žmonės privalėjo iki gegužės 31 d. deklaruoti turimas brangenybes. 1939 m. žydams Klaipėdoje dar priklausė apie 330 verslo įmonių, kuriose dirbo apie 70 proc. miesto darbo jėgos. Tačiau paaiškėjus, kad Klaipėdos kraštas netrukus atiteks Vokietijai ir krašto direktorijai pradėjus reikalauti specialių licencijų išgabenamam turtui, daugelis žydų už labai mažą kainą pardavė savo įmones ir turtą vokiečiams. Po Klaipėdos anšliuso tokios galimybės nebeliko, nes įsigalėjo įstatymas, draudžiantis pergabenti nekilnojamąjį turtą. Paskutinis žydas Klaipėdos miestą paliko 1939 m. balandžio 14 d., tačiau po pasitraukimo iš miesto krašte dar galėjo likti apie 200 žydų tautybės gyventojų. Manoma, kad tai galėjo būti žmonės, neturėję Lietuvos arba kitos valstybės pilietybės, būtinos gauti leidimą išvykimui. Tačiau jų situacija galėjo komplikuotis ir nesant giminaičių arba pažįstamų, pas kuriuos būtų galima atvykti, Lietuvoje. Iki 1939 m. rugsėjo 23 d. iš Klaipėdos krašto buvo išvykę dauguma žydų ir po anšliuso, kartu su Didžiosios Lietuvos pabėgėliais išvyko paskutinieji žydai. Išvykus žydams Klaipėdos mieste prasidėjo simbolinė „apsivalymo akcija“, kurios metu buvo sugriautos arba sudegintos visos sinagogos.

Po šio veiksmo išliko tik Daržų gatvėje įsikūrusio beit midrašo (Toros ir Talmudo „studijų namų“) pastato dalys. Daugelis pasitraukusiųjų įsikurdino su Klaipėdos kraštu besiribojusių Lietuvos apskričių miestuose ir miesteliuose, kuriuose buvo gausesnės žydų bendruomenės: Gargžduose, Švėkšnoje, Kretingoje, Palangoje, Tauragėje, Jurbarke, Šiauliuose ir Kaune. Tokiu būdu nuo žydų „išlaisvintas“ Klaipėdos kraštas Trečiojo reicho su SSRS išvakarėse tapo pasirengimo „Teritoriniam galutiniam sprendimui“ plano dalimi.

Siūlė žydams perkraustymo paslaugas

Pirmąją Klaipėdos krašto žydų pasitraukimo bangą greičiausiai pajuto Kretingos miestas. Kretingos žydai buvo glaudžiai susiję su Klaipėdoje gyvenusiais giminaičiais ir verslo partneriais. Todėl jau kovo 21 d. prasidėjus masiniam Klaipėdos žydų persikėlimui nemažai Kretingos gyventojų skubėjo pasiūlyti persikėlėliams savo transporto ir perkraustymo paslaugas. Dažniausiai tokios paslaugos buvo brangiai apmokamos (kartais iki 1 000 litų), todėl atsiradusia uždarbio galimybe suskubo pasinaudoti ne tik verslininkai, bet Lietuvos pasienyje gyvenę ūkininkai. Kita vertus, žydų pabėgėlių padėtis buvo kiek geresnė nei lietuvių.

Pasienio miesteliuose žydus neretai priglausdavo vietinės žydų bendruomenės, tuo tarpu kai lietuvių pabėgėlių aprūpinimu turėjo pasirūpinti valdžios institucijos ir visuomeninės organizacijos (labiausiai šiuo požiūriu pasižymėjo Lietuvos Šaulių sąjunga ir Lietuvos Vakarų sąjunga). Turimais duomenimis, apie 700 žydų pabėgėlių Gargžduose priglaudė vietinė žydų bendruomenė, o apie 100 pagalbos prašančių lietuvių pabėgėlių turėjo pasirūpinti viršaitis. Pirmosiomis Klaipėdos krašto anšliuso dienomis žydų pabėgėliai pasiekė ir Tauragę, kurioje labai greitai sulaukė pagalbos iš vietinės žydų bendruomenės. Pabėgėlių iš Klaipėdos krašto pasirodymas netrukus inspiravo socialinio pobūdžio problemas. Daugelis pabėgėlių (ir žydų, ir ne žydų) buvo prekybininkai, amatininkai ir fabrikų darbininkai, todėl jiems nebuvo galimybių ilgiau įsikurti ir adaptuotis Lietuvos pasienio vietovėse, kuriose pagrindinė ekonomikos sritis buvo žemės ūkis ir su juo susiję verslai. Tokie žmonės negalėjo pritapti vietinėje darbų rinkos struktūroje, todėl jie tapo našta su Klaipėdos kraštu besiribojusių Lietuvos apskričių administracijai.

Tapo lengvu Tilžės gestapo grobiu

Vietinėms valdžios institucijoms žydų pabėgėliai kėlė mažiausiai rūpesčių (daugelis netrukus išvyko į Lietuvos didmiesčius arba integravosi vietinių giminaičių versluose), nes pagrindinis dėmesys ir turimos galimybės buvo sutelktos į lietuvių pabėgėlių aprūpinimą gyvenamosiomis vietomis, maitinimu ir darbu.

Tačiau tokia situacija pasitarnavo prielaida lietuvių pabėgėlių ir vietinių lietuvių viešojo bendravimo terpėje stiprėti socialiniais aspektais indoktrinuotoms antisemitinėms nuotaikoms (analogiškas antisemitinių tendencijų stiprėjimo mechanizmas pasikartojo tose Lietuvos apskrityse, kuriose 1939 m. rudenį pasirodė pirmieji Lenkijos žydų pabėgėliai).

Iki Trečiojo reicho ir SSRS karo pradžios iš Lietuvos ir Vokietijos pasienio vietovių neišvykę žydų pabėgėliai tapo lengvu Tilžės gestapo operatyvinio būrio grobiu. Vietiniai lietuviai juos identifikavo kaip „svetimus elementus“, nes neturėjo su jais nusistovėjusių socialinių ryšių. Pirmosiomis karo dienomis šie žmonės buvo sulaikomi pirmiausiai ir atvykusiems smogikų daliniams buvo perduodami be didesnių svarstymų ir bandymų juos gelbėti.