Holokausto prielaidos Klaipėdos krašte V

Atiduodavo aukų turtą

Susiklosčiusių aplinkybių kontekste svarbus atrodytų klausimas, kodėl Trečiojo reicho saugumo struktūrų vadovybė pirmiesiems smūgiams pasirinko Gargždus ir kitas buvusio Klaipėdos krašto ir Lietuvos pasienio vietoves. Manytina, visų pirma todėl, kad tokį pasirinkimą sąlygojo politiniai Himmlerio ir Heydricho motyvai. Himmleris ir Heydrichas ieškojo būdų įrodyti Hitleriui, kad jų siūlomas „Galutinio sprendimo“ politikos modelis yra racionalesnis, nei 1939–1940 m. Hermano Gėringo (Herman Göring) iniciatyva „Galutinio sprendimo“ projektą planavusiuose sluosniuose priimtas „Alkio planas“. Tilžės operatyvinio būrio veiklos rezultatai puikiai tiko įrodymui, kad „nepageidaujamų elementų“ galima atsikratyti „žaibiškai“ ir panaudojant mažiausius žmogiškuosius bei administracinius resursus. Tuo labiau imponavo tai, kad Tilžės operatyvinio būrio operacijose niekada netrūko aktyvių pagalbininkų tarp vietinių gyventojų.

Be to, žydų masinės egzekucijos buvo įvykdytos panaudojant ne tik vietinius žmogiškuosius, bet ir materialiuosius resursus: vietiniams pagalbininkams buvo atiduodamas mažesnės vertės turtas, atimtas iš aukų, o jų „motyvacijai pakelti“ neretai užtekdavo tik alkoholinių gėrimų. Šios aplinkybės leido Trečiojo reicho saugumo institucijų vadovams įsitikinti ir įtikinti kitas valstybės institucijas, kad vietinių gyventojų aktyvus į(si)traukimas į operatyvinių grupių ir ypatingųjų dalinių operacijas rodo, kad „Galutinio sprendimo“ įgyvendinimas „karinėmis priemonėmis“ gali būti žymiai efektyvesnis, nei ilgalaikius „poveikio metodus“ numačiusių „Generalinio plano „Rytai“ ir „Alkio plano“ gairės.

Be to, Trečiojo reicho aukščiausiajai vadovybei turėjo ypač imponuoti tai, kad pirmosiomis karo su SSRS savaitėmis Tilžės operatyvinio būrio pademonstruotos galimos „Galutinio sprendimo“ priemonės ilgainiui galėjo būti adaptuotos tolimesnių „Galutinio plano „Rytai“ koncepcijoje numatytų priemonių planavime. Pavyzdžiui, šiuo požiūriu ne mažiau reikšminga nei anksčiau minėtos ypatybė buvo tai, kad kartu įvykdyti nusikaltimai, ilgainiui tapo operatyvinių dalinių narius psichologiškai vienijančia ir lojalumą vadovybei stiprinančia priemone. Šis netrukus pastebėtas faktorius buvo svarbus „Galutinio sprendimo“ politikos iniciatoriams, nes tai jis buvo aktualus siekiant, kad tolimesnės egzekucijos vyktų taip pat sklandžiai ir efektyviai, kaip ir įvykdytos anksčiau.

Užėmė pirmąją karo dieną

Motyvaciją surengti „baudžiamąją“ operaciją būtent Gargžduose galėjo sąlygoti ir karinės invazijos metu susiklosčiusi situacija. Vermachto priešakiniai daliniai Gargždus, Kretingą ir Palangą užėmė pirmąją karo dieną. Kretinga buvo užimta po trijų valandų kautynių, Palangos šturmas truko aštuonias valandas, tačiau ilgiausiai priešinosi Raudonosios armijos (Ulmo proceso duomenimis, pasieniečių) dalinys Gargžduose. Vermachtui pavyko miestą užimti po 15 valandų įnirtingų kautynių, dėl raudonarmiečių snaiperių ugnies ir pasalų atnešusių nemažus nuostolius puolantiems vokiečiams.

Galima teigti, kad Gargžduose Vermachtas susidūrė su pasipriešinimu, kurio nesitikėjo. Tuo labiau, kad šio miesto užėmimas pristabdė vokiečių 291-osios ir 61-osios divizijos ariargardinių dalinių veržimąsi, kai jų priešakinės dalys į Lietuvos teritorijos gilumą buvo įsiveržusios apie 65 km. Tokiu būdu Gargždų užėmimo operacija tapo precedentu, pritraukusiu armijų grupės „Šiaurė“ štabo ir Lietuvos pasienio miestų užėmimą koordinavusios 18-os armijos vadovybės dėmesį. Reikėjo skubiai išsiaiškinti užsitęsusio Gargždų (smulkaus ir kariniu požiūriu mažai reikšmingo miesto) šturmo priežastis, todėl vermachto karinės vadovybės aplinkoje greitai pasklido versija apie „negarbingus“ ir „klastingus“ priešo (išblaškytų Raudonosios armijos junginių ir jiems vadovavusių „žydų komisarų“ diversijas) kariavimo metodus. Pastarosios informacijos poveikį sustiprino netrukus pasirodžiusios žinios apie Gargždų, Palangos, Kretingos miestų ir keletos miestelių apylinkėse „klastingai“ nužudytus vermachto kareivius. Būtent tokia informacija buvo užfiksuota ir 1941 m. liepos 1 d. Tilžės gestapo skyriaus pranešime Reicho vyriausiajai saugumo valdybai apie Tilžės operatyvinio būrio įvykdytus civilių gyventojų sušaudymus Gargždų, Kretingos ir Palangos miestuose.

Raporte pažymėta, kad sekančią naktį po užėmimo Kretingos ir Palangos miestų gyventojai klastingai („iš už kampo“) nužudė du vokiečių kareivius, pabrėžiant, kad „Gargždų gyventojai aktyviai prisidėjo prie rusų pasienio užkardos veiksmų atremiant vokiečių puolimą“. Kaltininkų paieškos netrukus buvo sutelktos į Gargždų, Kretingos ir Palangos miestuose užkluptus žydus, kurie jau buvo suimti bei izoliuoti lokalinių lietuvių savisaugos būrių.

Apkaltino pagalba sovietiniams pasieniečiams

Suimtieji žydai Gargžduose buvo apkaltinti aktyvia pagalba sovietiniams pasieniečiams, diversijų prieš vermachto pajėgas organizavimu ir vietinių gyventojų kurstymu priešintis. Šiuo atveju yra akivaizdus žydams pateiktų kaltinimų sutapimas su Trečiojo reicho saugumo struktūrų motyvu pirmąsias žydų žudynes pateikti kaip „valymo operacijas“, nukreiptas prieš vietinių gyventojų išpuolius vermachto kareivių atžvilgiu ir pagrįstas sabotažinių veiksmų prevencijos uždaviniais. Minėtame liepos 1 d. raporte pateikta informacija leidžia tvirtinti, kad pirmoji žydų grupė Gargžduose buvo sušaudyta kaip „snaiperiai“, likusios aukos buvo sušaudytos kaip „išdavikai“, „agitatoriai“ ir „žydų inteligentijos“ atstovai. Kaip žinia, rengiantis vėlesnėms Tilžės operatyvinio būrio žudynėms jų aukos buvo įvardinamos kaip „banditai“ arba „partizanai“ (1941 m. rugsėjo mėn. šių definicijų vartojimas raportuose apibrėžiant žydų likvidacijos akcijas buvo uždraustas). Minėtosios ypatybės leidžia teigti, kad pirmųjų masinių egzekucijų, Tilžės operatyvinio būrio įvykdytų Vokietijos ir Lietuvos pasienio vietovėse, parengiamojoje stadijoje buvo suformuoti pagrindiniai ideologinės „legitimacijos“ žudynėms (kaltinimų žydams dėl neramumų ir sabotažinių veiksmų inkriminavimas) principai, kurie vėliau buvo praktikuojami ne tik Tilžės operatyvinio būrio bei kitų operatyvinių dalinių operacijose prieš civilius gyventojus, bet ir „Teritorinio galutinio sprendimo“ veikose vermachto užimtose SSRS teritorijose.

Apžvelgtas galimų motyvų kontekstas gali padėti suvokti, kodėl Stahleckeris nurodė Bėmei, kad pirmoji „žydų akcija“ turi įvykti Gargžduose. Kaip rodo liepos 1 d. Tilžės gestapo raportas Reicho vyriausios saugumo tarnybos vadovybei, pats Stahleckeris nedalyvavo „akcijos planavime ir vykdyme“, todėl galima teigti, kad pagrindinis žydų žudynių Gargžduose iniciatorius buvo Bėme. Birželio 25 d., sekančią dieną po masinės žydų egzekucijos Gargžduose, Stahleckeris susisiekė su Sandbergeriu ir patikino pastarąjį „imtis visų tolimesnių veiksmų, kurie bus reikalingi pasienio srityje pagal tą pačią [Gargždų – aut.] schemą“. Birželio 27 d. ypatingasis 1a būrys pradėjo masines žydų ir komunistų žudynes 25 km pločio srityje išilgai sienos ir netrukus jo operacijos jau apėmė Latvijos ir Estijos teritorijas. Ypatingasis 1b būrys birželio 28 d. atvyko į Kauną, kuriame, remiantis Ehrlingerio pranešimu, Stahleckeris ėmėsi „būsimai likvidacijai atrinkti rasinius ir politinius priešus“.

Instruktavo dėl „negailestingų priemonių“

Į Latviją vykęs antrasis operatyvinis būrys EK 2 trumpai sustojo Tilžėje, kur vienas jo dalinių (Teilkommando) buvo žodiškai instruktuotas dėl „negailestingų priemonių“ žydų ir kitų reicho priešų atžvilgiu. Tačiau glaudžiausi Tilžės operatyvinio būrio vado Böhmės ryšiai buvo užmegzti su EK 3 vadu Karlu Jägeriu, kurio jurisdikcijai atiteko visa Lietuvos teritorija. 1941 m. birželio 22 d. prasidėjus Vermachto įsiveržimui į SSRS teritoriją visus Vokietijos ir Lietuvos pasienio srityse suimtus komunistus ir žydus buvo numatyta nedelsiant likviduoti, pastarajam tikslui pasitelkus „valymo“ (Sauberungaktionen) ir „baudimo“ (Strafaktionen) akcijas. Todėl masinės egzekucijos, įvykdytos pirmosiomis Trečiojo reicho ir SSRS karo savaitėmis Vokietijos ir Lietuvos pasienio vietovėse, gali būti suvoktos kaip svarbiausia repeticija nustatant „Galutinio žydų klausimo“ apmatus.

Šiuo požiūriu svarbu pažymėti, kad masinės egzekucijos rytuose okupuotose teritorijose nebuvo pabaigtos net ir po 1942 m. sausio 20 d. Vansė (Wansee) konferencijoje priimtų sprendimų bei 1942 m. kovo mėn. pradėtos „Reinhardo operacijos“ (Operation Reinhard).

„Galutinio sprendimo“ planavimo kaitos klausimu ne mažiau aktualūs ir kiti Tilžės operatyvinio būrio veiklos aspektai. Po pirmųjų Tilžės operatyvinio būrio įvykdytų žudynių operatyvinių grupių ir ypatingųjų būrių operacijų rengimo ir koordinavimo srityje žodiniai įsakymai pradėti keisti rašytinėmis direktyvomis – „operatyviniais įsakymais“ ir „pagrindinėmis gairėmis“. Tai buvo postūmis „Teritorinio galutinio sprendimo“ taktikos formavime, nes tapo akivaizdu, kad po Tilžės operatyvinio būrio pradėtų masinių egzekucijų Trečiojo reicho saugumo struktūros nebėra linkusios slėpti savo tikrųjų interesų. 1941 m. birželio pabaigoje, po įvykdytų pirmųjų masinių egzekucijų Lietuvoje operatyvines grupes ir policijos būrius pradėjo pasiekti įsakymai, nurodantys naikinti partinius funkcionierius, sovietinius aktyvistus, radikalius elementus ir žydus, neišskiriant moterų ir vaikų.

Skatino antižydiškas nuostatas

Tokie įsakymai taip pat nurodė skatinti vietinių gyventojų antižydiškas nuostatas, skatinti pogromus, kurie buvo įvardijami kaip „apsivalymo priemonės“. Tokias Tilžės operatyvinio būrio ir kitų baudžiamųjų dalinių veiklos prielaidas lengvino ne tik „žydo–bolševiko“ mito populiarumas lietuvių visuomenėje – šiuo požiūriu, žymiai svarbesnis operatyvinio būrio operacijų ruošimui ir įgyvendinimui momentas buvo tai, kad vietiniai gyventojai nesipriešino masinėms žydų egzekucijoms ir lengvai tapdavo pagalbininkais ir net dalyviais. Pradžioje Tilžės operatyvinio būrio smogikus net trikdė tai, kad prieš žudynes Kretingoje ir Palangoje aukų surinkimo vietose (turgaus aikštėse) taip pat susirinkdavo didelės miestiečių smalsuolių minios.

Įdomu tai, kad tokia tendencija atsispindi ir pokario laikotarpiu SSRS saugumo struktūrų surinktoje medžiagoje. Tačiau joje dažniausiai pažymima, kad prieš žudynes susirinkusieji miestų gyventojai dalyvavo Tilžės operatyvinio būrio ir vietinių kolaborantų organizuotuose „mitinguose“, kuriuose susirinkusieji miestiečiai buvo verčiami ne tik žeminti būsimų žudynių aukas, bet ir „smeižti tarybinę valdžią“.

Manytina, tokia įvykių traktuotė sovietinei valdžiai buvo parankesnė, nes leido sudaryti įspūdį, kad įvykdytos masinės egzekucijos buvo nukreiptos ne prieš žydus, bet prieš „tarybinius aktyvistus ir tarybinius patriotus“. SSRS galios struktūrų ir ideologinių institutų įsitikinimu, nacių įvykdytos masinės žudynės visų pirmiausia turėjo išsiskirti „ideologinio karo prieš SSRS“ motyvacija ir tik paskiausiai rasinės doktrinos inspiruotais „Galutinio sprendimo“ metodais.

Tolimesnių „Galutinio sprendimo“ įgyvendinimo planų požiūriu buvo svarbu ir tai, kad po pirmųjų Tilžės operatyvinio būrio įvykdytų egzekucijų ilgainiui išryškėjo ir trys skirtingi egzekutorių elgsenos tipai. Pirmasis gali būti apibūdintas kaip „pastovių šaulių“ tipas, būdingas egzekutoriams, kurių elgsena išsiskyrė ypatingu žiaurumu ir panieka aukoms. Antrasis – tai diskomfortą ir „sąžinės graužatį“ dėl tekusios užduoties jautusiųjų egzekutorių tipas. Tokiems žudikams reikėjo daugiau laiko aklimatizuotis operatyviniame būryje ir tinkamai nusiteikti „specialiosioms operacijoms“. Šis elgsenos tipas buvo būdingas ir daliai Klaipėdos policininkų, turėjusių žudyti žmones, kuriuose gerai pažinojo dėl buvusios kaimynystės arba draugystės.

Panašios žudikų elgsenos problemos

Ulmo proceso metu buvo įvardinta keletas atvejų, kai žudynių Kretingoje ir Palangoje metu aukos, atpažinusios savo budelius, prašė būti sušaudomos pirmosiomis kartu su šeimos nariais (taip žmonės bandė pasitikti mirtį kartu). Trečioji grupė – tai egzekutoriai, stengęsi išvengti tiesioginio dalyvavimo žudynėse arba bandę nuo jų atsiriboti psichologiškai. Ulmo medžiaga rodo, kad šitaip elgėsi daugelis žydų žudynėse Palangoje dalyvavusių vermachto kareivių. Jie skatinti vietinių gyventojų antižydiškas nuostatas, užsimerkti arba pademonstruoti savo nepritarimą vykdomiems veiksmams. Akivaizdu, jog minėtuosius egzekutorių elgsenos tipus sąlygojo aukų elgsena. Panašios žudikų elgsenos problemos, galinčios kelti keblumų tolimesnėse operacijose, išryškėjo ne tik žudynių Kretingoje ir Palangoje, bet jau Gargžduose įvykdytų egzekucijų metu.

Ulmo teismo proceso medžiaga leidžia teigti, kad Tilžės gestapo operatyvinio būrio narius aukų elgesys ypač glumino. Egzekucijų Gargžduose, Palangoje ir Kretingoje metu daugelis aukų stengėsi elgtis šaltakraujiškai ir nesipriešinti. Ulmo teismo kaltinamieji, pasakodami apie tokius žudynių epizodus dažniausiai pabrėždavo prisimenantys žmones, kurie, supratę, kad jų laukia mirtis, nebandydavo jos išvengti, bet pradėdavo melstis ir stoiškai pasitikdavo mirtį. Šiuo požiūriu Tilžės operatyvinio būrio egzekutorius ypač trikdė rabinų, apie kuriuos spiesdavosi daugelis pasmerktųjų, elgesys. Tokia aukų elgsena neatitiko susiklosčiusių stereotipų apie „gudrius“ ir „išsisukti bandančius žydus“.

Tuo labiau, kad aukų elgsenos nepavykdavo pakeisti net ir po fizinės prievartos panaudojimo. Tik keletu atvejų buvo užsiminta apie aukas, kurios įrodinėjo savo nekaltumą ir bandė išmaldauti pasigailėjimo. Todėl nieko stebėtina, kad kai kurie psichologinės įtampos neišlaikę žudikai stengdavosi gauti vadovybės leidimą nedalyvauti egzekucijose.

Tokie atvejai buvo ypač būdingi Tilžės operatyviniam būriui verbuojant egzekutorius žydų moterų ir vaikų žudynėms. Ilgainiui tokių precedentų siekusi išvengti Tilžės operatyvinio būrio vadovybė stengdavosi egzekucijose dalyvavusiems būrio nariams suteikti tam tikrų privilegijų, išleidžiant juos trumpalaikių „naminių atostogų“ atostogų (Heimaturlaub).

Kita vertus, atsisakiusieji dalyvauti „baudimo“ ir „valymo“ operacijose nesulaukdavo rimtesnių SS arba policijos institucijų sankcijų. Panašios poveikio priemonės grėsė ir tiems egzekutoriams, kurie imdavosi savivaliavimo ir nesankcionuoti veikų aukų atžvilgiu, taip pažeisdami SS „moralinio kodekso“ nuostatas. Laikytasi principo, kad didžiausia bausmė tokiais atvejais turėtų būti pažeminimas pareigose arba atleidimas iš būrio. Daugeliui smogikų tai galėjo reikšti karjeros pabaigą.

Dėl minėtųjų psichologinių aplinkybių „Galutinio sprendimo“ iniciatoriai Tilžės operatyvinio būrio operacijų metu susidūrė ir su kita discipliną ardančia problema – alkoholio vartojimu. Ulmo proceso metu žudynių dalyviai ir liudininkai dažnai minėjo, kad būtent alkoholio vartojimas sąlygojo „neadekvačius“ egzekutorių poelgius. Pavyzdžiui, viename liudijimų buvo pažymėta, kad žudynių Gargžduose, Kretingoje ir Palangoje metu apgirtę egzekutoriai fotografavo ne tik egzekucijų eigą (tokia operacijų fiksacija SD ir policijos vadovybės buvo leidžiama ir net skatinama iki 1941 m. spalio mėn.), bet nevengė ir patys įsiamžinti „atminčiai“ aukų grupių arba vykstančių žudynių fone.

Tokios elgsenos atvejai buvo užfiksuoti ir Trečiojo reicho saugumo struktūrų dokumentacijoje. Pavyzdžiui, 1941 m. liepos 4 d. Reicho saugumo tarnybos ir policijos vado raporte „Apie operacinę situaciją SSRS nr. 12“ pažymima, kad Tilžės gestapas yra padaręs mažiausiai 200 nuotraukų, kuriose gali būti užfiksuotos SS disciplinos kodekse nesankcionuotos situacijos.

Kėlė iniciatorių susirūpinimą

Tai rodo, kad nekontroliuojamas egzekucijų fotografavimas kėlė nemenką „Teritorinio galutinio sprendimo“ iniciatorių susirūpinimą, nes tokiu būdu buvo kuriami įrodymai apie padarytus nusikaltimus. Kita vertus, Ulmo teismo metu netrūko liudijimų ir apie Tilžės gestapo operatyvinio būrio smogikų vaišes miestų, kurių apylinkėse buvo įvykdytos operacijos, viešbučiuose ir restoranuose, už jas sumokant iš nužudytųjų atimtais pinigais. Manytina, būtent su tokiomis situacijomis buvo susijusi viena Trečiojo reicho vyriausios saugumo valdybos 1941 m. liepos mėn. direktyvų, nurodančių susirūpinti SD ir policijos operatyvinių dalinių „moraliniu veidu“.

Pastarosios Tilžės operatyvinio būrio veiklos koordinavimo tendencijos rodo, kad jo operatyvinės veiklos laikotarpiu „Teritorinio galutinio sprendimo“ iniciatoriams tapo svarbu kontroliuoti ne tik „infrastruktūrinius“ egzekucijų organizavimo ir įvykdymo klausimus, bet ir psichologinius aspektus. Todėl ilgainiui plečiant kitų operatyvinių dalinių veiklą kitose vermachto užimtose SSRS srityse „techninę“ masinių egzekucijų pusę stengtasi perleisti vietinių pagalbinių junginių kompetencijai.

Jau 1941 m. rugpjūčio mėn. paaiškėjus, kad „žaibiškos pergalės“ prieš SSRS pasiekti nepavyks, Trečiojo reicho valdžios sluoksniuose pradėta kalbėti apie „karą su žydais“. Tai buvo galimybė Himmleriui ir Heydrichui pakreipti situaciją jų proteguoto „Galutinio sprendimo“ varianto naudai. Himmleris ir Heydrichas žydų pašalinimą laikė savo pagrindiniu uždaviniu, todėl užsitęsusio karo su SSRS perspektyva tapo tinkamu kontekstu parodyti, kad „biologinis žydų pašalinimas iš Europos“ (Alfredo Rozenbergo formuluotė) turi vykti ne emigracijos skatinimo ir deportacijų, bet masinių žudynių keliu. Jau nebeliko rimtesnių kliūčių įrodyti, kad ankstesniame „Alkio plane“ numatytas badu numarinti gyventojų kategorijas kaip reichui reikalingą darbo jėgą galima išsaugoti pašalinus visus žydus, kurie buvo traktuojami kaip „nereikalingi valgytojai“.

Šios kategorinės grupės pašalinimo uždaviniams iš „Žaibiško karo plano“ buvo išrinktos keturios (EG A, B, C ir D) operatyvinės grupės, joms priklausę operatyviniai ir ypatingieji būriai. Jie turėjo civilių gyventojų terorizavimo ir žudynių patirtį, sukauptą Lenkijos generalinėje srityje ir šiuo požiūriu jų „operatyvinė kompetencija“ kokybiškai skyrėsi nuo Tilžės operatyvinio būrio.

Ši patirtis „Barbarosos“ operacijos metu turėjo būti ištobulinta naujomis masinių žudynių organizavimo formomis ir įtraukiant vietinius pagalbininkus iš tvarkos policijos bei kolaborantų batalionų. Būtent šie daliniai 1941 m. rugpjūčio mėn. tapo pagrindiniais „žmogiškaisiais ištekliais“, leidusiais naciams masiškai žudyti žydus iki nacių okupacijos SSRS teritorijose pabaigos. 1941 m. birželio–rugsėjo mėn. iki sunkiai suvokiamų mastų išplėtota Tilžės operatyvinio būrio veikla išsklaidė paskutines Himmlerio ir Heydricho abejones dėl masinių žudynių politikos organizavimo galimybių.

Rodytas pavyzdžiu kitiems operatyviniams daliniams

Netrukus Trečiojo reicho saugumo struktūrų aplinkoje būtent šis operatyvinis dalinys pradėtas rodyti „sektinu“ pavyzdžiu kitiems operatyviniams daliniams ir operatyvinėms grupėms. 1941 m. liepos 31 d., praėjus penkioms savaitėms po Tilžės operatyvinio būrio pradėtų žydų masinių žudynių bangos, Heydrichas gavo oficialų Hermano Gėringo įgaliojimą suformuluoti baigiamąją „Galutinio sprendimo“ koncepciją, „atitinkančią susidariusias naujas sąlygas ir taikytiną visose Vokietijos valdomose Europos teritorijos“.

Manytina, pagrindiniu minėtos „Galutunio sprendimo“ koncepcijos prototipu okupuotose okupuotose SSRS srityse tapo būtent Tilžės operatyvinio būrio suformuoti „operatyvinės veiklos“ metodai. Iš esmės jais vadovautasi visu nacių okupacijos SSRS teritorijose laikotarpiu.

Išvados

1. Ideologinių holokausto prielaidų Klaipėdos krašte sanklodą sąlygojo ne tik Vokietijos valdžioje įsitvirtinusios NSDAP programinės nuostatos, bet ir lokalinė krašte susiklosčiusios socialinės ir ekonominės struktūros, kurioje žydai turėjo svarbų vaidmenį, specifika.

Kita vertus, „Galutinio žydų klausimo sprendimo“ planavime Klaipėdos kraštas galėjo būti svarbus „ideologinės sienos“, ribojusios Vokietijos reichą nuo „Rytų žydijos“ ir „žydiškojo bolševizmo galios“ sampratos prasme. Pastarasis aspektas buvo svarbiausias formuojantis požiūriui į Klaipėdos krašte gyvenusią žydų bendruomenę. Didžioji šios bendruomenės dalis dėl istorinės raidos specifikos, verslo santykių ir giminystės ryšių Lietuvoje buvo išskirta kaip „svetima grupė“.

Šios tendencijos ne tik sąlygojo žydų emigracijos iš Klaipėdos krašto procesą, bet ir būsimųjų Tilžės operatyvinio būrio egzekutorių požiūrio į savo aukas formavimąsi. Kita vertus, holokausto prielaidų genezė Klaipėdos krašte turėjo panašumų su rasinės ideologijos paveiktomis antisemitizmo tendencijomis Vokietijoje. Todėl iš esmės Klaipėdos krašto žydai susidūrė su analogiškais antisemitinių tendencijų stiprėjimo tarpsniais, kokie pasireiškė ir Trečiajo reicho sociokultūrinėje terpėje.

2. Karo su SSRS išvakarėse Klaipėdos kraštas ir buvęs Vokietijos–Lietuvos pasienis tapo svarbia pasirengimo „Teritoriniam galutiniam sprendimui“ planų dalimi. Šiuos planus turėjo realizuoti iš Tilžės gestapo ir Klaipėdos policijos pareigūnų sudarytas operatyvinis būrys (Sonderkomando Tilsit), kurio operacijų metu Vokietijos ir Lietuvos pasienio sritis turėjo būti „išvalyta“ nuo žydų ir kitų Vokietijos interesams pavojingų arba potencialią grėsmę galinčių kelti „elementų“.

Todėl galima teigti, kad masinės žydų žudynės nebuvo tik šalutinis Trečiojo reicho karinės kampanijos padarinys arba pirmasis „Galutinio sprendimo“ tarpsnis. Tai buvo vienas pirmųjų naikinamosios rasinės politikos bandymų, turėjęs sąlygoti tolimesnes „Galutinio žydų klausimo sprendimo“ įgyvendinimo veikas kitose nacių okupuotose SSRS teritorijose. Tilžės operatyvinio būrio operacijos buvo panaudotos Trečiojo reicho valdžios sluoksnių nuomonės dėl „Galutinio sprendimo“ politikos gairių formavimui.

Šio dalinio veikla privertė Trečiojo reicho karinę vadovybę perleisti politikos okupuotų sričių gyventojų grupių atžvilgiu kompetencijas Reicho saugumo struktūroms. Todėl Tilžės operatyvinio būrio operacijose Vokietijos ir Lietuvos pasienio vietovėse taikyti metodai netrukus buvo integruoti į bendrą naikinamosios politikos okupuotose srityse priemonių gretą.

Ši aplinkybė sąlygojo, kad per trumpą laiką ne tik Tilžės operatyvinio būrio, bet ir kitų operatyvinių dalinių Lietuvos teritorijoje buvo nužudyta didžioji dalis joje gyvenusių žydų. Tilžės operatyvinio būrio veikloje taikytas masinių egzekucijų mechanizmas išliko pagrindine nacių genocidinės politikos organizavimo forma kitose užimtose SSRS teritorijose net ir tuo metu, kai Vakarų ir Centrinės Europos regionuose „Teritorinis galutinio klausimo sprendimas“ buvo pakeistas baigiamuoju „Galutinio sprendimo“ (1942–1943 m. „Reinhardo operacijos“ – žydų deportacijos ir masinio žudymo „koncentracijos ir mirties stovyklose“) variantu.