Diana Gorodeckaja: „Provincijoje – vien pliusai ir jokių minusų“

Kaip nutiko, kad mes, pagėgiškiai, nežinome ir nepažįstame Natalijos vaiko, paauglės, nematėme jos, lankančios būrelių, nematėme ir visuomeninėje veikloje?

„Mokiausi Sovetske, rusų mokykloje. Į Pagėgius grįždavau tik pernakvoti, visas  mano mokyklinių metų gyvenimas vyko Sovetske. Vienuoliktą ir dvyliktą klasę baigiau Kaune. Ten gyvenau pas savo močiutę. Pagėgiuose vėl lankiausi tik savaitgaliais“, - pasakojo Diana.

Ar nebuvo sunku po ilgų mokslo metų rusų kalba paskutinėse klasėse mokytis lietuvių kalba?

„Mokytis man niekada nebuvo sunku. Bet iki tos dienos, kai išvažiavau į Kauną mokytis, niekada nesusimąstydavau, kuo noriu būti, ką noriu dirbti. Tik tada, kai tėvai man pasakė: „Viskas, tai tavo paskutinė diena šioje mokykloje, tu išvyksti į Kauną“. Tada tik pradėjome kalbėti apie medicinos studijas. Stresas buvo didelis – pagalvokite, paauglei palikti klasės draugus... Visą mokyklinį gyvenimą... Išvykti į svetimą didžiulį miestą buvo tikras iššūkis. O jau ir su dabartiniu vyru draugavome. Draugystė prasidėjo, kai man buvo penkiolika metų, o jam - septyniolika. Mes drauge jau dvidešimt metų.

Tada už mane sprendė tėvai. Ir ne todėl, kad jie nebūtų palaikę kitokio mano pasirinkimo, o tiesiog, matyt, jautė, kad esu neapsisprendusi. Beje, ir mano abiem broliams tėvai siūlė tapti gydytojais, tačiau jie abu kategoriškai atsisakė“, - prisiminimais dalinosi Diana.

Būdama mokine Diana turėjo pomėgių. Ypatingai jai patiko menas. Svajojo net lankyti meno mokyklą, bet gyvendami Pagėgiuose ir be galo daug dirbdami tėvai neturėjo galimybės dukters vežioti į Sovetsko meno mokyklą. Tiesa, privatų dailės mokytoją buvo pasamdę, bet neilgam. Dar viena s pomėgis – maži vaikai.

Pasak Dianos, jai visada patiko maži vaikai. Kai buvo paauglė, jai tekdavo su visais giminės vaikais užsiimti. Jos brolis vos pusantrų metų jaunesnis, bet dar prisimena, kaip atsakingai jį vesdavo į mokyklą, drauge su juo ruošdavo pamokas ir tai jai buvo labai smagu.

Vis dėlto Diana įveikė dešimties metų medicinos studijas ir jaunai gydytojai atsivėrė durys į platų pasaulį. Iškart po medicinos instituto baigimo buvo pasiūlymas vykti ne tik į didžiuosius Lietuvos miestus, bet ir į užsienį.

„Dvylika metų praleidau dideliame mieste – Kaune. Ne, didelis miestas – ne man! Kiekvieną kartą, kai tik turėdavai studijų metu ar darbo pradžios metu išeiginių dienų neabejodama važiuodavau namo, į mažą miestelį. Jau dirbdama rezidentūroje pajutau ryškų skirtumą tarp didelio miesto ir kaimo žmonių, pacientų. Kaimo žmonės visada pagarbūs, bendravimas šiltas ir nuoširdus, jie atviri, paprastesni. Mieste gi žmonės kelia daug daugiau reikalavimų, neretai turi įvairiausių pretenzijų. Kartais net neįtinki vien todėl, kad esi jauna. O čia, mažame miestelyje, priešinga reakcija. Kiek daug komplimentų sulaukiau, kad jauna atėjau dirbti į provinciją“, - teigė Diana.

Ilgamečiai Pagėgių gydytojai Natalija ir Vladimiras Gorodeckiai jau buvo sukūrę savo privačią kliniką, tad Dianai neteko sukti galvos, kur vykti dirbti. O dar ir Dianos charakteris sėslus, konservatyvus. Čia, tėvų sukurtoje klinikoje ji puikiai pažinojo visą kolektyvą.

„Būdama vaikas ateidavau pas tėtį, kad jis mane pavėžėtų ir bent jau iš veido beveik visas pažinojau, o seselė Kazytė Gerbatavičienė, su kuria dabar dirbame drauge, mane priiminėdavo kaip pacientę. Tai dar viena priežastis, kodėl dirbti grįžau į Pagėgius. Jau studijuodama pajutau, kad teisingu keliu einu. Ir dabar labai maloniai dirbu savo darbą. Man labai svarbu darbo aplinka. Ji turi būti šilta, kolektyve turi vyrauti geri santykiai“, - kalbėjo jauna gydytoja.

Atrodo, nelengvą profesiją ji pasirinko - juk pacientai ateina tik su bloga nuotaika: skauda, susirgo, vaistai...

Bet Diana niekada nelinkusi akcentuoti ir prisiminti tai, kas kelia nemalonius pojūčius. Ir į šį teiginį atsakė nedvejodama: „Iš kiekvieno negatyvo reikia stengtis padaryti pozityvą. Tarkime, turiu pacientų, kurie serga onkologinėmis ligomis, jiems priskirtas cheminės terapijos kursas, bet mes po to vis tiek pasikalbame, kad pacientas atsigavęs, kad jam geriau, o ne apie ligos progresą. Daug žmonių sugrįžta padėkoti už teisingai pritaikytus vaistus aukštam kraujospūdžiui ar kitos ligos atveju, šiaip už suteiktas paslaugas. Tai ir yra geros emocijos. Ir visai nepasiteisino medicinos universitete dėstytojų sakymas: „Nesvajokite, neturėkite ambicijų, nė vienos ligos neišgydysite, jos visos yra lėtinės. Jei svajojate padėti kitam žmogui studijuodami šią profesiją, pamirškite! To nebus!“

Diana prisiminė, kaip dabar, COVID-o metu, kuomet dirbo komplikuotomis sąlygomis, susidūrė su atveju, kuomet aštuonis mėnesius negalėjo pacientui nustatyti diagnozės. Reikėjo siųsti pas vienos ar kitos srities specialistą, o jie nepriėmė karantino metu. Tada teko ieškoti pažįstamų kolegų, skambinti kursiokams, kad priimtų žmogų, nes buvo taip, kad net registratūrose nekėlė telefono ir nieko padaryti nebuvo įmanoma. Deja, iš specialistų Diana labai dažnai išgirsta: „Čia ne mano sritis, ne mano srities problema ir man nelabai svarbu“. Tada jai tenka pagalvoti už visus tuos specialistus, kurie taip sako, arba bijo COVID-o ir paprasčiausiai nepriima paciento, tenka pačiai rasti sprendimą.

„Juk mes, šeimos gydytojai, pas specialistą siunčiame ne dėl to, kad kažkur pasiųstume, bet kad pagelbėtume žmogui. Kad specialistas duotų minčių man, šio žmogaus gydytojai, apie mano paciento negalavimus. Mes negalime atlikti sudėtingų tyrimų, negalime paguldyti į ligoninę, bet mes  susigyvename su savo pacientu, žinome visas jo ligas. Ir kuomet dirbome komplikuotomis sąlygomis COVID-o metu, teko važiuoti ir į namus pažiūrėti, kaip gi jaučiasi pacientas, arba skambinti jam dieną ar naktį – negaliu palikti likimo valiai žmogaus, savo paciento. Juk reikia dirbti, bendrauti, gydyti, teikti paslaugas nuo gimimo iki gilios senatvės“, - pasakojo Diana.

Štai paciento žmona, kurio diagnozę aštuonis mėnesius aiškinosi gydytoja Diana, - Valentina Tomilenko. Pastaroji sakė: „Tokios daktarės neturi nė vienas miestas, nė vienas rajonas. Ji Pagėgiams – Dievo dovana. Per savo gyvenimą pirmą kartą susidūriau su tokia rūpestinga, atsakinga daktare. Kad daktarė paskambintų beveik naktį ir pasiteirautų, ar viskas gerai, nekviesta aplankytų namuose, ranką prie širdies pridėję pasakykite, ar dažnai kam taip nutinka“.

Dar vieni pacientai S. ir P. Straukai apie Dianą Gorodeckają sakė: „Mes niekada nesakome, kad einame pas daktarę. Visada sakome - einame pas Dianą, nors nesame pažįstami, bet ta šiluma, kurią ji skleidžia, leidžia mums taip sakyti“.

Apie darbą ateityje Diana irgi daug galvoja. Nuogąstauja, kad ne visose seniūnijose yra medicinos punktai. „Juk mūsų žmonės daugiau vyresnio amžiaus, jiems reikalingi receptai vaistams ir apie jokius elektroninius receptus su tokio amžiaus žmonėmis nepakalbėsi. Galiausiai kiekvienas užėjęs į kabinetą senyvo amžiaus žmogus visų pirma tikisi bendravimo, užuojautos. Vaistų recepto jie gali paprašyti paskambinę telefonu, bet nenori. O ir aš linkusi bendrauti su žmogumi tiesiogiai. O nuo begalinės rašliavos labai pavargstu, ir tai yra mano labiausiai nemėgstamas darbas“, - atviravo Diana.

Pasak šios gydytojos, darbo valandos tik užfiksuotos popieriuje. Ir jos užfiksuotos, kad aštuntą ryto pradžia, ir pabaiga – penkioliktą, šešioliktą valandą. Bet per aštuonerius darbo metus dar nė karto neišeita namo laiku. Diana sakė, kad ji priima visus, kas užsiregistravę tą dieną, o kur dar ekstra ar kiti nenumatyti atvejai. Tada dar vakaras popieriams sutvarkyti. O štai šis darbas gali būti atidėtas savaitgaliui, kas dažniausiai ir nutinka, nes paprastomis dienomis tiesiog nelieka laiko. O kur dar skambučiai iš laboratorijų su blogomis žiniomis, kurių neatidėlioji ir imiesi veiksmų, ieškai pacientų, skambini, nežiūrint, ar tai savaitgalis, ar ne. Juk tai neužtrunka.

„Daug kas sako: „Nekreipk dėmesio į tą telefoną savo laisvu laiku“. O aš to padaryti tiesiog negaliu. Pagalvoju, kad pati neskambinčiau svetimam žmogui dėl niekų, tai ir kiti skambina tik su rimtu reikalu. Dabar, šiomis pandemijos sąlygomis, tikrai sunku dirbti. Dažnai būna, kad turi pacientą kabinete, o tuo pat metu skambina ir mobilusis telefonas, ir kabineto telefonas, o dar seselė atveda į kabinetą neužsiregistravusį pacientą. Tokia situacija labai išblaško, o jau tada gali ir mane piktą pamatyti“, - juokavo Diana.

„Savo profesijoje nuolat tobulėjame. Kas penkerius metus turime surinkti mokymo valandas. Aš net nepamenu, kiek jų reikia surinkti, nes visuomet turiu gerokai per daug, nei reikia licencijai gauti. Man viskas įdomu: pavyzdžiui, dabar tas COVID-as. Jis turi daug sąsajų su kitomis lėtinėmis ligomis, tas ligas reikia koreguoti, žiūrėti vaistų sąveikas. Man asmeniškai labai įdomi endokrinologinė kryptis. Ja labai domiuosi, daug mokymų perku ir klausau, nes man tai labai įdomu. Tam išnaudoju visą savo netyčia atrastą laiką, tarkime, sėdžiu pas manikiūro meistrę, o klausausi paskaitos ir panašiai. Dar man patinka psichologija, todėl daug laiko skiriu šios srities knygoms. O tai padeda ne tik save pažinti, bet ir geriau pažinti savo pacientus. Neįsivaizduoju savęs be sporto. Jis man padeda atjungti smegenis nuo medicinos, atsipalaiduoti“, - pasakojo D. Gorodeckaja.

Režimas įtemptas, todėl Diana dažnai sulaukia klausimo iš šeimos: „Kada tau mes būsime svarbesni?“ O atsakymą patys jau ir žino: vargu, ar tai tinkamas pasakymas, nes Diana davė Hipokrato priesaiką. Net planuodama ateitį sako, kad ir didesnė šeima būtų ne pro šalį, bet kas tada dirbs? Juk dirba provincijoje, specialistų neįmanoma rasti. Tai tik toks tas minusas provincijoje.

 „Pamenu studijų laikais, kuomet grįždavau iš Kauno, tą kelionę panemune, gamta... Tada išlipi Pagėgių stotelėje ir širdis kitaip plakti pradeda. Eidavau namo lėtai, pro mažus, jaukius namus ir pasikraudavau gerosios energijos. Nes man mažame miestelyje – tik pliusai. Į miestą nuvažiuojame pramogauti, aplankome spektaklius, koncertus, o jei ten gyventume, kokia gi tai pramoga būtų? Mūsų aštuonmetis sūnus Danielius lanko būrelius, kokius tik pageidauja. Kokių nėra Pagėgiuose, yra Tauragėje, ir nuvažiuojame į ją per 25 minutes, o štai didmiesčių gyventojai, vaikus veždami į būrelius, sugaišta dvigubai ilgiau“, - nuoširdžiai kalbėjo gydytoja Diana.