Dalios Žibaitienės naujausios eilės pristatytos šilutiškiams

2020-10-31, Aldona Norbutienė, Šilutės F. Bajoraičio viešosios bibliotekos Skaitytojų aptarnavimo skyriaus vedėja
Renginio akimirka. Autorės nuotr.
Renginio akimirka. Autorės nuotr.
Ruduo – derliaus metas. Savo kūrybos aruodą 11-ąja naujai išleista poezijos ir miniatiūrų knyga „Kiek daug dangaus...“ papildė pamario krašto poetė, šilutiškiams gerai pažįstama, o daugeliui buvusi lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Dalia Žibaitienė.

Dirbdama Šilutės M. Jankaus pagrindinėje mokykloje ji per tris dešimtmečius vadovavo „Poezijos teatrui“. Neatsitiktinai pagerbti autorės, paskaityti jos sukurtų, bet niekur nespausdintų eilių, į knygos „Kiek daug dangaus...“ sutiktuves, vykusias Šilutės F. Bajoraičio viešojoje bibliotekoje, atėjo šios mokyklos mokiniai kartu su mokytoja Dalia Šulciene. Ji yra naujosios D. Žibaitienės knygos įžanginio straipsnio autorė. Minėtame straipsnyje teigiama, kad poetės kūrybą palankiai įvertino žymūs kultūros žmonės – literatūros mokslų daktarė Viktorija Daujotytė, vaikų literatūros tyrinėtojas, profesorius Vincas Auryla, poetas Kazys Bradūnas. D. Žibaitienė yra Žemaitijos rašytojų bendrijos, Vilniaus menininkų klubo „Plekšnė“, Lietuvos mokytojų literatų draugijos „Spindulys“ narė.

Knygos sutiktuvių renginį vedė kartu su šeima iš Vilniaus atvykusi rašytojos dukra Daina Vaitiekūnienė. Ji pasidžiaugė galimybe susitikti su gausiu šilutiškių būriu, atėjusių į jos mamos ką tik išleistos knygos pristatymą, trumpai supažindino su šiuo leidiniu, paskaitė keletą eilių. Kalbėjo ir kūrybą skaitė knygos autorė D. Žibaitienė, jos anūkė Anika Vaitiekūnaitė. Plačiau apie šį leidinį savo įžvalgomis dalinosi lituanistė, mokytoja ekspertė Irena Arlauskienė, autorės vyras ir pats pirmučiausias ne tik šios knygos, bet ir kitos kūrybos redaktorius Anatolijus Žibaitis. Jis sakė, kad ši knyga jam iškart patiko, vos gavus ir susipažinus su signaliniu jos egzemplioriumi.

Renginį lydėjo kamerinė muzika, atliekama Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentų. Dainavo šilutiškis Domas Saulevičius, šiuo metu sėkmingai siekiantis profesinio meistriškumo docento Algirdo Januto dainavimo klasėje. Jam akomponavo pianistė Kristina Korch.

Susirinkusiems poezijos mėgėjams šis susiėjimas neprailgo. Autorę sveikino jos kūrybos gerbėjai, artimieji, bičiuliai. Ji daugeliui dovanojo savo naujausią eilių knygą „Kiek daug dangaus...“

Įvadinio straipsnio autorės D. Šulcienės žodžiais tariant: „Dalios Žibaitienės knygoje skaitytojas ras tai, kas svarbu kiekvienam. Poetė santūriai primena priedermes šeimai ir tėvynei, gamtai ir istorijai, kalbai ir kūrybai“.


Foto galerija

Straipsnio komentarai

..2020-10-31
nu aš prasimokiau toje 3-oje vidurinėje 11 metų ir visą laiką kai baigėsi pradinės klasės žibaitienė buvo lietuvių kalbos mokytoja, bet nepamenu kad mokykloje būtų buvę poezijos ar iš viso koks nors teatras. Nors gal ir buvo nežinosi koks nors pogrindinis kuris veikė kašpirovskiniais pagrindais, nuotoliniu būdu, kalenant dantimis morzės abėcelę. Gal prasidėjo vaidyba kai baigėsi tarybinis spektaklis? Jugi vis tiek aplink vien tarybos ant kiekvieno žingsnio. Dar daugiau tarybinės valdžios šiais laikais negu sovietiniais. Va kas įdomu kad žibaitienė pasirodo turi dukrą. Jinai labai daug per pamokas šnekėdavo ir dalindavosi apie savo turiningą ir turtingą visokios kultūros ir įspūdžių gyvenimą, šnekėdavo ir apie sūnų kuris išbėgo į užjūrio daktarų grupuotės dausas ir apie nemoliūgą nežąsiną vyrą, ir net vestuvinę suknelę iš amerikos sidabro šulinių bet nepamenu kad būtų kada nors užsiminus apie dukrą. Ir nežinosi kiek buvo vadybos atvejų atseit pradeda aiškinti kad va siela įkalinga svetimam kūne reikalauja vadinti visokiais kitais vardais. Gal mano atmintis tokia anokia šiokia, kaip pas raganą ant vištos kojelės. Su raganomis juokai menki. Niekados nepamenu jokių lietuvininkų kad būtų paminėta, nors atseit va čia ekspertai kultūristai, bet pamenu kai pasakojo apie kažkurio sunumeruoto forto konclagerio kankinimus. Atseit uždarytus kalinius fašistai kankindavo su žingsniais. Atseit sargyba patruliuoja su kerzavais, žingsniuoja ir ta akustika yra kažkas labai nepakeliama. Man taip keista buvo kas čia per metodai, kaip tai gali skaitytis kaip kankinimas.. Bet dabar man jau įdomu kitkas - iš kur žibaitienė iš viso žinojo apie tai. Komentaras patinka Komentaras nepatinka