Indrė ir Justinas Petručiai patenkinti ūkininkavimo pradžios rezultatais

„Viskas prasidėjo nuo to, kad 2016 metais su žmona Indre Marcių kaime įsigijome sodybą. Aplink sodybą buvo 8 ha žemės. Pirkdami sodybą apie ūkininkavimą negalvojome, bet nemažai ūkininkaujančių yra tarp giminaičių, tad, pasitarę su jais, pradėjome svarstyti, ar ir mums nepabandžius. O čia dar atsirado galimybė pasinaudoti jaunųjų ūkininkų įsikūrimui skirta parama“, –  apie ūkininkavimo pradžią pasakoja Plungės rajono ūkininkas J. Petrutis.

Pasak ūkininko, didelio pasirinkimo, kokios veiklos imtis, nebuvo. Augalininkystei ir plotas per mažas, ir žemė ne pati dosniausia. „Pienininkystės ūkis reikalauja didelio prisirišimo, o mes to nenorėjome. Tad nutarėme imtis mėsinių galvijų auginimo. Tuomet mums atrodė, kad mėsiniams galvijams užtenka aptvaro, žolės ir jie sėkmingai auga, – apie pasirinkimą šiandien jau pajuokaudamas kalba Justinas. – Tačiau, pasirodo, yra visai ne taip – mėsinių galvijų ūkis reikalauja ir darbo, ir pinigų.“

Pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonės „Ūkio ir verslo plėtra“ veiklos sritį „Parama jaunųjų ūkininkų įsikūrimui“ Justinui Petručiui gyvulininkystės ūkiui įkurti buvo skirta 33,6 tūkst. eurų parama. „Už paramos lėšas nusipirkome 15 limuzinų veislės telyčaičių, – ūkio kūrimo patirtimi dalijasi Justinas. – Ūkio plėtrai buvo reikalinga technika. Gerai, kad yra galimybė gauti paramą. Pagal programos priemonės „Investicijos į materialųjį turtą“ veiklos sritį „Parama investicijoms į žemės ūkio valdas“ gavome 50 tūkst. eurų, o šiemet – dar beveik 49,3 tūkst. eurų. Už paramos lėšas įsigijome ūkiui reikalingos technikos: ritinių vyniotuvą, presą, traktorių, šienapjovę, kultivatorių. Jei ne projektai ir išmokos, ūkininkauti tikrai neapsimoka. Gal dėl to jauni žmonės neskuba savo gyvenimą susieti su ūkininkavimu.“

„Manau, jaunų žmonių kaime kūrimąsi kaime paskatintų, jei besikuriančiam jaunajam ūkininkui iš karto būtų duodama bent 80 procentų skirtos paramos. Juk labiausiai pinigų reikia tada, kai pradedi kurti ūkį. Teko girdėti, kad nuo šių metų jau taip ir padaryta. Tai labai gerai“, – vyrą papildo Indrė.

Nemažų investicijų reikalauja ir žemė, nes, norint didinti bandą, turi didinti ir žemės plotus. Dabar Petručiai turi apie 45 ha nuosavos  žemės ir apie 10 ha nuomoja. Limuzinų banda padidėjo iki 45.

„Vienoks ūkininkavimas, kai tėvai perduoda ūkį, kuriame ir technika supirkta, ir pastatai pastatyti, kitoks ūkininkavimas kai pradedi nuo nulio. Todėl, manau, kad per tokį trumpą laiką esame gan gerai pažengę į priekį, – pirmaisiais ūkininkavimo rezultatais patenkintas  J. Petrutis. – Tačiau iš ūkio kol kas mūsų šeima neišgyventų. Abu su Indre dirbame. Ji dirba valstybės tarnyboje, aš turiu logistikos firmą. Dar dirbdamas Norvegijoje ėmiau kurti krovinių pervežimo įmonę. Nupirkau mašiną, pasamdžiau vairuotoją ir taip prasidėjo verslas. Iš šio verslo dar tenka ir į ūkį investuoti, nes kol kas Lietuvoje supirkėjai labai mažai moka už gyvulį. Pavasarį, per karantiną, supirkimo kainos ypač buvo sumažintos. Tad parduodami gyvulius ieškome geriausios kainos, nes ūkiui reikalingos apyvartinės lėšos. Vieną kartą parduodame gyvulius veislei, kitą sykį – mėsai. Mėsinių galvijų augintojai susikooperavę galbūt galėtų imtis  mėsos perdirbimo. Juk parduodant gaminius visai kitas pajamas galima gauti. Keičiantis kartoms, keičiasi požiūris ir į kooperaciją, atsiranda didesnis pasitikėjimas vienas kitu. Jei nerizikuosi, o lauksi, kol kažkas kažką tau pasiūlys, nieko ir nesukursi.“

Du vaikučius auginančios ūkininkų šeimos gyvenimas kaime negąsdina. „Vaikus galima pavėžėti iki Plungėje esančių mokyklų. Turiningai praleisti laisvalaikį taip pat nėra sunku. Tiek Plungėje, tiek netoli esančiame Klaipėdos uostamiestyje vyksta labai įvairių renginių, svarbu tik kad laisvo laiko tam būtų“, – savo pasirinkimu patenkinti I. ir J. Petručiai.