Vienas likimas – du pašaukimai: pastorius ir treneris...

57-erių Rimas Čeliauskas – šilutiškis. Čia užaugo, mokėsi, baigė III vidurinę mokyklą (šiandien M. Jankaus pagrindinė mokykla). Viskas pažįstama, sava, brangu. Kaip daugelis vaikų, mėgo sportuoti. Pradėjo lankyti lengvosios atletikos treniruotes. Šokinėjo į tolį, bėgo sprinterio distancijas. Jo treneriais buvo Antanas Šertvytis (1942-1955), išugdęs Seulo olimpiados (1998 m.) 1 500 metrų bėgimo vicečempionę Laimą Baikauskaitę, Marius Jazbutis.

Vėliau lengvąją atletiką iškeitė į futbolą. Pozicija aikštėje – gynėjas. Rimą futbolininku išugdė treneris Ervinas Kuncaitis. Būdamas, bene, penktoku Rimas klasės auklėtojai Jadvygai Steponavičiūtei prasitarė, kad norėtų būti treneriu. Berniuko svajonė išsipildė: 1985-aisiais baigė tuometį Kauno kūno kultūros institutą. Įgijo kūno kultūros specialisto ir futbolo trenerio diplomą. Pusmetį dirbo Stoniškiuose, dešimt metų – III vidurinės mokyklos kūno kultūros mokytoju. Tokios buvo pirmosios darbo pradalgės.

Dabar – VšĮ „Šilutės sportas“ vaikų futbolo treneris, o per Šv. Kalėdas – Kalėdų Senelis su balta prilipdyta barzda ir dovanų maišu. Vaikams – įvairiausios dovanėlės, susirinkusiems tėveliams klausimas: „Kokia Šv. Kalėdų prasmė?“ Kas žino, kas ne. Bet nežinančio Kalėdų Senelis raudonuoti neverčia, nepastebimai anam pasufleruoja, kaip įsileisti į širdį gerąją žinią apie viltį, dvasinį atgimimą, atleidimą.

Vienas likimas – du pašaukimai turtina Rimo Čeliausko šiokiadienius: treneris ir pastorius. Abejais atvejais - mokytojas, dvasios vadovas. Dievo įsileidimas į širdį - sudėtingas dalykas. Vaikų pirmieji mokytojai – tėveliai. Kaip yra sakoma, medį pažinsi pagal jo vaisius. Negana vaiką aprengti, apauti, pavalgydinti, reikia ir mažylio sielai peno duoti, budėti, į kur žmogučio širdelė linksta. Piktą taisyti gerumu. Treneris vaiko nepakeis. Anot Rimo, sielų gydytojas yra Kūrėjas.  

Konfesija – gyvenimas be saviapgaulės

Evangelikai baptistai – krikščioniška organizacija. Jos šaknys Šilutėje siekia 1837 metus, kai dabartinėje Stoties gatvėje pasistatė trijų aukštų maldos namus, o greta – kleboniją. Konfesija veikė su pertraukomis. Po Antrojo pasaulinio karo ši bendruomenė iširo, maldos namai buvo uždaryti, įrengti butai. Bendruomenė iš naujo užgimė 2000-aisiais, vadovo amerikiečio Miltono Magalhaes pastangomis. Dabar jis gyvena Vilniuje. Sekmadieninės pamaldos vyksta atgautoje klebonijoje (Stoties g. 7) sekmadieniais, biblijos studijos – trečiadieniais. Evangelikai baptistai krikštą priima tik suaugę, savarankiškai nusprendę ir sutikę gyventi pagal Kristaus mokymą. Kūdikiai tik palaiminami, nes nežinia, kokį kelią ateityje pasirinks. Logiška.

Baptistams svarbu ne bažnyčios išvaizdos didingumas, jos bokštų aukštis, o Kristaus mokymo pažinimas, išdėstytas Biblijoje, asmeninis santykis su vienatiniu Dievu trijuose asmenyse: Tėve, Sūnuje, Šventojoje Dvasioje. Evangelikų baptistų bažnyčia nepripažįsta hierarchijos. Jų knygų knyga, išminties šaltinis – Biblija. Įsileisti į širdį Kristų – reiškia atgimti. Taip moko pastoriai. R. Čeliauskas to jausmo patyrė sulaukęs 30-ies. Jis sako, kad svarbu ne tikėjimo išoriniai dalykai, o tikėjimo turinys. Vienas dalykas yra tik žinoti kažką apie Jėzų, kitas dalykas – jį pažinti, suprasti jo mokymą ir kančią dėl mūsų.

Rimas neslepia, jog jaučiasi išgydytas. Taip ir sako, natūraliai, be pozos. Žmogus, mokantis susikaupti, tvardytis, bet nemokantis apsimesti, vaidinti spektaklį. Jam to nereikia ir kaip pastoriui, ir kaip vaikų treneriui.

Tikėjimas – švyturys ir kelias dvasiai

Jų bažnyčios žodžiai: tikėjimas, meilė, viltis. Tikėjimas yra prožektorius į tamsą nyrančiam pasauliui. Blogų ženklų apstu. Jei jau viešai galima sakyti ir negauti daugumos atkirčio, kad sąžinė, garbė, moralė – ne mūsų laikų dimensija, kitaip nebepavadinsi, kaip grimzdimu. Matyt, kai kam saldu kurti ne gėrio, o nepakantos karalystę. Kas verčia tai daryti? Žmonių nemokšiškumas, nepaprasta puikybė ar bloga valia?

Kai daug pasiekta ekonomikoje, technologijose, medicinoje, gal žmogus pagalvojo esąs visagalis. Kam jam Dievas?! Juk pastangos gyventi geriau davė derlių. Bet naujos ligos, klimato kaita, tarša grasina viska atimti. Pasėję vėją, vėją ir pjauna – byloja Šventasis Raštas. Anot R. Čeliausko, suviešėjęs žmogaus egocentrizmas, kai jis pats ima save aukštinti, baugina. Dvasininkai perspėja: aplink sukasi netikrų šviesų spiečiai. Ar tai įveikiama be Dievo meilės, be širdžių atsivertimo, be glaudaus bendradarbiavimo tarpusavyje? Rimo nuomone, tik tapę Dievo vaikais, malda išpažinę nuodėmes nusimestume nuo savęs baimės kuprines. Kristus tam ir atėjo.

O bažnyčios lankymas – ne lažas, ne prievolė. Į ją tegul veda tikėjimo troškulys, laukimas susitikti su Dievu. Tikintieji tiki amžinu gyvenimu. Tikroji tėvynė danguje. Žmogaus kūnas – apvalkalas, virsiantis pelenais, o siela ir dvasia nemirtingos. Tikėjimas – ištisa filosofija.

Šeima

Visur gerai, bet namuose geriausiai. Kas to nežino. R. Čeliauskas su savo būsimąja žmona Danguole aukso žiedelius sumainė po penkerių metų draugystės. Ji – pedagogė, muzikos mokytoja vaikų darželyje. Užaugino ir išleido į gyvenimą sūnaitėlius Marių ir Tomą. Marius dirba Lietuvos futbolo federacijoje. Atsakingas už nacionalinės komandos ir įvairaus amžiaus jaunimo rinktinių fizinį pasirengimą. Darbo į valias. Rimas džiaugiasi, kad paskutinius nacionalinės komandos mačus su albanais, estais, baltarusiais nebuvo gėda žiūrėti. Taigi, ir Marius prie tos sėkmės prisidėjo.

Tomas irgi užsiėmęs: vienos Vilniaus firmos vadybininkas, grįžęs į Šilutę su žmona Rugile auginti dviejų atžalų. Laisvalaikis futbolui: FK „Šilutė“ reprezentacinės rinktinės narys, gynėjas, kaip kadaise jo tėvas. Čeliauskai mėgsta keliauti. Tris kartus viešėjo JAV, kur gyvuoja stipri evangelikų baptistų konfesija, tiek pat kartų lankėsi Izraelyje, pabuvojo Juodkalnijoje. Kartą Šilutėje priėmė 15 asmenų amerikiečių svečių grupę, tarp kurių buvo nemažai pastorių.

Apie ką tik nepasidalijo nuomonėmis. Palietė ir valdžią. Amerikiečiai pastebėjo, kad lietuviai labiau linkę keiksnoti valdžią nei jie. Svečiai teigė, jog amerikiečiai savo valdžią laimina, neatmesdami galimybės kritikuoti. Bet kritika turi turėti pamatą, būti konstruktyvi, o ne griaunanti. Kiek žmonių, tiek nuomonių. O valdžių visokių pasitaiko. Tiek gerų, tiek blogų. Beje, amerikiečiai padeda Šilutės evangelikų baptistų kaimenei materialiai. Labdara, kultūra – jų veiklos sritis. Pamariškių bažnyčia turi viską, kas būtina religinėms apeigoms.

Laiko sparnai

Žinoma, laiko sparnai nematomi, bet plasnoja nesustodami. Vieni įvykiai nusinešami, kiti parskraidinami. Metai irgi bėga greičiau, nei sykiais žmogus norėtų. Darbai, rūpesčiai veja dienas, nė vieno nepajaunina. Kartais vakarais Rimas ir Danguolė klesteli prie televizoriaus pažiūrėti geresnio filmo. Keli paliko įspūdį. Lietuviškas „Tarp pilkų debesų“, sukurtas pagal lietuvių kilmės amerikiečių rašytojos Rūta Šepetys romaną, pasakojantį apie 15-metės Linos išgyvenimus Sibiro tremtyje. Mergaitės dienoraščiu tapo jos piešiniai. Romanas susilaukė sėkmės 50-yje šalių.

Kiti įsiminę filmai: prancūzų „Neliečiamieji“, amerikiečių, australų „Pjūklo ketera“. Pastarasis apie amerikiečių ir japonų karą, pastatytas režisieriaus Melo Gibsono. Kas dar? Ne už kalnų Šv. Kalėdos, Naujieji metai. Rimas šiek tiek kandžiai sako, kad švęsdami Kristaus gimtadienį nepaliktume jo balkone, tai yra neužmirštume šventės prasmės. Didžia proga pastorius R. Čeliauskas visų širdims linki dvasinio atgimimo, vilties ir džiaugsmo pilnatvės.