Sveikas, „drauguži“, COVID–19 vardu...

O mes jau patyrę. Prisimename pirmą susitikimą su tavimi:  daugiau ar mažiau įsibauginę, daugiau ar mažiau raminančią tabletę pagalbon pasitelkę. Šiandien galbūt jau kitokie pasitinkame tavo antrąją bangą. Ir vis tiek pikta. Pikta ir skaudu, kad vėl atimi bendravimo džiaugsmą. Pasakiau – bendravimo džiaugsmą, suvokdama, kad atneši daug baisesnių dalykų. Daug žmonių neteks darbo, galbūt padaugės mirčių ne tik nuo tavęs, bet ir nuo kitų ligų, nes, bjaurusis ponaiti, visas dėmesys bus skirtas tik tau. Žinai, apmaudu dar ir todėl, kad pasaulio protingieji – mokslininkai, medikai – taip menkai tave pažįsta. Išmoningos raketos nepasiklysta kosmoso platybėse, informacinės technologijos daro perversmus žmonių gyvenime, o su tavimi, tokiu mažyčiu, nematomu, susidoroti nesugeba. Skiepai? Sako, tu mutuoti sugebi, keistis. Taigi piktas ir klastingas esi, visą pasaulį laikai surakinęs baime. Jeigu prabilome apie pasaulį, tai ne kartą jis baustas. Maras viduramžiais, ispaniškas gripas palyginti visai neseniai, prieš šimtą metų. Pagaliau Biblija pasakoja apie pasaulinį tvaną. Gal tikrai žmonija baudžiama už nuodėmes?..

Gražus šiemet ruduo. Lietūs pernelyg neįkyrėjo, šalnų nebuvo, medžiai net lapkrity neskuba pamesti savo spalvingų švarkų, suknelių, sarafanų – gamtos paletė tikrai ne  pilka. O yra buvę ir tokių rudenių:

Lyja ir lyja, rodos, baigsis dangus,

saulės veidas

pavydžiai užklotas,

ir su vėjais benamiais

kažin koks maudulys

lig pat rytmečio gatvėmis šlaistos.

Pirmoji lapkričio diena, kapinės sušvinta chrizantemomis ir švieselėmis. Sako, mes, lietuviai, prisirišę prie liūdesio, prie mirties, todėl paskutinę artimojo poilsio vietą linkę garbinti ir puošti, per dažnai lankyti. Geriau pagalvojus, negi blogai? Jeigu žmogų mylėjai, branginai, pamiršti jo negali. Ir savo vaikams sakau: žmogus nuo gyvulio skiriasi tuo, kad turi atmintį. Taigi atmintis. Stovim su vyru prie taip brangaus kapelio. Rami paskutinė spalio diena, žiūriu, kaip vyras rūpestingai, su didele meile lygina žemę. Tik staiga tolėliau augančio ąžuolo viršūnę supurto nežinia iš kur  atskridęs vėjo sūkurys. Ir prasidėjo! Tokios lapų pūgos, tiesa trumputės, nebuvau dar mačiusi. Apsnigo, apkrito aplinkui ir nurimo. Kliuvo ir mūsų kapeliui. Tebūnie, nerinksim, tarstelėjo vyras, gražu. Gal ir jis pagalvojo – tai kažkoks ženklas... iš ten. Ko tik vaizduotė neprisigalvoja? O dėl to lankymo, puošimo – niekas neverčia, laisva valia kiekvienam rinktis, kas žydės ar nežydės ant artimojo kauburėlio.

Apie laisvą valią ir karantiną. Na taip, būsim labiau uždaryti namuose. Valio, kiek  laisvės šluostyti, tvarkyti, skalbti, plauti, blizginti! Brrr... net nupurto tokia laisvė. Bet visai neseniai pasitaikė pamatyti laidą „Kultūringai su Nomeda“. Viena jos dalyvė – buities analitikė (kokia įdomi specialybė!) pažėrė minčių, kurios man visai patiko. Laidos tema apie kūrybiškumą, kaip jis gali pasireikšti buityje. Tad ši analitikė porino, jog kasdienybę galima pridengti, ignoruoti pasivaikščiojimais, kavutėmis, koncertais (ypač žmonėms, dar nesukūrusiems šeimos). Šiuos dalykus, suprantama, karantinas atims. Bet juk namai, anot analitikės, yra vienintelė erdvė, priklausanti tau, todėl gali elgtis juose, kaip nori, gali būti savimi.

O dalis žmonių, sakė ji, galvoja (ypač prisižiūrėję spalvotų žurnalų su gražiomis nuotraukomis), jog yra kažkokios nuostatos, kaip turi atrodyti namai. Jie mano neatitinką standartų, todėl gali kilti net psichologinių problemų. Klausiaus jos: ir nukritęs obuolys palieka pėdsaką, žmonių veikla taip pat. Tad ir neplauta lėkštė neturi  būti tragedija (o juk būna). Erdvė, anot minėtos analitikės, negali būti tobula, kaip nėra tobulas pats žmogus. Jeigu tai suprasi – būsi laisvas.

Čia prisiminiau lietuvių rašytoją Balį Sruogą. Garbingas universiteto profesorius, poetas, dramaturgas, o spjaudavo į aprangos kodą, etiketą ir paskaitose pasirodydavo su bridžais. Prieškarinėje Lietuvoje. Žmogus, kuriam nerūpėjo kitų nuomonė, kuris nesitaikė prie aplinkos suformuotų normų – absoliučiai laisvas žmogus. Ir stiprus – silpni stengiasi prisitaikyti, neišsiskirti. Sako, kalėdamas Štuthofo koncentracijos stovykloje jis tyčia nenešiodavo kepurės, kad nereikėtų jos nusiimti prieš menkiausią viršininkėlį.

Tai va, kur nubangavo mano antrosios koronaviruso bangos mintys: apie gražų rudenį, namus, Balį Sruogą ir pasirinkimo laisvę, kurią mums riboja karantinas.   Teisingiau pasakius, įpareigoja gyvenimą sutvarkyti taip, kad pats ir aplinkiniai būtų kuo saugesni. Ir jeigu virusui reikia mūsų artumos, skaudančia širdimi reikia jos laikinai atsisakyti. Reikia nešioti kvėpuoti trukdančias kaukes. Gal tai padės pristabdyti baisų nematomą priešą. Be abejo, po kurio laiko, kai atpalaiduosim vadžias, jis vėl pakels galvą. Kol galų gale išsikvėps, kaip išsikvėpė ir ispaniškasis gripas. Arba kai protingieji kažką tikrai protingo sugalvos ir išgelbės pasaulį. Kaip išgelbėjo Nojaus arka.