Šilutė: unikalūs pastatai, genocidą patyrę lietuvininkai ir šišioniškių tarmė

Architektas: vėliau nepastatyta jokio gražesnio pastato

Taigi, Šilutė. Arba – į viena sujungtos kelios gyvenvietės, kur Šilokarčema ir davė miestui dabartinį pavadinimą. Įsikūrusi tarp dviejų miestų – Tilžės ir Klaipėdos, Šilutė jiems buvo stiprus konkurentas. Pamario kraštas, šimtmečiai Vokietijos globoje, klasicizmas, gotika, neogotika ir vadinamasis tautinis stilius sukuria atmosferą, kad lankaisi ne toje Lietuvoje, prie kurios esi pratęs.

Laidos „Stop juosta“ komanda keliavo į Vilų gatvę su išskirtine pamario krašto architektūra, vadinamojo tautinio stiliaus visuomeniniais ir privačiais pastatais. Pagrindinė Lietuvininkų gatvė dabar atrodo beveik taip pat, kaip ir tuo metu, kai buvo statoma.

19-ojo amžiaus pabaiga ir 20-ojo amžiaus vidurys – Šilutės aukso ir klestėjimo amžius. Čia atsirado geležinkelis, telegrafas, telefonas, plentai visomis svarbiausiomis kryptimis. Iki Antrojo pasaulinio karo Šilutėje veikė net 17 pramonės įmonių.

„Ko gero, per sovietmetį ir iki šiol Šilutėje nebuvo pastatyta nė vieno gražesnio pastato nei iki Antrojo pasaulinio karo“, – svarsto šilutiškis architektas Egidijus Vidrinskas.

Dalis vilų šioje gatvėje statytos iki Pirmojo pasaulinio, o kita dalis – tarpukariu. Vieni pastatai – sodybinio tipo, fasadas orientuojamas į sklypą ar sodą.

Kiti – vilų tipo, kai pasiturinčio miestiečio namo fasadas orientuojamas į gatvę. „Šių pastatų architektūra yra natūralus tęsinys prieš Pirmąjį pasaulinį karą pastatytų namų“, – pasakoja architektūros istorikė Jolita Kančienė. Ta pati architektūrinė tąsa juntama ir Lietuvininkų gatvėje.

Nors atrodo gana lakoniškas, Lietuvininkų gatvėje stovintis buvusios Žemės ūkio mokyklos fasadas išsiskiria dailiais langų apvadais, puošniu dekoratyvinio tinko tinkleliu ir didžiuliu ažūriniu balkonu.

Šiame bute gyveno mokyklos direktorius. Įdomu tai, kad dabartiniai buto gyventojai saugoja išlikusią autentiką su vokiškais užrašais. Kieme buvo pastatytas namas mokytojams, vėliau jame įsikūrė atskira mergaičių namų ruošos mokykla.

Vokiškas Šilutės veidas

Rytprūsių Lietuvoje iki dabar galima rasti užrašų dvejomis kalbomis: lietuvių ir vokiečių. Mokyklose taip pat buvo mokoma abejomis kalbomis.

Laidos „Stop juosta“ komanda aplankė Herderio gimnaziją. „Iš pradžių, tai buvo gimnazija-licėjus ir mokymas čia vyko pagal vokiškas programas. Ši mokykla buvo tarsi vokietinimo židinys ir skirta vietiniams, labiau vokiečiams“, – tikina J. Kančienė.

Mokyklos pastatą projektavo šilutiškis architektas Kurtas Gutmanas, kurio pastatų Šilutėje – ne vienas. Tuo metu tai buvo galingi ir įspūdingi rūmai. Portalo dekoracijos ir medinės sunkios paradinės durys yra visiškai išlikusios.

„Ta ornamentika šiek tiek primena runas. Tai germaniškosios senosios abėcėlės simboliai“, – pastebi architektūros istorikė.

Atsakymas kalbantiems vokiškai

1920-aisiais Šilutėje ima burtis lietuvininkai, įsteigiamas Vyriausiojo Mažosios Lietuvos Gelbėjimo komiteto skyrius ir po 1923 metų sukilimo kraštas prijungiamas prie Didžiosios Lietuvos. Būtent tada Šilokarčema tampa Šilute ir prasideda aktyvus krašto lietuvinimas.

1938-aisiais architektas modernistas iš Klaipėdos Herbertas Reismanas projektuoja Vydūno gimnaziją. Įspūdingas mokyklos pastatas, kaip jau įprasta tarpukario Lietuvoje, buvo pastatytas labai greitai – vos per pusę metų.

„Reikėjo nušluostyti nosį vokiečiams ir parodyti, kad lietuviai gali ne prasčiau“, – šypteli gimnazijos direktorė Marina Stirbienė.

Vydūno gimnazijos salė tuo metu buvo didžiausia mieste, talpinusi net 1000 žmonių. Čia buvo minimos visos žymiausios šventės, vykdavo teatrų gastrolės ir koncertai. Todėl natūralu, kad mokykloje buvo dvejos paradinės durys. 1938-aisiais mokykloje mokėsi 325 mokiniai ir dirbo 17 mokytojų.

Deja, naujuose mokyklos rūmuose mokiniams tada buvo lemta mokytis vos pusmetį. 1939-aisiais Klaipėdos kraštas atiteko vokiečiams. Prieš karą gyvenę vokiečiai ir dalis lietuvininkų artėjant frontui pasitraukė į Vakarus, dalis buvo ištremti.

Unikali šišioniškių tarmė

Prieš karą Šilutėje gyveno beveik 5 tūkst. žmonių. Karo pabaigoje beliko vos 7 gyventojai. Ištuštėjusiuose namuose apsigyveno atvykėliai iš visos Lietuvos ir Sovietų Sąjungos.

Vydūno gimnazija ilgiems dešimtmečiams tapo rusų mokykla. O žmonių, kalbančių lietuvininkų tarme beveik nebeliko. Pasak istorikų, šis kraštas patyrė tikrą genocidą. Laidos komanda aplankė ir Hugo Šojaus muziejų, kuriame išgirdo šišioniškių tarmę.

Muziejaus direktorė Indrė Skablauskaitė gali valandomis pasakoti apie Šilutės geradarį ir mecenatą Hugo Šojų.

„Jis buvo labai ekonomiškas žmogus, todėl tam tikras žemes išnuomojo. Jo nuopelnu asmeninėse žemėse iškilo Šilutės ligoninė, evangelikų liuteronų bažnyčia, pastatytas paštas, gaisrinė“, – pasakoja direktorė.

Herderio gimnazija taip pat stovi ant Šojaus dovanotos žemės. Kaip ir siauruko stotis, Pirmojo pasaulinio karo metu įrengtas uostas ir net turgaus aikštė. Įdomu tai, kad būdamas Klaipėdos krašto vokiečiu, H. Šojus išmoko lietuvių kalbą, kalbėjo lietuvininkų tarme.

„Kai kalbininkai apie 1970 metus skirstė tarmes, jie lietuvininkus priskyrė Vakarų Žemaičiams pagal „ie“ ir „uo“ tarimą. Lietuvininkai pyksta, jei juos pristato žemaičiais, nes šis kraštas niekada nepriklausė Žemaitijai“, – teigia I. Skablauskaitė.

Evangelikų liuteronų kunigas: freska kėlė pasipiktinimą

Laidos komanda aplankė ir Šilutės evangelikų liuteronų bažnyčią, vadinamą Rytų Prūsijos perlu. Čia yra ne tik didžiausias Lietuvoje bokšto laikrodis, bet ir jos vidus žavi neįprastomis spalvomis. Bažnyčios architektas – Herderio gimnaziją suprojektavęs Kurtas Gutknechtas.

Bažnyčios viduje dėmesį visiškai užvaldo 80 m² freska su 120 figūrų, kurią nutapė Karaliaučiaus dailės akademijos prof. dailininkas Richardas Pfeifferis.

„Nuostabiausias dalykas yra tai, kad freskoje nėra apsiribojama asmenimis, kurie svarbūs tik liuteronams. Pavaizduoti ir kitų konfesijų asmenys. Katalikai, atvykę į mūsų šventyklą, gali atrasti daugiau šventųjų nei kai kuriose savo bažnyčiose. Didžiausias akibrokštas, susijęs su šia freska, buvo tai, kad kai kurie čia pavaizduoti asmenys tada dar buvo gyvi. Paprastai bažnytiniame mene vaizduojami žmonės, kurie jau yra mirę, nėra susikompromitavę nuodėmėmis“, – pasakoja bažnyčios kunigas Remigijus Šemeklis.

Pfeiferio sūnus Hansas Liudvigas šioje bažnyčioje kūrė Nukryžiuotojo Jėzaus skulptūrą. Ji milimetro tikslumu tilpo šeimos garaže, bet kiekvienąkart dirbant ją reikėjo išstumti į lauką.

Šilutės evangelikų liuteronų bažnyčia – neogotikinė, su kvadratiniu 50 metrų aukščio bokštu, aštuoniakampe smaile ir didžiausiu Lietuvoje bokšto laikrodžiu. Jo ciferblato skersmuo – net du su puse metro. Trys bažnyčios varpai nulieti Tiuringijos liejykloje.

LRT.lt