Sugrįžimas į Dalios Žibaitienės knygą „Kiek daug dangaus...“

Ir vis dėlto ruošiuosi rašyti apie žodžius. Nepaprastus, išgrynintus, sudėtus į poetinį tekstą naujausioje Dalios Žibaitienės knygoje „Kiek daug dangaus...“ Apie knygos pristatymą F. Bajoraičio bibliotekoje spalio 23 d. informaciją „Šilutės žiniose“ paskelbė A. Norbutienė. O dar kartą sugrįžti prie šios knygos sugundė kaip tik antroji COVID–19  banga. Kada knygą skaitome antrą kartą? Kai ji patraukia, kai kaskart randi vis ką nors naujo, o šiuo atveju ir pati knyga nauja, ir mūsų nuotaikai, tiksliau sielai, reikia vaisto – šviesesnių minčių, pasigėrėjimo vaizdais ar poetine raiška.. O kad ir autorė, ir mes, skaitytojai, esame to paties krašto gyventojai, jaukaus artimumo suteikia ir tas mus dengiantis dangus, ir to Dangaus metafora pavadinime.

Išties daug dangaus gali pamatyti, kai jis savo spalvomis ir gilybe atsiveria poezijoje. O tų D. Žibaitienės poezijos knygų jau septynios. Taip, aš nekalbu apie eilėraščių knygas, nes manau, kad Dalia kuria poeziją. Poezija – tai vis dėlto daugiau nei meistriškai sueiliuotas tekstas, daugiau už netikėtas mintis, nors pretenduojančiame į poeziją tekste šie komponentai yra neišvengiamai būtini.

Poezijos pagava – tai ta vidinė skaitytojo būsena, kurią, manytum, sukelia tekstas, bet iš tiesų tai yra tai, kas aukščiau regimo žodžio – jo erdvė ir siela. Skaitome: „Per gimtinės ežerus ir per upes / vasaros šešėlis bėga...“ Lyg ir įprastas vasaros paveikslas – debesio šešėlis slysta laukais? Bet pamatyk jį eilėraštyje? Viskas kitaip. Kiek spalvų, erdvės, pagaliau ir patys lyg nevisai realūs bėgame įkandin – pasivyti, nes „Kur šešėlis – ten ir spindulys... mūsų dienos gal jį pasivys“. Kurgi tas stebuklas, toji poetika? Kiek duota: bėgančio šešėlio vaizdas per mūsų laukų platumas, kokios spalvos (juk vasara), pagaliau realusis vaizdas tirpsta ir pasiduodame iliuzijai – kažkokiai būsimų dienų šviesai, dienų, kurios „laimingos delnuose žydėtų“. Poezijos prasmė – pasiduoti tai virš žodžių esančiai magijai, sukuriančiai tokią erdvę, kuri nei toldama, nei blukdama visam pasilieka.

Grįžkim iš interpretavimo prie knygos visumos. Kokia jauki tiek išorine išvaizda, tiek vidinių puslapių spaudos kultūra ši knyga. (Net su apgalvota šmaikščių eilėraštukų ir miniatiūrų pertrauka poilsiui, o gal susikaupimui?) Ją visur gal pasiimti, skaityti, prisiminti sau išskirtinį eilėraštį, pacituoti draugei prie kavos puodelio. Ne visai pasiseks, pasikalbėti apie čia esančius tekstus reikia uždaresnės, intymesnės erdvės. Kodėl?

Pradėkim nuo pavadinimo – „Kiek daug dangaus...“ Taip gali sušukti jaunystėje. Prisiminkim Maironį po pavasario dangumi: „Apimti pasaulį, priglaust prie širdies,  su meile karštai pabučiuoti“. Arba Nėrį, reginčią, kaip į saulę „pavasaris jau kelia tostą – / Svaiginančias žiedų taures“, skatinančias nubraukti nuo pasaulio kaktos „rūpesčio raukšles“. Nors iš Dalios knygos puslapių sklinda nepaprastai šviesus ir giedras jausmas, netrunki pajusti, kad ji parašyta autoriaus, kuris su pasauliu jau yra susietas visu gyvenimu, supratęs daugelį jo paslapčių, kad dabar, išryškindamas kai kuriuos momentus, tarsi apibendrina tai, kas svarbiausia. Kas būta gražiausia, kas vis dėlto paliko nuosėdų. Šiaip jau, gavusi naują poezijos knygą, skaitau ne pripuolamai versdama puslapius, o nuo pradžios – taip susipažįstu su eilėraščių žmogumi arba, kaip sakoma, su lyriniu subjektu. Man priimtinesnis terminas – eilėraščių žmogus, asmuo, kurio vidinės būsenos atstoja veiksmo slinktį, kurio erdvėje skaitydami gyvename, kurio pojūčiai ir sukelia siekiamą katarsį, transendenciją. Kuo tas asmuo, eilėraščių žmogus, šioje knygoje kitoks. Perverčiau vieną kitą ankstesnes Dalios knygas – visose jose veikiantis asmuo yra to laiko, gyvenamo būties tarpsnio žmogus.

Knygoje „Kiek daug dangaus...“ jis lyg kokiu punktyru jautriai išsako esamo buvimo patirtį, o ji labai brandi, apibendrinanti tai, kas kalbėta anksčiau. Apibendrinanti, susumuojanti, vertinanti, nes tam duoda toną – DANGUS. Ir įprastas, ir tas, kuris ilgainiui pasiims visa, kas žmogaus užgyventa. O šio eilėraščių žmogaus „užgyventa“, sukaupta daug, todėl stabtelima ties svarbiausiais momentais, paliekant tarpuose parašytus, bet ne tiek įsodrintus tekstus. (Žavi tokia griežta autorės atranka – lieka tik stipriausi). Tai knyga apie žmogaus santarvę su savimi, kasdienio (ir ne) pasaulio prasmės  suvokimo ilgesį.  Jauti – tas gyvenimas neatsiliko, brendo, ėjo ir tebeina kartu su autore, blyksteldamas vaizdu ar išgyvenimu. Išskirtinis ta prasme yra eilėraštis „Joninės“, kuriame išnyksta laiko apibrėžtumas – tik vientisa metafizinė būties tąsa. Tokioje būtyje fatališka, bemaž raganiška (gerąja prasme) ir eilėraščio veikėja. Tiesiog esanti kartu ir praeityje, ir dabartyje, ir būsianti. Būsianti šitame neturinčiame pabaigos laike: „Joninių nakties sulaukus / pasileisiu ilgus plaukus, / pasikėlus iš pavėsių / savo laime patikėsiu.“//

Posmų eilutėse tik būtiniausi žodžiai. Taip per šimtmečius klostėsi liaudies dainos, bet kaip tai pavyko padaryti autorei, tiesiog mįslė: „Joninių nakties sulaukus, / šaltą rasą nusibraukus, / žiedlapius vainikan dėsiu / ir svajosiu, ir mylėsiu.“ // Ir pabaiga: „Pro sapnus rūke išplaukus, / pasileisiu ilgus plaukus / ir saulėteky stovėsiu / pasikėlus iš pavėsių.“// O gal jokios mįslės čia nėra – tik ypatingai išgyventas, patirtas tradicinėse šventės apeigose, spalvose, nakties paslaptyje jausmas, kai visą esybę užvaldo amžino buvimo ilgesys. Niekada neišeiti.

Su tokia pat nuostata norisi į vieną tematinę grupę jungti gimtąsias vietas – Jurbarką, Mituvą, Imsrę – vėliau jau ir Šilutę, Šyšą, Nemuną – kaip provaizdžius, nes jie, kaip ir motina, artimieji, likę be galo svarbūs, kūrė eilėraščių žmogaus sielos erdvę, pasako, kokie santykio su jais pojūčiai, atveria tą „dangaus“ didumo jausmą, kaip brendo kaip poetas pats žmogus. Pavyzdžiui, koks gilus išsiskyrimo su sūnumi ilgesys: „Jei tu čia būtum, /  saulė tekėtų, / jei pasiliktum, – / nenusileistų, / sausis, vasaris, / saule žydėtų, / ant balto sniego / žiedus išskleistų, / nereiktų nieko, / jeigu čia būtum, / snaigės užklotų, / vėjai supūstų...“ Malda, užkeikimas ar žynės burtas? Bet tik akimirka, ir žvilgsnis jau regi kitą – daugelį palietusį išgyvenimą: „Kuprinės, krepšiai, lagaminai / pasaulio aerouostuose / sustoję į eilę kalba lietuviškai. / Kartais slapčia apsiverkia / ir mina takus į lėktuvą / suspaudę krūtinėje „reikia. // ... dar ir dar keliasi skrydžiui – / tos dalios nepavydžiu, / kai retėja ir traukiasi mūsų tėvynė. / Kas dar bus, / kai kelionių srovė begalinė / išnešios po pasaulį mūsų vaikus.“ Tai, kas asmeniška, tampa visuotina. Ar ne tokia meno – poezijos paskirtis? Bet tai neįvyksta savaime – juk ano eilėraščio magiški užkalbėjimo žodžiai atėjo iš labai stipraus, bet neišsipildančio troškimo būti kartu. Širdimi suprasti kitą gali tik pats tai išgyvenęs.

Gal dėl to labai savita yra ir eilėraščio žmogaus dvasios atramos tema. Juk mūsų kartos gyvenimo laikas, nutįsęs į praėjusį šimtmetį, nebuvo nei aiškus, nei tiesus. Reikėjo daug ką rinktis, o rinktis nelabai buvo iš ko: „kai lūžo saulės spinduliai, / apie Niutoną negalvojau, / tik Laumės juosta įžūliai / į tolių tolumas viliojo...“ bet perėję „istorijos pelkes, / sacharų miražą“ kviečiam Aristotelį, Sokratą, nes vis dar turim daug ko nesuvokto, nesuprasto. („Filosofijos soduose“).

Tačiau jau ne pirmame eilėraščių rinkinyje svarbiausioji atrama yra malda. Įvairios šio akto variacijos: „Malda Marijai“, „Laiškas Kristui“, „Kryžius“, „Sielos malda“. „Tiek prisikrovė į širdį meilės, / kaip išdalinti aš ją galėčiau? / Tyloj suklupęs vakaras meldės, / atnešęs kūnui miegą ir vėsą. // O siela geidžia / pasiekt Kūrėją, / laukia vienatvės ir nepakyla, / lyg piligrimas, vėlai išėjęs, nežino kelio / ir kiek nuėjo – // tik atsisakęs visko, ko geidė, / paklūsta tiesai ir Sutvėrėjui“. Kaip išmintingai suformuluojamas gyvenimo prasmės klausimas. Gyvenimo, kuris nori nenori tirpsta, bet šis suvokimas, kaip ir visa knygoje, nors skaudus, pasakomas be dramos, brūkštelta tokiu lengvu grafikos štrichu, deja, neištrinamu: „Iš praeities, iš tolumų / tyli malda sugrįžta, / ir aš į vakarą einu – / žvaigždžių žibintai tviska“.

Įvadiniame knygos straipsnelyje Dalios kolegė t. p. Dalia (Šulcienė) labai taikliai pasakė, jog visa, kas taip prasminga šioje knygoje „ramiai, elegantiškai gula į eilutes“. Išties poetinė kalba, minties raiška kelia be galo didelį pasigėrėjimą. Sakoma, kuo stipriau suręstas tekstas, tuo stipriau pulsuoja už teksto išeinanti kūrinio dvasia. Šie eilėraščiai parašyti labai talpiu žodžiu, grakščia forma. Jų minties šerdis tokia skaidri ir trapi, jog reikia būti atsargiam (atidžiam), kad jos nesužeistum, kad pasiimtum visą jos švytėjimą, o kartais ir tragišką grožį. Tobulai parašytam eilėraščiui, nors iš jo sklinda ne tik regimieji vaizdai, bet ir atitinkami garsai, vis dėlto reikia tylos. Tylos įsiklausymui, įsigyvenimui.

Pavyzdžiui: „ Kai jėgos senka, / į kitą krantą / neša pavėjui mūsų dienas, / lietaus ir saulės – / visko pakanka, / bet dienos dyla, / o naktys slenka / į kitą krantą, / į tas erdves, / kur nebuvimas sustoja šventas, / į kur kiekvieną mus išsives...“// Pažiūrėkim pragmatiškai ir optimistiškai – juk to didelio dangaus užteks visiems, tad pasidžiaukim jau blunkančio rudenio spalvomis, vėjo muzika ir puikia poezijos knyga. Aš net truputį pavydžiu tiems, kurie dar ją skaitys, kurie džiaugsis žodžio skaidrumu ir išmintimi. Gaila, kad knyga neplatinama miesto knygynuose, bet rasime bibliotekoje, autorės draugų ir bičiulių lentynose.