Mintys apie pamario krašto raštiją

Projekto metu buvo paskelbta akcija „Verčiu pamario raštijos knygą...“, kuria siekta skatinti bendruomenę pasidalinti prisiminimais, istorijomis, fotografijomis, kita vertinga medžiaga, atspindinčia pamario literatūrinių procesų kaitą.

Prisiminimais bei mintimis sutiko pasidalinti knygų vaikams ir paaugliams autorė, edukatorė Ignė Zarambaitė, kurios kūryboje įamžinti ir šio krašto akcentai.

- Jūs esate rašytoja, kūrybiška siela, skatinate jaunuosius skaitytojus domėtis literatūra. Kas Jums yra literatūrinė kūryba?

- Literatūrinė kūryba – mano darbas ir pomėgis. Tai savotiškas metodas pažinti pasaulį ir pačiai kurti naujus pasaulius; įsijausti į žmones, jų patirtis, pažvelgti į tą pačią situaciją iš skirtingų veikėjų perspektyvų; vaizduote nukeliauti bet kur, nepakylant nuo fotelio, perlipti esamas ir įsivaizduojamas sienas. Tačiau kūryba – ne tik savirealizacija. Tai yra būdas dalintis, bendrauti su potencialiu skaitytoju. Visuomet atsakingai apgalvoju, ką ir dėl ko rašau, kokią žinutę ištransliuosiu savo pasakojimu. Vaikystėje, paauglystėje didelę įtaką mano pasaulėžiūrai darė būtent knygos, nors tai suvokiau tik suaugusi... Kas žino, gal kažkuri mano knyga irgi ką nors padrąsins, privers susimąstyti, įkvėps? Gal esu naivi idealistė, bet tokia mano siekiamybė.

- Šilutės F. Bajoraičio viešojoje bibliotekoje vyksta daugybė literatūrinių susitikimų su rašytojais. Ar dalyvaujate tokio pobūdžio renginiuose? Kuris susitikimas Jums įsiminė ryškiausiai?

- Kadangi nuolat keliauju po Lietuvą į susitikimus su vaikais, paaugliais, suaugusiais, nesu tokia dažna kitų literatūrinių renginių lankytoja, kokia gal norėčiau būti. Iš tų, kuriuose buvau, kone labiausiai įsiminė susitikimas su rašytoja Ilona Ežerinyte. Kodėl? Nes buvo jauki atmosfera, itin atviras, nuoširdus bendravimas, pristatomos įdomios, skaitytojų ir literatūros kritikų įvertintos knygos. Be to, mes panašios interesais, vertybėmis, tam tikrais požiūriais, bet tai yra ganėtinai subjektyvu. Vieni domisi vienokia literatūra, kiti – kitokia. Ir rašytojai, kaip asmenybės, atitiks vienų lūkesčius, o kitų – neatitiks. Dėl to būtina renginių įvairovė. 

- Žymiausia pamario raštijos „žvaigždė“ – Vydūnas. Ar su šiuo teiginiu sutinkate? Gal, Jūsų nuomone, yra daugiau rašytojų, kurie reprezentuoja mūsų kraštą?

- Prijaučiu Vydūnui tiek kaip rašytojui, tiek kaip asmeniui. Tai gilių įsitikinimų, dorovės normų, plačių interesų žmogus. Jis kvietė tautą „didėti iš vidaus“ ir pats savo veikla rodė pavyzdį. Jo kūryba atliepė jo gyvenimą, o gyvenimas – kūrybą. Jis buvo žmogus, ėjęs „į žmones“, neužsisklendęs tarp keturių sienų, išvengęs ego spąstų, save suvokęs kaip šviesos nešėją, iš šio suvokimo ir atsirado poreikis rašyti knygas. Ne apie visus kūrėjus galima šitaip pasakyti. Galėčiau sutikti, kad tai ryškiausia pamario raštijos „žvaigždė“ ir čia pat sau paprieštarauti. Kokiais kriterijais remiantis nustatyti geriausią ar žymiausią? Vydūnas – fenomenas, nežinia, įdomesnis kaip rašytojas ar kaip asmuo. Apskritai, sunku jį su kažkuo lyginti. Ir ar būtina? Tikrai yra rašytojų, savo kūryba irgi nusipelniusių mūsų kraštui. Kiekvienas įnešė savą indėlį, subūrė savo skaitytojų ratą, tad nesinori jų „sverti“.

- Kokio Šilutės krašto rašytojo kūrinį rekomenduojate perskaityti? Kodėl?

- Užsiminėme apie Vydūną, tad rekomenduosiu jo knygą „Sąmonė“. Ji tarsi nepavaldi laikui, šiandien nemažiau aktuali nei anuomet, kai materialinės vertybės neretai iškeliamos aukščiau dvasinių. Dabar madinga skaityti įvairiausias saviugdos knygas, kasmet jų pasirodo tūkstančiai. Daugelis, deja, yra bevertė lektūra. O Vydūnas jau kadaise aprašė pavienio individo ir visos žmonijos tobulėjimo, sąmonėjimo raidą bei reikšmę jos egzistavimui, apimdamas nemažą spektrą filosofinių, religinių, psichologinių sričių. Tiesa, savita Vydūno kalba ir rašyba veikiausiai pareikalaus daugiau nei įprasta pastangų skaitant. Tačiau verta.

- Kaip manote, ar pakankamai pristatomas, viešinamas, akcentuojamas literatūrinis pamario palikimas? Ar senųjų raštijos veikėjų kūryba šiandien gali būti aktuali?

- Neturiu kompetencijos vertinti, ar pakankamai viešinamas literatūrinis palikimas, nes esu labiau linkusi individualiai domėtis, nagrinėti mane dominančius dalykus. Šiaip ar taip, kad ir ką darytum, visada gali pasistengti padaryti dar geriau. Jei senųjų raštijos veikėjų kūryba nenusėdo po istorijos dulkėmis, išliko iki šių dienų, reiškia – ji vertinga. Jei vertinga – bus aktuali ir šiandien, ir rytoj. Svarbu, kad to aktualizavimo imtųsi iš tiesų suinteresuoti, nusimanantys žmonės, darantys tai iš vidinių paskatų, ne dėl naudos ar „pliusiuko“. Tada gal bus mažiau tokių nesusipratimų, kaip Klaipėdoje, trinkelių plynėje, pastatytas baso Vydūno paminklas, prieš tai iškirtus ten žaliavusius medžius. Pati paminklo pastatymo idėja – puiki, bet visos kitos aplinkybės nederi su tuo, apie ką Vydūnas rašė, kuo gyveno... Tad geriau mažiau ir kokybiškai,  nei bet kaip.