Senatvė: nebūtinai vienas gali būti vienišas

Čia dėl įvairių priežasčių

Gyvenimo saulėlydis ateina neiš­vengiamai, ir gerai, jeigu jį duota nugyventi ramiai, oriai, be nepritekliaus. Bet taip nutinka ne kiekvienam. Šiandien socialinė pagalba senyvo amžiaus žmonėms – slaugos ligoninės, senelių globos namai, globa namuose, labdaringos organizacijos ir pan. – tampa vis aktualesne.

Šilutėje esančioje globos įstaigoje šiuo metu įkurdinti 42 senjorai, visi jie - Šilutės rajono gyventojai. Pasak E. Rimkutės, nėra galimybės priimti asmenų iš kitų rajonų, mat ir vietos gyventojų dar nemaža eilė.

Klausimas, kodėl vaikai nenori rūpintis savo tėvais, yra gana aktualus. Tačiau būna visokių situacijų. Daug tokių vaikų, kurie emigravę ar patys sunkiai išsilaiko, neturi net ką valgyti arba patys yra asocialūs. Tačiau reikėtų akcentuoti ir tai, ar tėvai viską padarė, kad vaikai jų neapleistų?

E. Rimkutė pasakojo, kad yra ir tokių globojamų žmonių, kurie iki kol pateko į įstaigą, gyveno asocialų gyvenimą. Daugelis jų neturėjo atsakomybės jausmo, negerbė šalia esančių, visiškai kitaip suprato tvarkos esmę. 

Keičia požiūrį

„Praktiškai visi laikui bėgant pakeičia savo požiūrį – prisitaiko, persiorientuoja ir gyvena pagal čia galiojančias taisykles. Sunkiausias būna adaptacijos laikas, kol atsiranda suvokimas, kad čia jų namai“, - kalbėjo pašnekovė.

Tačiau pasitaiko ir tokių, kuriems nesinori ramiai gyventi – toliau pasislėpę vartoja alkoholį, kelia triukšmą, užsiima darbuotojų „auklėjimu“. Tokie čia neužsibūna.  Tenka palikti įstaigą.

Šilutės socialinės globos namuose dirba 27 žmonės. Stengiamasi, kad jie, atsiradus galimybei, tobulėtų. Todėl dalyvauja įvairiuose mokymuose, seminaruose.  Į veiklas įsilieja ir savanoriai.

Seneliams ne tik suteikiama reikalinga pagalba, bet ir organizuojami įvairūs kūrybiniai užsiėmimai. Tai ne tik puiki atpalaiduojanti terapija, skatinanti mąstymą ir protinį darbingumą, bet ir įdomus laisvalaikio praleidimo būdas. 

Po užsiėmimų - trumpi jų aptarimai, siekiant išsiaiškinti senjorų emocijas ir poreikius. Įstaigos gyventojai mielai apžiūri savo ir draugais tapusių kaimynų darbus, džiuginančius ne tik autorių, bet ir darbuotojų širdis.

Įrenginėja padalinį

Daug jėgų bei energijos atiduodama ir Saugų padaliniui įrengti. Čia turėtų apsigyventi ne tik seneliai, bet ir suaugę asmenys su sunkia negalia. Įstaigoje bus įkurdinti 38 žmonės. Bus įdarbinti 25 asmenys. Tad dar šiemet turi būti atlikta daugybė darbų  – nuo remonto ir baldų sustatymo iki darnaus kolektyvo subūrimo. Norisi, kad Naujųjų metų pradžioje viskas būtų padaryta ir čia ramybę rastų senukai. Bet veiklos pradžią gali pakoreguoti ir pandemija.

Mielai bendravo

Pakalbinti Šilutės senelių namų gyventojai mielai bendravo ir jautėsi, kokie jiems svarbus tapo dabartiniai namai.

Penktus metus čia gyvenanti 71 metų Vida Kasparavičienė džiaugiasi, kad gali turiningai leisti laiką šioje įstaigoje. Ją gyvenimas vėtė ir mėtė, o artimuosius prisimena tik kasdien žvelgdama į jų nuotraukas.

„Man čia patinka. Laikas lekia. Visko buvo gyvenime. Turiu sesę. Bet ji prastos sveikatos. Kažkada pati patekau į avariją. Netekau sveikatos. Mėnesių mėnesius gulėjau ligoninėje, o atvažiavusi į senelių namus sustiprėjau“, - atviravo močiutė. Dabar ji jau nori ir pasipuošti, ir pasidažyti. Ir juokaudama primena, kad reikia kuo daugiau judėti - kalorijas deginti.

Trys draugės

Itin susibičiuliavo ir bendrą kalbą rado 71 metų Nijolė Pavlenko, 66-erių Viktorija Naujokienė bei 71 metų Alma Mickienė.

„Kaip mums čia patinka? Čia pasaka, o ne gyvenimas. 10 balų“, - visos kaip viena teigė moterys.

Viktorija net papildė, kad čia ir maistas – puikus.

Yra įvairių žmonių – vieni atviresni bendravimui, kiti – uždaresni. Pavyzdžiui, 81 metų Ieva Lukauskienė visada skuba į pagalbą kambario draugėms. Moteris visada tai daro su šypsena, nors gyvenimas tikrai nelepino – išgyveno pokario metus. Buvo Sibire, mat tėtį uždarė į kalėjimą, o jos mama su 7 vaikais atsidūrė tremtyje.

„Viską prisimenu. Teko į mokyklą su broliu eiti. Kelyje ir mešką sutikome. Pradėjau net verkti. Gerai matėme, kaip ji uogas ant kalno raškė“, - prisiminimais dalijosi garbingo amžiaus moteris.

Šiandien jos labiausiai mėgstama veikla – sportiniai užsiėmimai. Visada jai gera kojas pakilnoti...

Gyventojai mielai dalijosi savo mintimis. Matėsi, koks stiprus ryšys sukurtas tarp gyventojų ir darbuotojų.

Po ilgų pokalbių tapo aišku - kaip vienatvę bebandytų išsklaidyti darbuotojai, dažnai seneliai vis vien jaučiasi vieniši ir apleisti artimųjų. Prakalbintieji niekaip negali sustoti dalintis prisiminimais (kaip buvo gerai) ir guodžiasi, kad jų niekas nemyli, artimieji užmiršo ir nebelanko. Ne vienas net ir pateisinimą randa, kodėl jų nėra šalia.

Akivaizdu, kad jiems trūksta elementaraus bendravimo, dėmesio bei palaikymo iš jų brangiausių žmonių. Ir jiems nebūtų visiškai svarbu, ar jie ateitų tuščiomis ar su lauktuvėmis, svarbiausia, kad ateitų. Kad būtum vienišas, nebūtinai turi būti vienas...