Prisiminimai apie pamario krašto raštijos veikėjus

Projekto metu buvo paskelbta akcija „Verčiu pamario raštijos knygą…“, kuria siekta paskatinti  bendruomenę pasidalinti prisiminimais, istorijomis, fotografijomis, kita vertinga medžiaga, atspindinčia pamario literatūrinių procesų kaitą.

Prisiminimais ir mintimis sutiko pasidalinti Irena Arlauskienė – ilgametė pedagogė, nenuilstanti knygų autorė, savo žiniomis ir gebėjimais besidalinanti su Šilutės trečiojo amžiaus universiteto studentais.

- Jūs esate pedagogė, dirbote lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja dabartinėje Šilutės pirmojoje gimnazijoje, kur mokėsi ne vienas Šilutėje ir visoje Lietuvoje žinomas rašytojas. Ar galite pasidalinti prisiminimais bent apie vieną iš jų?

- Šilutės pirmojoje gimnazijoje svečiavosi ne vienas garsus rašytojas, palikęs gražių prisiminimų mokiniams. Tai ir Juozas Baltušis (seni laikai), Sigitas Geda, Kazys Saja, Alfonsas Bieliauskas, Vytautas Bubnys ir kt. Buvusių mokinių rašytojų yra nedaug. Labai gražūs bendravimo santykiai buvo susiklostę su buvusiu (tada  J. Herderio)  gimnazijos auklėtiniu, mokslininku Levu Vladimirovu. Mokinius stebino jo pastangos grąžinti Lietuvai pirmąją lietuvišką knygą, VU istorijos tritomis, knygos istorija. Tai buvo moksliniai darbai, todėl nenuostabu, kad  didžiausią įspūdį paliko okeonologas Emilis Emeljanovas.  Viską lėmė romantinio (vaikams taip atrodė)  pobūdžio jo darbas. Vaizdžiai nupiešta mokslininko kasdienybė okeanų platybėse, moksliniai tyrimai, patirti nuotykiai ypač žavėjo vaikinus.

- Šilutės F. Bajoraičio viešojoje bibliotekoje vyksta daugybė literatūrinių susitikimų su rašytojais. Ar dalyvaujate tokio pobūdžio renginiuose? Kuris susitikimas Jums įsiminė ryškiausiai?

- Tikrai stengiuosi nepraleisti bibliotekoje rengiamų susitikimų su meno, literatūros ar mokslo žmonėmis.  Dažniausiai tokie pokalbiai palieka įsimintiną įspūdį, ypač kai esi susipažinęs su jų darbais, veikla, kai svečias nedemonstruoja savo išskirtinumo, nepabrėžia esąs provincijoje. Mūsų auditorija  nėra paviršutiniška, ir tai suvokęs svečias paprastai atsiveria, dalinasi savo pastebėjimais, kartais net lūkesčiais (pavyzdžiui, Sigitas Parulskis). O ypač įsimintini liko susitikimai su Vanda Juknaite, Juozu Budraičiu, Aidu Marčėnu, žinoma, ir Arnoldu Piročkinu. Stulbinanti asmenybės kuklumo ir didžiulės aistros  mokslui dermė. Rokas Flick labai produktyvus rašytojas, analitinio mąstymo mokslininkas, tai jam, tikriausiai, padeda kurti aiškų siužetą, nenuklysti nuo geografinio tikrumo. Visa tai puiku, bet aš nesigilinu į jo kūrybą tiek, kad išgyvenčiau labai stiprų įspūdį. Tai yra mano kaltė.

-Žymiausia pamario raštijos „žvaigždė“ – Vydūnas. Ar su šiuo teiginiu sutinkate? Gal, Jūsų nuomone, yra daugiau rašytojų, kurie reprezentuoja mūsų kraštą ir nusipelno didesnio dėmesio?

- Nesinorėtų susiaurinti mūsų krašto iki pamario ribų, gal verčiau žvilgtelti plačiau, tada apie Vydūną galėtume kalbėti platesniame kontekste, kuriame šviečia ir Jono Bretkūno, ir Pretorijaus vardai. Reiktų stabtelti ir ties Johaneso Bobrovskio, Eduardo  Gizevijaus ir Aldonos Gustas pavardėmis. O galvojant apie Vydūną, vis dėlto, jo vardas iškyla aukščiau spaustuvininkų, aušrininkų, kitų to meto kultūros veikėjų ne tik dėl įvairiapusės  šviečiamosios veiklos, kūrybos, bet ir dėl ypatingos asmenybės (nors imk ir pasakyk) žavesio, bet toks apibrėžimas būtų per siauras. Labai norėčiau, kad būtų plačiau aptarta J. Bobrovskio kūryba, jo santykis su mūsų kraštu. Žinoma, nelyginant jo su Vydūnu. Ir E. Gizevijus svarbus mūsų kultūrai.

- Kokio Šilutės krašto rašytojo kūrinį rekomenduojate perskaityti? Kodėl?

- Sunku man atsakyti į šį klausimą. Gal sudomintų  Aldonos Gustas „Briedžiai mano broliai”, Hermano Zudermano „Lietuviškos apysakos”. Nežymus Viktoras Miliūnas, bet jo apysaka „Meilė ir neapykanta” gražiai sujungia abu marių krantus.

- Ar senųjų raštijos veikėjų kūryba šiandien gali būti aktuali?

- Beveik atsakiau į paskutinį klausimą, siūlydama kaip tik praėjusių laikų knygas. Gal lapkritį jaučiamas romantikos ilgesys, bet kaip tik šiuo metu toji senoji literatūra gal ir patrauktų skaitytojus. Atrodo, kad ne vien nostalgijos vedami  kai kurie literatūrologai vis labiau atsigręžia į klasiką. Svarbu kaip pasiūlysi, kaip pateiksi, „įpirši” tuos kūrinius.