Privaloma gerbti kiekvieną nužudytą žmogų

Lietuvos teritorijoje romų tautybės žmonės gyvena jau 500 metų. Antrojo pasaulinio karo metu gyveno apie 1 500 romų. Kas trečias romų tautybės žmogus, tai - 500 žmonių, buvo nužudyti. 1 000 likusiųjų buvo priverstinai deportuoti priverstiniams darbams į Vokietiją ir Prancūziją, arba įkalinti Panevėžyje veikusioje priverstinio darbo koncentracijos stovykloje.

Tarptautinė romų holokausto aukų atminimo diena (rugpjūčio 2 d.) Lietuvoje yra minima tik nuo 2009 metų. Oficialiai ši diena nėra įtraukta į Lietuvos Respublikos atmintinų dienų sąrašą. Romų integracijos į Lietuvos visuomenę organizacijos siekia oficialaus romų holokausto pripažinimo. Tačiau įvairios vyriausybinės ir visuomeninės iniciatyvos dar nepakankamos, kad Lietuvos plačioji visuomenė minėtų bei gedėtų ir romų tautybės žmonių, nužudytų vykdant genocidą.

Romų visuomenės centro direktorė Svetlana Novopolskaja apie Romų genocido dieną pasisakė:

„2020 m. pirmą kartą vyko ceremonija, kurią turėjo organizuoti LR kultūros ministerija kaip atsakinga už šios datos paminėjimą. Tai buvo mažiausiai žmonių per visą tą laikotarpį, nes, pasirodo, koncepcijos, kaip minėti tą dieną, dar nėra. ...Paneriuose (romų žudynių vietoje) susirinko vos keli žmonės, nes duomenų tikslių tai nėra. Iki šiol nėra tikslios žudynių vietos, tikslaus nužudytų žmonių skaičiaus Paneriuose, nors dabar jau tam tikri skaičiai atskleisti. Pavyzdžiui, kiek romų žuvo Pravieniškėse iki šios nežinoma, nieks nežino, kur ten yra ta žudynių vieta.“

Jai antrino ir Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky:

„EVZ foundation  projektas ir reikalingas tam, kad likę gyvi 3 mln. Lietuvos gyventojų paminėtų išnaikintą romų tautą, paminėtų Genocido dieną. Visuomenė turi žinoti ir paminėti specialią dieną, ir žudynių vietos turi būti pažymėtos. Privalomas kiekvieno nužudyto žmogaus pagerbimas.“

Projektas „Be istorijos slenksčių“ siekia atkreipti dėmesį į šią situaciją ir prisidėti prie romų tautybės žmonių atminimo.

<tj>Zofijos Beresnevičiūtės–Sinkevičienės prisiminimai

„Pane Zofija gimė 1925 m. Panevėžyje, ten ir gyveno. 1943-ųjų sausį visą Zofijos šeimą suvarė į getą, po savaitės iš geto per miestą pėsčiomis varė į geležinkelio stotį, gyvuliniais vagonais vežė į Pravieniškes.

Pravieniškės buvo pagrindinis paskirstymo punktas (romų atsiminimuose – kalėjimas) prieš vežant darbams į Vokietiją ar Prancūziją. Čia vokiečiai su romais elgėsi labai blogai: atėmė papuošalus, batus, dažnai ir smarkiai mušdavo. Pravieniškėse Zofija daug dirbo, nešiojo rąstus. Kartą sutiktas vokietis pamokė, kaip išsigelbėti, kai šaudys romus. Išgirdusi savo vardą, Zofija pakėlė ranką, vokiečiams patiko, ir ją paliko gyvą. Moteris išgelbėjo ir du savo broliukus. Visus kitus, kurie nepakėlė rankų, Pravieniškėse sušaudė. Zofija atsimena, kad vaikų nešaudė, juos į duobę mesdavo gyvus.

Darbų kolonijoje metu Zofijai pavyko pabėgti. Peršauta koja ji pėsčiomis ėjo į Panevėžį, nakvodavo pas žmones, kurie ją maitindavo, duodavo drabužių. Pasiekusi Panevėžį, rado tuščius namus. Po kelių dienų ten ją vėl sulaikė, kankino, norėjo, kad išduotų, kur buvo ir kaip pabėgo. Mušama ir kankinama Zofija neišdavė jai padėjusių žmonių, ją vėl uždarė į getą. Zofija prisimena, kaip vienas iš Pravieniškių pabėgęs ir mirti vedamas romas paprašė leidimo sudainuoti paskutinę dainą, visi romai išėjo jos pasiklausyti. Daina buvo tokia graži, kad jį išleido.

1943 m. pabaigoje žmones iš Pravieniškių traukiniais nuvežė į Prancūziją. Ten kaliniai dirbo sunkius darbus, statė slėptuves nuo bombų, kasė apkasus, tvarkė sugriautus namus. Prancūzijoje buvo nušautas Zofijos broliukas, lindęs pro spygliuotas vielas ieškoti maisto, lankyti brolio Zofijai neleido. Iš Prancūzijos Zofija buvo išvežta į Vokietiją, Buchenvaldą, kur teko kęsti alinantį darbą, blogą maitinimą, nuolatines fizines bausmes, patyčias, baimę.

1945 m. amerikiečiai išlaisvino koncentracijos stovyklos kalinius, siūlė jiems nebegrįžti į tuometinę sovietų sąjungą. Zofija ir jos giminės pasiūlymo atsisakė, ir grįžo į Lietuvą.“

2006-10-18 užrašė Vida Beinorienė.

Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti išvados

1. Didžiausia atsakomybė dėl romų persekiojimo, deportacijų ir masinio naikinimo tenka nacionalsocialistų okupaciniams režimams Lietuvoje, visų pirma SS ir SD.

2. Lietuvos romai, kurie neturėjo nuolatinės gyvenamosios vietos, būdavo priskiriami asocialiems, visuomenei nenaudingiems ir nuo jos izoliuotiniems kaip „politiškai nepatikimiems elementams“.

3. 3. Romus areštuodavo, sutelkdavo įkalinimo vietose ir konvojuodavo lietuvių pagalbinė komisija.

4. 4. Represijos prieš romus, III Reichui okupavus Lietuvą, prasidėjo po to, kai įvyko masiniai žydų šaudymai. Masiniai areštai prasidėjo 1942 m. vasarą ir rudenį. Tačiau Vokietijos pasienio miesteliuose buvo jau ir pirmosiomis karo savaitėmis sušaudytų romų.

5. 5. Deportuojami romai būdavo laikinai patalpinami policijos areštinėse arba kalėjimuose, vėliau išsiunčiami į paskirstymo punktą – Pravieniškių darbo stovyklą. Dar vėliau jie būdavo išvežami darbams į Štuthofo-Buchenvaldo koncentracijos stovyklas ir į Branderburgo lėktuvų gamyklą Vokietijoje, į Prancūzijos Boilingo Faringo ir Versalio stovyklas. Tik karo pabaigoje dalis romų atsidūrė nacių okupuotos Europos masinio naikinimo stovyklose. Iš Lietuvos į Vokietiją ir okupuotą Prancūziją buvo deportuota apie 1 000 romų.

6. 6. Romai daugiausia buvo žudomi Pravieniškių stovykloje. Nustatyta, kad vienos akcijos metu buvo sušaudyta apie 50 romų – mažamečių vaikų ir senelių, kaip netinkamų dirbti fizinį darbą. Kitos žudynių vietos buvo Šalčininkų rajone, netoli Kirtimų–Porubankos. Romai buvo žudomi ir Kauno IX forte.

Parengta pagal Init TV laidos „Išgirsk mano istoriją“ medžiagą, Romų visuomenės centro, Romų integracijos namų informaciją.