Ūkininkauja pievose, kur potvyniai velėnas išplėšia ir duobes palieka
Sigitas Jankantas: „Krenta, krenta tos kainos, ir velniai žino, iki kiek jos kris“. Jo žmona Eglė pasirodė kukli – nepanoro fotografuotis.
Pagėgių kraštas – žemdirbių kraštas. Čia pluša daug darbščių ūkininkų, žinančių prakaito ir uždarbio vertę. Šiltuoju metų laiku Nemuno užliejamose pievose ganosi šimtai juodmargių. Vidurvasarį burzgia traktoriai, pjaudami žolę ir sukdami šienainį į ritinius...
Eglė ir Sigitas Jankantai Plaškiuose netgi ir gyvena tokioje vietoje, kur kartais pavasarį vanduo „ateina“ iki pat namo. Jie gyvena pastate, kuriame prieš karą buvo klebonija. Aukščiausiose Plaškių vietose stovi tik bažnyčia ir buvusi mokykla – dabar bendruomenės namai. Visus kitus kaimo namus neretai apsemiai potvynio vanduo. Vieną pavasarį net per aštuonbučio pirmojo aukšto langus į vidų veržėsi vanduo. „Tada valtimi po Plaškius plaukiojau ir stebėjau, kaip banguodamas vanduo per palanges bėga į kambarius“, - prisiminė ūkininkas.
Atrodytų – įspūdingas vaizdas, bet tie potvyniai jam pridaro nemažai bėdų.
„Būna problemų, kai rudenį pievose pakilęs vanduo sušala į ledą, o pavasarį, kai atleidžia, vanduo vėl kyla ir tą dar įšalusią žemę su velėnomis išplėštą nuplukdo į kitą vietą, - pasakojo S. Jankantas. – Kartais net iki metro gylio duobes išrauna. Tada tenka su traktoriumi – frontaliniu krautuvu – tuos žemių gabalus rinkti. Potvyniui pasibaigus ir sąnašų ant pievų labai daug būna. Užpernai iš pievų penkias traktorines priekabas visokių pagalių, šiukšlių, šieno, šiaudų parsivežiau. Sukrovėme juos į krūvas ir sudeginome“.
Ūkis registruotas E. Jankantienės vardu, dirba viena samdoma melžėja, o S. Jankantas – irgi darbininkas, už kurį mokesčius moka jo darbdavė – žmona. Ūkininkauti pradėjo 1993 metais, kai judviejų mamos jaunai šeimai padovanojo po karvutę. Šiandien ūkininkų fermoje – jau 83 galvijai, iš jų – 47 melžiamos karvės. Nuosavos žemės turi 65 hektarus, kitą dalį nuomoja iš kaimynų, iš viso deklaruoja 82 ha. Ariamos žemės nėra, vien tik pievos.
Ūkininkai jau dalyvavo trijose 2007-2013 metų kaimo plėtros paramos programose. Tai - Nitratų, Pieno direktyva ir Žemės ūkio valdų modernizavimo paramos programos. Už iš pastarosios gautas lėšas įsigijo čekišką traktorių su frontaliniu krautuvu, srutų vežimo cisterną, lenkišką presą su vyniotuvu.
Paklaustas, kaip šiuo metu sekasi ūkininkauti, S. Jankantas buvo atviras: „Dabar jau nekaip – esame kaip ir ant bankroto ribos. Už pieną nieko nemoka, mokesčiai dideli“.
Jis teigė negaunantis iš Vilkyškių pieninės, kuriai parduoda pieną, jokių laiškų, todėl nežino tikrosios pieno kainos. Sužino tik tada, kai perveda pinigus. „Krenta, krenta tos kainos, ir velniai žino, iki kiek jos kris“, - piktinosi ūkininkas, kas antrą dieną parduodantis po 1 t 100 kg pieno. Vasarą pieno būna daugiau – kasdien pienvežis išveža po 700-800 kg.
„Kartu su miltų, pašarinių priedų pirkimu, mokesčiais už vandenį bei elektrą kas mėnesį sumokame apie 8 tūkstančius litų (2 317 eurų) mokesčių“, - teigė E. Jankantienė.
S. Jankantas turi vairuotojo, traktorininko ir virėjo profesijas, jo žmona – tik virėjos. Šeimoje - du sūnus, jaunesnysis Žygimantas Šilutės žemės ūkio mokykloje siekia įsigyti mechaniko profesiją. O štai Žilvinas, irgi baigęs tą pačią mokyklą, dabar gyvena Anglijoje ir dirba vaisių perdirbimo fabrike.