Į audinių raštus įaustas gyvenimas

Moters pareiga buvo pasirūpinti, kad šeimos nariai būtų apsirengę, o namai papuošti lovatiesėmis, staltiesėmis, užuolaidomis. Audiniuose atsiskleisdavo moterų bei merginų kūrybiniai sugebėjimai. Jos puikiai mokėjo derinti raštus ir spalvas. Nusižiūrėjusi iš kaimynės ar giminaitės kokį raštą kiekviena audėja savaip interpretuodavo. Audimas išlaikė senas tradicijas ir byloja apie lietuvių liaudies kūrybinę galią. Audiniai turėjo ne tik praktinę reikšmę, bet ir estetinę, apeiginę.                                    

Tarsi paskatindamas mus atsigręžti į labai svarbią mūsų šaliai meno sritį – tautodailę – Lietuvos Respublikos Seimas 2020-uosius paskelbė Tautodailės metais. Ši meno sritis mūsų šaliai labai svarbi, saugant šalies regionų savitumą, tradicijų tęstinumą. Iš daugelio tautodailės sričių norisi išskirti audimą, kuris galbūt vaidino svarbiausią vaidmenį žmogaus gyvenime.

Ta proga ir pasikalbėjau su Katyčių seniūnijoje kadaise audimo amatą  puoselėjusiomis Albina Juškiene ir Zita Jasudavičiene. Šuoliais nušuoliavę metai nusinešė su savimi šių moterų pomėgį austi. Bendraujant, kalbant apie šį amatą, Albina ir Zita prisiminimų gijomis šiandien audžia jau ne audinius, o savo gyvenimus. Stubrių kaimo  audėja Albina Juškienė pasakojo:

- Skaičiuoju jau devyniasdešimt penkerius gyvenimo metus. Gimiau Skiržemės kaime, Vainuto valsčiuje. Čia prabėgo vaikystė ir dalis jaunystės. Audimas buvo žinomas nuo pat mažų dienų. Mama - Barbora Artišauskienė - buvo audėja. Ji turėjo savo stakles ir ausdavo lininius audeklus: paklodėms, užvalkalams, vyrų ir vaikų marškiniams. Sudėtingesniais audimais mama neužsiėmė. Nuo mažų dienų stebėjau, kaip ji audžia. Vis pabandydavau įsėsti į stakles ir aš, kad išmėginčiau, kad pabandyčiau.

Austi visai patiko. Pagavusi laisvesnio laiko, vis skubėdavau prie staklių. Kivyliuose gyveno puiki audėja - teta Murauskienė. Ji ir išmokė audimą „apsimesti“, rinkti raštus. Bovelninių siūlų, reikalingų apmatams, tekdavo eiti pėsčiomis į  Klaipėdą ar Priekulę. Vilną reikėjo pačiai pasiruošti. Tėvai augino avis. Teko jas kirpti, pašyti, verpti, dažyti. Dažų nebuvo, tad teko naudoti gamtines medžiagas. Sunku buvo išgauti norimą spalvą. Tėvai savo ūkyje augino ir linų. Atmenu, kaip juos raudavom, pakuroje džiovindavom, mindavom, vėliau verpdavom. Ištekėjusi už Antano Juškio, atsikrausčiau gyventi į Stubrius. Čia pasistatėm savo namus. Teko išgyventi karo sunkumus. Vargino nepriteklius, nes šeimoje augo keturios dukros. Prižiūrėdama  sergančią mamą, augindama dukras ir triūsdama savo ūkyje, kartu  dirbau ir Katyčių paukštininkystės tarybinio ūkio Šlaunių paukštyne.

15 metų prabėgo Stubrių mokykloje, dirbant valytoja. Iš Skiržemės į Stubrius parsivežėme mamos audimo stakles ir vakarais vis sėsdavau austi. Prisiaudžiau lovatiesių, užuolaidų, įvairių dekiukų, kuriuos  kabindavome ant sienos. Esu išsiaudusi Kristų, nešantį kryžių, povus.

Dukros audimu nesidomėjo. Pati priaudžiau audinių dukrų kraičiui. Iš audimo šiek tiek užsidirbdavau ir pragyvenimui. Vienos išaustos lovatiesės kaina buvo 20 rublių. Nemažai audinių iškeliavo dovanoms į Ameriką. Turėjau ir juostų audimo stakleles. Ausdavau juostas dukroms, anūkams“

Ir taip, besidriekiant prisiminimų gijoms, senutė atsiduso: „Kaip greitai laikrodis skaičiavo laiką...“ Dabar buvusi garsi kaimo audėja dieneles leidžia Stubriuose, savo namučiuose kartu su dukra Brone Stonkuviene. Savo audimo stakles, kai jau nebegalėjo austi, padovanojo pusbroliui, o jai liko pačios rankų išrinkti, išglostyti audiniai, kuriais ji ir šiandien dar pridengia savo lovelę, o kitus kaip brangenybę vis dar saugo atminčiai.

Pasakojo katytiškė Z. Jasudavičienė

Pakalbinta buvusi audėja Zita Jasudavičienė pirmiausia prisiminė savo dienas, prabėgusias Bikavėnų krašte. Ten likusi jos vaikystė.

Tėvų - Zofijos ir Antano Bartkų - šeima gyveno prie Jūros upės. Tėtis buvo kalvis, mama - audėja. Sunkus laikmetis, neramumai išbaidė iš šio kaimo. Šeima persikėlė gyventi į Stoniškius, o iš ten - į Kekersų kaimą.

Dabar šis kaimas, priklausęs Katyčių seniūnijai, yra išnykęs. Nebeliko sodybų, neliko gyventojų, tik pokalbio metu atminties gijos Zitą vedžiojo tais takais, kur prabėgo jaunystė. Gyvenimas nebuvo lengvas. Daug teko dirbti. Tėvas, ir čia gyvendamas, turėjo įsirengęs kalvę. Šeima laikė arklį. Zita gebėjo arkliu dirbti žemę. Gyvendama ir dirbdama tėvų ūkyje susipažino su savo būsimu vyru Jonu Jasudavičiumi iš Ančyšių kaimo.

Pažintis peraugo į meilę. Zita ir Jonas sukūrė šeimą. Augino dukrą ir sūnų. Kaip ir daugelis to meto žmonių, ūkininkavo. Vėliau, prasidėjus kolektyvizacijai, Zitos ir Jono Jasudavičių šeima persikėlė į Katyčius. Vaikystėje Zita matė, kaip mama ausdavo skudurinius takus, paprastus audeklus rūbams, patalynei. Tada nė nemanė, kad kada nors taps audėja. Tačiau, atvažiavusi gyventi į Mažąją Lietuvą ir pamačiusi garsių kaimo audėjų audinius, nusprendė sėsti pati į stakles ir išbandyti. Stakles nusipirko iš Katyčiuose gyvenusio Izidoriaus Juškos. Skyrė joms vieną kambarį ir tarsi gijos pradėjo mazgytis mintys apie audimą.  Kadangi audėja buvo mama, Zita šiokį tokį supratimą turėjo.

Sudėtingiausia buvo apsimesti gijas ir pasiruošti audimui. Sunkumus nugalėjo užsispyrimas ir noras turėti savo rankomis austą audinį. Zitos mokytojos buvo Albina Juškienė iš Stubrių ir Jakštienė iš Uikšių kaimo. Jos turėjo išsiaudusios daug gražių audinių.

Labiausiai būsimą audėją žavėjo ant sienos kabinimui išausi povai. Tuo metu tai buvo audėjos garbės reikalas. Na, ir Zita vieną dieną sau pasakė: „Išbandysiu. Jei povai išeis, tai ausiu.“ Pasisekė. Išaudė. Tai buvo didžiausia paskata austi toliau. Per visą gyvenimą priaudė galybę audinių. Jie vaidino svarbų vaidmenį jos gyvenime. Austinėmis lovatiesėmis buvo puošiami geriausi pirkios  kambariai. Jais buvo užtiesiamos lovos, stalai, puošiamos sienos, užuolaidomis dengiami langai.

Zita šermenims buvo išaudusi visą komplektą: apsukimui aplink mašiną - 6 metrų audeklą, 6 divonus ant sienų prisegti kambaryje, kur buvo šarvojamas mirusysis, karsto nešėjams juostas, vėliavas. Visą komplektą reikalui esant skolindavo. Kadangi jo visiems reikėjo, Zita bijodama, jog audiniai visai nusidėvės, dėl savęs išsiaudė kitą.

Šiandien jau galime pasakyti – neprireiks. Šis laikmetis jau turi visai kitas laidojimo priemones ir tradicijas.  Šiandien, kai žvelgi į audėjos atvertą pilną audinių skrynią, susimąstai... Kokio tai buvo darbštumo moteris. Kiek darbo sudėta, kiek skaičiuota, kiek raštų popieriaus skiautelėje išbraižytų ir gijomis į audinį sudėta. Vienas už kitą gražesnių, spalvingesnių. Priguldyta pilna skrynia.

Laikmečiai diktuoja savo taisykles. Kai buvo laikas tuos audinius kloti, nešioti, buvo galbūt pataupyta, pasaugota. Ir sugulė jie į skrynią. Dabar tik retkarčiais iškeliami į dienos šviesą, kad kokioje ekspozicijoje parodytų, jog lankytojai pasidžiaugtų ir įvertintų to senojo amato prasmę. Zita samprotauja: „Jei mama nebūtų audusi, ko gero, ir aš nebūčiau pradėjusi. Ausdavau ir pardavimui. Kol mama buvo sveika, padėdavo. Lentą pavartydavo. Tada greičiau darbas eidavosi. O taip vis lipk ir lipk iš staklių.“

Daug audinių Zita išaudė pardavimui. Tai buvo gera paspirtis šeimai. Kaip Albinos, taip ir Zitos vaikų audimo menas nesudomino. Čia turbūt ir užsibaigė jų šeimų audimo tradicijų tęstinumas. Zita dar iki šiol tebeturi savo stakles. Energinga, žvali, nors ir nemažą metų naštą nešanti moteris, galbūt ir dabar dar su malonumu austų, bet audinių jau niekam nebereikia. Jei Katyčių bendruomenė atrastų vietos staklėms pastatyti, Zita jas padovanotų.

Išmesti, kaip nereikalingą daiktą, gaila. Tegul pamato jaunimas, tegul pabando prisėdę vaikai įausti bent po giją. Tegul tai bus nors toks supratimas ir prisilietimas prie šio amato.