V. Laurinaitis: laikas užbaigti tą klausimą!

Pasiūlyta alternatyva

Prieš savaitę komitetuose politikams pristatytas ir svarstytas Šilutės rajono savivaldybės tradicinių religinių bendruomenių ir bendrijų rėmimo programos tvarkos aprašo sprendimo projektas. Šis dokumentas sulaukė prieštaringos reakcijos ne tik iš evangelikų tikėjimo atstovų, bet ir iš kai kurių politikų. O Teritorijų ir kaimo reikalų komitete buvo priimtas ir alternatyvus šio sprendimo projektas, kuriame nėra įtvirtinta dosni procentinė išraiška vienos religinės bendruomenės atžvilgiu.

Neoficialiai kalbama, kad toks komiteto sprendimas privertė koalicinės daugumos virvučių tampytojus gerokai sunerimti. Redakciją pasiekė informacija, kad Savivaldybės meras V. Laurinaitis net dvi valandas diskutavo su komiteto pirmininku socialdemokratu Tomu Budrikiu. Tačiau šis jaunas politikas tokios informacijos nepatvirtino.

Prieš Tarybos posėdį jis telefonu patikino, kad nuomonė išsakyta komitete nesikeis, jei per Tarybos posėdį nebus naujų, nediskutuotų argumentų.

Palaikoma gausesnė bendruomenė

Šilutės r. savivaldybės meras V. Laurinaitis tradicinių religinių bendruomenių ir bendrijų rėmimo programos tvarkos aprašo pakeitimo pagrindine priežastimi įvardino didžiausios religinės bendruomenės atstovų prašymą. Jis Tarybos nariams lapkritį vykusioje diskusijoje aiškino: „Priežastis, dėl ko reikėjo imtis, dėl to, kad nebenori eiti į skirstymo komisiją dėl kai kurių kolegų netolerantiško elgesio ir savotiško įžeidinėjimo, tai dėl to nebenori nei katalikai, nei savivaldybės administracija.“

Ir tada katalikai pasiūlė numatyti procentus, kad nereikėtų ten „draskyti gerklių“, kaip jie sako, toje komisijoje. Dėl to ir kilo mintis nustatyti procentus nuo sumos, skiriamos iš biudžeto. Taip pat, komentuodamas žiniasklaidai, meras laikėsi tvirtos nuomonės ir tokį procentinį paskirstymą argumentavo tuo, kad katalikų religinė bendruomenė yra didžiausia, apimdama didžiąją dalį rajono gyventojų ir daugiau meldžiasi, nei kiti.

Finansinis rėmimas - ne vienodas

Logikos tokiame paskirstyme neįžvelgti neįmanoma. Juolab, kad Statistikos departamento pateikiama informacija yra oficiali ir jos nenuginčysi – katalikų tikėjimą išpažįstančių žmonių Šilutės rajone yra neabejotinai daugiau.

Tačiau yra keletas niuansų. Pažvelkime, kiek bažnyčių pastatų turi Šilutės rajono religinės bendruomenės. Šilutės rajono savivaldybės ribose istorinių Romos katalikų maldos namų yra 7. O štai kitų religinių bendruomenių bažnyčių rajone yra vienuolika. O kokiomis proporcijomis per dvejus metus buvo skirstomos lėšos tarp religinių bendruomenių rajone?

2019 metais rajono valdžios paramos sulaukė trys katalikiškos ir dvi evangeliškos bažnyčios. 2020 metais parama pasiekė po keturias šių konfesijų bažnyčias, taip pat lėšų gavo Šilutės sentikių bažnyčia. Pažvelgus į paskirstytas sumas, daugiausia skirta Romos katalikų tikėjimo bažnyčioms - 83 689,35 eurų, evangelikams liuteronams skirta 37 979,88 eurų ir 8 000 eurų skirta sentikiams.

Taip pat nereikėtų pamiršti ir to fakto, kad bažnyčiai priklausantį nekilnojamą turtą yra laikinai perėmusi Šilutės rajono valdžia. Tai padaryta siekiant suremontuoti Šilutės Šv. Kryžiaus bažnyčios pastatų komplekso našlaičių globos namus, esančius Katalikų bažnyčios g. 3. (buvusi vaikų tuberkuliozinė sanatorija „Eglutė“ – red. pastaba). 920 000 eurų vertės projekto tikslas: paprasto remonto atlikimas ir pastato gydymo paskirties keitimas į kitos paskirties patalpas pritaikant daugiafunkciam Šilutės miesto bendruomenės centrui.

Nežiūrint į tai, kad Savivaldybės įnašas yra tik 15 procentų nuo šios sumos, bet vis tiek tai galime vertinti kaip pagalbą religinei bendruomenei.

Turtą reikia prižiūrėti?

Galima diskutuoti be galo, rasti ir pateikti naujus argumentus vienai ar kitai pusei. Tačiau akivaizdaus Šilutės rajono savivaldybės dėmesio finansuojant Romos katalikų tikėjimui priklausančio turto priežiūrą, nepaslėpsi po antklode. Natūraliai iškyla klausimų dėl tokio išskirtinio dėmesio vienai religinei bendruomenei, pasireiškusio įtvirtinant paramos religinėms bendruomenėms skyrimo naujame tvarkos apraše.

Jei tai yra dėmesys tik kultūros paveldo objektams, esančių religinių bendruomenių nuosavybėje, tai yra normalu. Tačiau kaip jis suderinamas su proporcingai priešingu požiūriu į kultūros paveldo objektus, kurie yra nepasiturinčių gyventojų nuosavybėje? Ar šis požiūris gali būti charakterizuojamas pagal administracijos direktoriaus Virgilijaus Pozingio viešu pareiškimu bendruomenės nariams: „Tegul parduoda butą ir eina kitur gyventi. O kas turi sutvarkyti? Kas man tvarko balkoną? Kas man kiemą šluoja? Turtą reikia prisižiūrėti“ (iš diskusijos apie Tilžės gatvėje byrančius balkonus, -red. pastaba).

Tai pagal kokius kriterijus yra sprendžiama istorinių ir kultūros paveldo objektų priežiūros koncepcija ir parama pastatų valdytojams? Ar nėra čia skirstymo pagal lojalumo ir naudingumo kriterijus, kai vienas mielas, o kitas užsitraukia valdžios nemalonę?

Mero prašo nemeluoti

Sprendimo projektas, svarstytas komitetuose, sulaukė ir išskirtinio visuomenės dėmesio. O į viešai išsakytą mero nuomonę ir argumentus netruko sureaguoti evangelikų bendruomenė. Pirmiausia kunigai prašė mero neskleisti melo: „Reaguodami į visuomenės pasipiktinimą dėl skleidžiamos tiesos neatitinkančios informacijos, šiuo dokumentu atkreipiame Jūsų dėmesį  prašydami ateityje neskleisti neteisingos informacijos.“

O dokumente paaiškinta dėl pamaldų evangelikų parapijose, kurios vyksta dažniau, nei teigė meras, ir dėl įvairių kultūrinių, edukacinių ir socialinių veiklų, kurios apima ne „tik liuteroniško tikėjimo žmones, bet ir tuos kurie atrado dvasinį tapatumą liuteroniškoje bažnyčioje“ – teigiama Rusnės, Katyčių, Vyžių, Švėkšnos, Žemaičių Naumiesčio evangelikų liuteronų parapijų klebono, VšĮ „Gabrielius“ direktoriaus kunigo Valdo Miliausko rašte. Dvasininkas netiesa vadina ir nesutarimų faktą tarp religinių bendruomenių, skirstant paramos lėšas: „Atsakingai patvirtinu, kad dvejus metus iš eilės susitarimą radome. Tai įrodo komisijos posėdžio protokolai, kuriuose rašoma, kad komisijos nariai bendru sutarimu pritarė išsakytai nuomonei. Patvirtinu, kad ekumeninis bendradarbiavimas vyko ir vyks, ir jokio susipriešinimo mes nematome“. 

Klausimas užbaigtas

O vakar vykusiame Tarybos posėdyje, tvirtinant jo darbotvarkę, buvo pasiūlyta išimti klausimą dėl tradicinių religinių bendruomenių ir bendrijų rėmimo programos tvarkos aprašo. Posėdžio vedėjui merui V. Laurinaičiui nepavyko nuslėpti susierzinimo: „Padarė reketą Tarybos nariams, pasitelkdami viešus ryšius. Tai daugumą Tarybos narių papiktino. Yra padaryta klaida, leidžiant diskutuoti. Laikas užbaigti šitą klausimą“.

Darbotvarkės priėmimo balsavimo metu dauguma Tarybos narių nepritarė tokiam siūlymui. Tokia pati balsų dauguma – penkiolika balsų „už“ - buvo priimtas Šilutės rajono savivaldybės administracijos pasiūlytas projektas. Galėtume pasakyti, kad evangelikų tikėjimo atstovų argumentai neįtikino politikų.

Tačiau tai nebūtų tikroji tiesa. Penkiolika balsų – tai politinių susitarimų pagrindu suburta valdančioji dauguma. Tuo įsitikinsime, jei analizuosime visų balsavimų rezultatus dėl prieštaringai vertinamų sprendimų priėmimų.

Taigi, politinių partijų susitarimų pagrindu galimai apribota asmeninė politikų apsisprendimo laisvė. Akivaizdu, kad rajono valdžios avangarde įsitaisiusios asmenybės įsiteisina galimus pagrindus ateityje priimamiems sprendimams piniginių lėšų skirstymo procese. 

Gyvename lygybės visuomenėje

Kaip pažymėjo Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, konstitucinis valstybės ir bažnyčios atskirumo principas yra Lietuvos valstybės, jos institucijų ir jų veiklos pasaulietiškumo pamatas. Šis principas, taip pat Konstitucijoje įtvirtinta įsitikinimų, minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė, konstitucinis asmenų lygybės principas kartu su kitomis konstitucinėmis nuostatomis lemia valstybės pasaulėžiūrinį ir religinį neutralumą.

Tai, kad Lietuvos valstybė ir jos institucijos yra pasaulėžiūros ir religijos požiūriu neutralios, reiškia valstybės ir tikybos sričių, valstybės ir bažnyčių bei religinių organizacijų paskirties, funkcijų ir veiklos atribojimą. Taigi, kišimasis į valstybės institucijų veiklą neturėtų būti būdingas bažnyčios veiklai.

Konstitucinis Teismas tuo pačiu pabrėžė, kad valstybės neutralumas ir pasaulietiškumas negali būti pagrindas diskriminuoti tikinčiuosius, varžyti jų teises ir laisves. Valstybės pasaulietiškumas suponuoja ir valstybės nesikišimą į bažnyčių bei religinių organizacijų vidaus gyvenimą. Įvertinus, kad pagal Konstituciją gyvename lygybės, o ne privilegijų visuomenėje, galime suprasti, jog tikėjimas ar priklausymas bažnyčiai nėra pagrindas privilegijoms. O ar priimtame Tarybos dokumente dėl paramos paskirstymo religinėms bendruomenėms tikrai nėra privilegijavimo požymių, prieštaraujančių pagrindiniam šalies įstatymui?