Lietuvoje restauruotos medinės sinagogos – unikalios Europos mastu

Sinagogos Lietuvoje

Lietuvoje sinagogas pradėta statyti XVII a. pabaigoje – XVIII a. pradžioje. Jau XIX a. sinagogų buvo visuose didesniuose miestuose.

Dauguma jų – medinės. Dalis jų buvo sunaikinta hitlerininkų. Net sudegintos kartu su žmonėmis. Sovietmečiu kaip ir kiti maldos namai paverstos sandėliais ir kitos ūkinės veiklos pastatais. Visų interjerai sunaikinti. Ir atgavus nepriklausomybę – valstybiniu mastu nebuvo skubama rūpintis jų išsaugojimu. 2020 metai – išskirtiniai. Pabaigti restauruoti ne vienos medinės ir mūrinės sinagogų fasadai, tačiau įveiklinta dar labai nedaug buvusių žydų maldos namų. Tai aktualu ir Šilutės rajonui. Kas bus Švėkšnos sinagogoje?

Sinagoga – švari vieta laikyti torai

Sinagojoje laikomos pamaldos, skaitomas ir aiškinamas Tanachas. Dažniausiai būna taisyklingo plano, dviejų, trijų, ar penkių navų halinis pastatas. Vidaus erdvę sudaro maldų salė vyrams su sakykla (vad. bima) ir altoriumi – labiausiai apšviesta šventyklos dalis, dažnai su kupolu. Salės šonuose ir prieangyje – patalpos moterims, nes sinagogoje moterys turi būti atskirtos nuo vyrų. Dviaukštėse joms buvo antrame aukšte įrengiama galerija su atskirais laiptais iš lauko.

Ir Lietuvoje žydų bendruomenės turėjo statyti sinagogas pagal katalikų bažnyčios suformuotus reikalavimus. Vienas jų, kad jų maldos namai nebūtų aukštesni, nei katalikų ar stačiatikių cerkvės. Sinagogos negalėjo būti statomos ant kalvų, nebūti itin puošnios, kad neišsiskirtų miestelių panoramose, negalėjo matytis jų kupolai.

Lietuvoje statytos sinagogos įgavo savitų architektūrinių bruožų – aukštai iškeltus šlaitinius stogus ir net gilintas grindis. Kupolas buvo įrengiamas po stogu. Pastato dalyje, kuri atgręžta į Jaruzalę Talmudo skryniose ar tiesiog nišose sienoje – Aron hakodeše. Buvo laikomos toros. Virš Aron hakodešo nišos ar skrynios, o baroko ir klasicizmo laikotarpiu holodešai priminė medinius drožinėtus altorius buvo pastatomos kolonos arba piliastrai, kelių aukštų frontonas.

Jų interjerų buvo puošiami buvo prisilaikant judaizmo reikalavimų,  nevaizduoti žmonių ir gyvūnų tikroviškai. Iš išorės sinagogos pastatas nuo kitų skyrėsi savo aukštais pusapvalių arkų langais, dažniausiai jų buvo 12.

Lietuva turi daugiausia medinių sinagogų Europoje

Dauguma Lietuvoje statytų sinagogų – medinės. Jos labai skirtingos. Tai galėjo būti net labai kuklūs maldos namai ir labai išraiškingi kelių auštų mediniai statiniai. Tai lėmė miesteliuose gyvenusių žydų bendruomenės dydis ir finansinės galimybės. Yra tokių atvejų, kad miestelyje buvo net ne po vieną sinagogą. Joniškyje, Kėdainiuose ir Kalvarijoje išlikę mūrinių sinagogų kompleksai. Šalia stovėdavo vasarinės ir žieminės sinagogos. Kalvarijoje išlikęs trijų pastatų kompleksas.

Iki šiol Lietuvoje pavyko atrasti 17 medinių sinagogų, dar 2 priskiriamos litvakams, bet jos yra Baltarusijos teritorijoje, tad skaičiuojama, kad atrasta 19. Atrastos skamba kiek keistai, bet taip jau yra, kad dauguma pastatų buvo perstatyti, tad fasaduose neišlikę sinagogoms būdingo eksterjero. Pakeisti langai, stogai, įrengtos vidinės perdangos. Žydų bendruomenės daugumoje miestelių neliko. Antrojo pasaulinio karo metais – jie buvo išžudyti. Istoriją, kaip atrandama Lietuvoje sinagoga, gerai iliustruoja ir laikraštyje „Šilokarčema“ spaudinta publikacija „Buvusios Rusnės sinagogos atradimas“ (2020 m. kovo 24 d.).

Europos mastu unikalios medinės sinagogos tebestovi Kurkliuose, Žiežmariuose, Alantoje, Rozalime, Tirkšliuose, Laukuvoje ir Pakruojyje (pastaroji seniausia ir vertingiausia). Lietuvoje šiuo metu restauruotos Pakruojo, Žiežmarių, Tirkšlių, Alantos ir Kurklių medinės sinagogos. Tačiau kitų medinių sinagogų likimas kabo ant plauko.

Labai svarbus yra vietos valdžios požiūris. Sinagogų išsaugojimas dažnai nėra prioritetas vietos bendruomenei ir valdžiai. Restauruotos sinagogos niekada jau nebus žydų maldos namais, bendruomenės turi rasti jiems kitą kultūrinę paskirtį. Dalis sinagogų privatizuotos, tad jas tektų dar ir išpirkti.

Mūrinės sinagogos – gerai gyvenusios bendruomenės požymis

Stipriai įsitvirtinusios žydų bendruomenės statė ir mūrines sinagogas. Joniškyje ir Kėdainiuose išlikusios net mūrinių sinagogų  kompleksai. Neseniai restauruota Alytaus mūrinė sinagoga. Galime didžiuotis, kad šį rudenį buvo baigtas restauruoti Švėkšnos sinagogos fasadas. Beje, pastatas kuriame, kaip manoma, buvo Rusnės sinagoga, taip pat yra mūrinis. Kas įsikurs Švėkšnos sinagogoje dar nėra aišku. 

Įveiklinti buvę sinagogų pastatai

Yra labai sėkmingų pavydžių. Vienas man asmeniškai kaip autorei, tai Kėdainiuose įveiklintas sinagogų kompleksas. Ir tai buvo padaryta dar netrukus po Neprikausomybės atkūrimo. Kėdainių krašto muziejaus informacija:

„Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę buvo sugrąžinti Senosios Rinkos aikštės ir Žydų gatvės vardai. 1993 metais restauruota Smilgos gatvėje esanti viena iš 3 išlikusių Kėdainių sinagogų ir perduota Lietuvos žydų bendruomenei. 1997 metų rugsėjį, pažymint 200-ąsias Vilniaus Gaono Elijahu mirties metines, ant jos buvo atidengtos memorialinės lentos hebrajų ir lietuvių kalbomis. Sovietmečiu Didžiosios sinagogos interjeras buvo smarkiai suniokotas, pakeista erdvės struktūra, bet 2004 metų vasarą restauravus pastatą, čia pradėjo veikti Kėdainių dailės mokykla.

Prieš keliolika metų pabaigus (Žieminės) sinagogos rekonstrukciją, šiame pastate įsikūrė Kėdainių krašto muziejaus daugiakultūris centras. Nuo 2002 metų sinagogoje veikiančiame centre įrengta ekspozicija apie Kėdainių žydų bendruomenę ir holokaustą. Vyksta įvairūs kultūriniai renginiai, koncertai, parodos ir seminarai. Priešais sinagogas Senosios rinkos aikštėje pastatyta Felikso Paulausko meninė kompozicija „Shoah. Ich bin Keidaner“, kurios centre esančioje stilizuotoje Dievo akyje įmontuotos 2  076 šovinių tūtelės, simbolizuojančios kiekvieną žuvusį šio krašto žydą.“