Vilniaus getas buvo tapęs valstybė valstybėje

Iš žydų nelaimės pelnėsi vietos gyventojai

Fritz Bauer institute Frankfurte prie Maino dirbantis  dr. Cristopas Dieckmannas 2011 m. parašė fundamentalų veikalą „Vokietijos okupacinė politika Lietuvoje 1941–1944 m.“. Portalui lrt.lt  duodamas interviu „Vokiečių istorikas: pamirštame, kad žydų namus užėmė vietiniai“ (2018.09.24 d.) akcentavo: „Lietuvos ir Vokietijos istorikai labai dažnai pamiršta, kad getų kūrimo procesas – ne tik vienos gyventojų grupės perkėlimas į kitą ir aptvėrimas. Kartu tai didžiulis apiplėšimas ir turto perdalijimas. Štai Vilniuje buvo 14 tūkst. žydų namų. Dauguma žydų buvo išvyti iš šių namų ir patalpinti į mažą teritoriją Vilniaus senamiestyje. Ten, vokiečių skaičiavimu, turėjo būti vietos 15-20 tūkst. žmonių, bet tuo metu Vilniuje buvo per 50 tūkst. žydų. Taigi, geto kūrimas reiškė ne tik apiplėšimą ir turto paskirstymą. Taip buvo visose šalyse, kuriose buvo žydų – iš žydų pelnėsi vietiniai ne žydų tautybės žmonės. Provincijoje tai buvo matyti dar geriau – žydai išvaryti iš namų miestelių centruose. Vietiniai užėmė jų namus. Šita dažnai pamirštama ir, manau, tai svarbu“.

Kita vertus – istorikas įvardina, kad visą laiką vyko žmogiški kontaktai tarp miesto gyventojų ne žydų ir geto. Bendradarbiaujantys lietuviai aprūpino getą maistu kontrabandos būdu.

Kaip tai vyko, sunku rekonstruoti, nes nėra daug šaltinių, daugiausia iš lietuviškų komunistų pusės, bet ne iš paprastų gyventojų. Miesto administracija valdė getą, bendraudama su vokiečiais, bet vokiečių juk buvo mažuma.

Priminsime

2020 m. rugsėjo 15 d. numeryje straipsnyje „Žydai raginti priešintis: „Neikite kaip avys į skerdyklą“, bet didvyrių buvo nedaug“ rašėme apie Vilniaus mažąjį ir didįjį getus, kuriuose 1941 metų rugsėjo mėnesį buvo įkalinta apie 57  tūkstančius žydų tautybės vilniečių. Iki gruodžio mėnesio jau buvo išžudyta 33,5 tūkstančio geto gyventojų. Tuomet legaliai buvo likę apie 12 tūkstančių gyventojų, dar apie 8 tūkstančiai gete gyveno įvairiose slėptuvėse – nelegaliai.

Išėjimas pro geto vartus vedė į Panerius

Šiuos skaičius svarbu priminti, kad dar kartą suprastume vykusių žudynių mąstą ir situaciją, kurioje tuomet gyveno žydai, teisingiau - bandė išlikti gyvi. Jau gete. „Nereikalingais žydais“ vokiečių sumanymu turėjo atsikratyti patys žydai. Buvo įvesta sistema – dalinamos šainos. Neturintieji šainų buvo išvesdinami iš geto ir sušaudomi.  Kiekvienąkart šainų buvo mažiau nei žmonių gyveno gete.

Šainas dalindavo geto žydų policija. Iki šiol patys žydai šią situaciją vertina skirtingai. Vieni sako, kad policija taip ir gelbėjo žydus. Šainų negaudavo silpniausieji, buvo stengiamasi kuo daugiau išgelbėti žmonių. Pabandykime įsivaizduoti bilieto į gyvybę – šainos – gavimą arba negavimą. Nuo rugsėjo vidurio iki gruodžio mėnesio jų negavo 33,5 tūkstančio žmonių, gavo 12 tūkstančių. Du trečdaliai žmonių buvo išvesdinti pro geto vartus, kurie vedė tik į Panerius – žudynių vietą.

Bandė gelbėtis – būti naudingais nacistinei Vokietijai

Nepaisant to, žydai beveik nesipriešino, viltį išgyventi jie siejo su getu. Net bėgti iš geto juos stabdė baimė. Dar daugiau vilties, sietinos su išgyvenimu gete, įsižiebė, kai žudynės 1941 metų gruodį trumpam laikui buvo sustabdytos. Vokietijai nepavykus laimėti karo prieš sovietų sąjungą, nacių valdžia nusprendė laikinai palikti gyvus kvalifikuotus žydų darbininkus su šeimomis, kaip darbo jėgą. Ir geto vadovybė, kurią sudarė Žydų taryba, ją stengėsi nacistinei Vokietijai duoti, būti ekonomiškai naudingi.

Getas tapo savotiška „valstybe valstybėje“, gavo savivaldos teisę su aukščiausia institucija – Žydų taryba Judendratu, kuriam buvo pavaldi geto policija ir įvairūs skyriai: darbo, sveikatos apsaugos, socialinio aprūpinimo, maisto, butų.

Būtent apsirūpinimas maistu tapo svarbiausiu klausimu gete, kadangi siautė badas. Jei žydai būtų turėję gyventi, kaip norėjo vokiečiai, jie nebūtų išgyvenę. Svarbiausiu maisto šaltiniu tapo kontrabanda, o kontrabandininkais – vaikai ir paaugliai, nes šiems buvo lengviau išsprukti ir grįžti į getą. Į juos mažiau kreipdavo dėmesio ir vokiečių kareiviai.

Be kontaktų su miesto gyventojais geto gyventojai nebūtų išgyvenę. Nebūtų apsirūpinę maistu, kitais reikiamais dalykais. Vilniaus gete veikė net valgyklos, kuriose buvo tiekiamas košerinis maistas nesugebantiems patiems pasirūpinti maistu.

Pasmerktųjų geto gyventojų dvasinė stiprybė – kultūroje

Vilniaus getas buvo tarp kelių getų Europoje, kuris turėjo teatrą. Jis buvo tame pačiame pastate, kur dabar yra Jaunimo teatras, Arklių gatvės 5 numeriu pažymėtame pastate. Tačiau būtent teatro įkūrimas geto gyventojams kėlė daugiausia neigiamų emocijų. Buvo tokių, kurie sakė, jog „teatrui kapinėse ne vieta“.

Teatras veikė ilgiau nei metus – nuo 1942 m. sausio iki 1943 metų spalio 20-osios. Į 111 teatro spektaklių ir kitus pasirodymus nupirkta buvo per 70 tūkstančių bilietų. Teatro vaidinimus žiūrėjo net žydų naikinimui vadovavę naciai ir jiems talkinę lietuviai.

Geto teatro žvaigžde buvo Liuba Levicka (1909–1943). Išskirtinį vokalą turėjusi atlikėja tarpukariu buvo išvykusi studijuoti dainavimo į Vieną, kur buvo apdovanota pirmąja premija tarptautiniame konkurse. Grįžusi į Vilnių ji koncertuodavo filharmonijoje, o jos repertuare buvo ne tik klasikinės muzikos kūriniai, bet ir dainos hebrajų bei jidiš kalbomis. Už pupelių maišelio „kontrabandą“ į getą, Levicka buvo pasiųsta į Lukiškių kalėjimą, ten mėnesį kankinta ir nušauta Paneriuose 1943 m. sausį.

Geto teatro vadovu buvo Izraelis Segalis. Didelę įtaką teatro veikloje turėjo poetas Abraomas Suckeveris (1913–2010), kuris ne retai kūrė repertuarą, buvo literatūrinės dalies vadovu.

Dauguma Vilniaus geto teatro aktorių žuvo kartu su kitais geto kaliniais 1943 metų rugsėjo mėnesio dienomis, likviduojant getą.

Gete veikė kelių pakopų mokyklos, o jose mokėsi 100 vaikų ir jaunuolių. Getas turėjo biblioteką su skaitykla, kurioje pavyko sukaupti net iš Panerių miško žudynių vietų pavykusių pasprukti liudijimus. Veikė  archyvas, geto muziejus, statistikos skyrius. Buvo suburti keli chorai, simfoniniai ir džiazo orkestrai. Visa tai, kad pakeltų kasdien mirties akivaizdoje bado kamuojamų geto gyventojų dvasią. Buvo tikimasi, kad tai jiems padės ištverti sunkumus. Niekada ir niekas gete netikėjo, kad getas – nėra išsigelbėjimas. Teigiama, kad pradžioje gete niekas netikėjo iš žudynių Panerių miške pasprukusiųjų pasakojimais apie vykdytas žudynes.

Geto ligoninė

Vilniuje esančioje Ligoninės gatvėje geto metu veikė žydų ligoninė. Veikė chirurgijos, akušerijos ir net psichiatrijos skyriai. Buvo atliekamos sudėtingos galvos operacijos. Didžiausia ligoninės problema buvo nuolatinis medikamentų trūkumas. Vaistai buvo surenkami iš geto gyventojų, nužudytų žmonių, galiausiai pradėta gauti kontrabandos keliu, o dalis net pasigaminta pačių, pvz. vitaminai.

Gete labai trūko vietos, žmonės gyveno labai glaudžiai vienas prie kito, todėl grėsė epidemija, gydytojai visaip stengėsi priversti gyventojus laikytis higienos. Gete buvo tik dvi pirtys, ir gyventojai negaudavo kortelės duonai, kol nepristatydavo pažymos, kad maudėsi pirtyje nors kartą per mėnesį.

Į Žydų tarybą medikai kreipėsi du kartus, kad priimtų sprendimą leisti neduoti vaistų diabetu labiau sergantiems, kad išgelbėtų tuos, kurie serga lengviau ir turi daugiau vilties išgyventi. Tačiau Taryba nepriėmė tokio sprendimo, tad vaistai nuo diabeto greitai baigėsi ir sergantieji diabetu nebebuvo gydomi. Gete buvo uždrausta gimdyti, tad medikai, rizikuodami gyvybėmis, priėmė ne vieną slaptą gimdymą. Medikai gydė ir teikė pagalbą kiekvienam geto gyventojui, net labai sunkai sergantiems buvo stengiamasi padėti, juos išgydyti, nepaistant to, kad kiekvienam grėsė žūtis Panerių miške.

Ligoninės pastate ir jo kieme dar likę labai daug autentiškumo, liudijančio apie čia veikusią ligoninę. Iš Pylimo gatves pastatas jau nebeprimena ligoninės. Jame įsikūrė prabangus restoranas.

1943 metų rudenį likviduojant getą jame gyveno apie 5 tūkst. žmonių. Po paskutinių žudynių 1944 metais prie Vilniaus artėjant raudonajai armijai, gyvybes pavyko išsaugoti tik  keliems tūkstančiams žydų.

Rengdama šį pasakojimą rėmiausi ir gidės Astos Cicienienės ekskursijoje „Žydiškos kultūros pėdsakai Vilniuje“ išgirstais pasakojimais bei patirtais įspūdžiais, portalų bernardinai.lt ir lrt.lt skelbtomis publikacijomis apie geto Vilniuje istoriją.