„Jaunystėje ištraukėme laimingą bilietą“

Apie šią inteligentišką šeimą klaipėdiečiai išgirdo, kai 2019-ųjų rugpjūtį D. Steponkus pradėjo vadovauti Respublikinei Klaipėdos ligoninei. Jo žmona Renata - taip pat medikė - Šilutėje turi privatų oftalmologijos kabinetą. Net ir jų abu vaikai pasirinko su medicina susijusias profesijas.

Visgi pokalbis šį sykį labiau krypo ne apie mediciną, o apie šeimos vertybes. Jaukiai ir paprastai, nevengiant sveiko humoro.

Gyvename tokiu laikmečiu, kai „ilgai ir laimingai“ tampa retenybe. Tad leiskite paklausti - kaip jums tai pavyko?

Darius: Tie 30 metų prabėgo kaip akimirka ir norisi, kad ta akimirka tęstųsi dar ilgai, nes ji - nuostabi. Gaila, kad šiame dinamiškame pasaulyje ne visiems pavyksta išlaikyti tai, kas yra svarbiausia - šeimą. Bet mums tai pavyko natūraliai, matyt, tada, jaunystėje, tiesiog ištraukėme laimingą bilietą.

Ar tikrai, Renata, nededate jokių pastangų?

Tikriausiai kiekviena moteris turi savų kabliukų, taškelių, niuansų ir net nejausdama juos mėto savo antrajai pusei. O jei kalbant rimtai, man šeima yra pats tvirčiausias ramstis ir ramybės uostas. Mūsų abiejų profesija nėra lengva, daug savęs atiduodame darbe. Jei šeimoje būtų sunku, tai gyventi būtų labai sudėtinga.

O dar prisimenate tą pirmąją kibirkštį pirmame kurse, kai supratote, kad čia TAS žmogus?

Darius: Dažnai žmogus net nesupranta, kad tai vyksta, o jau vyksta. Ir man taip nutiko. Renata man iškart krito į akį. Ne vien dėl to, kad labai graži ir su ja labai smagu būti kartu. Ji buvo tvarkinga ir labai pareiginga studentė. Ir viduje kažkas tarsi sukirbėjo. Nors aš esu tos profesijos atstovas, kuris, regis, neturėtų tikėti antgamtiškais dalykais, bet manau, kad kažkur Visatoje buvo jau užbrėžta, kad mes turime būti kartu. Manau, kad tai - likimas.

Renata: Mūsų grupė buvo labai šauni ir draugiška. Daug mokėmės, bet sykiu ir švęsdavome. Beje, mūsų grupėje kone pusė jaunuolių tuokėsi tarpusavyje. Matyt, kai reikia tiek daug mokytis, natūralu, kad antrosios pusės toli ieškoti nėra kada.

Bet iš visų grupiokų išsirinkote Darių. Kuo jis jus sužavėjo?

Darius: Štai gal aš pagaliau išgirsiu, kokia buvo toji priežastis. Aš dažnai Renatos klausiu, ką ji manyje rado. Juk nebuvau nei turtingas, nei labai atsakingas, tad, ko gero, - gražus (kvatoja). Dabar toks nesu, bet tada, matyt, turėjau būti, nes kito paaiškinimo aš neturiu.

Manau, kad viskas labai paprasta. Tiesiog pajauti, kad su tuo žmogumi tau gera ir ramu. Ramybė man yra vienas iš svarbiausių prioritetų. Darius galėtų patvirtinti, kad aš labai nemėgstu pyktis. Vienas pažįstamas psichologas paaiškino, kad aš vengiu pykčio, nes mano šiukšlinė maža.

Darius: Esą žmogus yra šiukšlinė, į kurią galima dėti tiek, kiek telpa. Kai ji perpildyta, prasideda negeri dalykai. Taigi, į Renatos šiukšlinę labai mažai telpa. Ir geriau jos neperpildyti (šypsosi).

Mėgstama sakyti, kad kiekviena pora iš pradžių šlifuoja kampus. Ar jums ilgai tęsėsi tas periodas?

Darius: Natūralu, kad atėjus iš skirtingų šeimų reikia prisitaikyti, bet mūsų atveju buvo kur kas daugiau panašumų negu skirtumų. Renata - labai lengvas ir patogus žmogus gyventi, jeigu sugebi susidraugauti. Matyt, man tai pavyko. Manau, kad prie moters reikia prisiderinti, daugeliu atvejų jos paklausyti, nes moters intuicija kur kas geresnė. Taip jau susiklostė evoliucijos metu, kad moteris rūpinosi, kaip išsaugoti šeimą, kol vyras kariavo, tad intuicija jai buvo labai reikalinga.

Aš manau, kad daugeliu atvejų su moterimi geriau nesiginčyti. Tad ir mudviem kampų specialiai šlifuoti nereikėjo. Nors gal man ir šlifavo...

Renata: ...tik tu to nežinojai (abu smagiai juokiasi).

Ar sutinkate su posakiu, kad už kiekvieno stipraus vyro stovi dar stipresnė moteris.

Darius: Sutinku. Kiekvienas vyras turi į ką nors atsiremti. Jeigu tas ramstis bus nepatvarus - abu nugrius. Neslėpsiu, ir man kartais būna nuovargio akimirkų, kai, atrodo, nieko nebenori, tad labai gera žinoti, kad namuose yra Renata.

Beje, yra ir dar vienas geras posakis: vyrui reikia klausyti protingos moters ir tada jo sėkmė - garantuota.

Šeimoje esate du lygiaverčiai partneriai?

Renata: Manau, mes esame lyg tandemas. Bet kurioje ginčytinoje situacijoje abu pasakome savo nuomonę ir po to priimame bendrą sprendimą.

Darius: Mes daug šnekamės, diskutuojame. Ko gero, retai kada ką padarome ekspromtu, nepasitarę. Regis, mūsų šeimoje nėra taip, kad kuris nors labiau dominuotų, nors širdyje jaučiu, kad visgi galų gale ne aš nusprendžiu (juokiasi). Bet kai viskas gerai pavyksta, koks skirtumas, kurio tai buvo sprendimas, ar ne?

Darius: Ką čia slėpti, Renata, kaip ir daugelis kitų moterų, turi raganiškų savybių. Kai aš nežinau, kaip geriau pasielgti, visada klausiu Renatos patarimo. 99 procentų atvejų jos patarimai būna į dešimtuką. Čia vėl ta pati moteriška intuicija.

Tai, kad jūs esate tos pačios profesijos atstovai, šeimoje pliusas ar minusas?

Renata: Manau, kad pliusas, nes tada šeimoje nekyla bereikalingų ginčų ar nesusipratimų. Nors esame sutarę, kad namuose darbo reikalų nespręsime, nori nenori mūsų namuose sklando medicininė aura. Mediko darbo specifiką geriausiai supranta patys medikai. Galbūt kiti nesuprastų, kad antroji pusė negali baigti darbo 17 valandą.

Darius: Medikams tenka budėti ir naktimis, ir kai kurias svarbias šventes praleisti ligoninėje. Tikriausiai kitos profesijos atstovui būtų sunku tai suprasti. Bet iš kitos pusės, mes juk nežinome, kaip būtų, jei aš, pavyzdžiui, dirbčiau žurnalistu arba aktoriumi. O gal būtų dar įdomiau?

Abu dirbate atsakingus darbus. Ar randate laiko vienas kitą palepinti?

Darius: Manau, kad taip. Bet dažniausia nutinka taip, kad mylimąjį lepindamas ir save sykiu palepini. Nieko stebuklingo nepasakysiu, manau, kad daugelis porų turi panašų ritualą - savaitgalį kuris nors vienas kitam atnešti kavos į lovą. Kartais su vaikais pagaminame pusryčius arba pietus. Viskas labai žemiška, tiesiog stengiamės praskaidrinti rutiną. Dabar pradedu galvoti, kad galėčiau kur kas dažniau dovanoti gėlių...

Ką manote, Renata?

Aš dabar tyliu ir klausausi. Tegul pasakoja, turėsiu ką priminti. Klausydamasi Dariaus visgi svarstau, kad per retai mes vienas kitą palepiname. Matyt, viskas mums dar prieš akis.

Ar pagalvojate, kad reikėtų kaip nors nustebinti vyrą? O gal net nėra laiko tokioms mintims?

Darius: Ji jau vieną kartą nustebino mane prieš 30 metų, kai sutiko už manęs tekėti. Ir gana.

Renata: Taip, mūsų darbas užima labai daug laiko, laisvalaikio turime nedaug, bet stengiamės jį praleisti su šeima. Šiuo metu, matyt, kartu praleistas laisvas laikas ir yra tas pasilepinimas.

Darius: Žinote, kai kasdien bendrauji artimai ir šiltai, matyt, ir nebėra to poreikio dar specialiai kaip nors įtikti.

Niekada nebuvo noro pailsėti vienam nuo kito? Kai, pavyzdžiui, vyras eina žvejoti arba medžioti, o žmona...

Darius: Ne. Mūsų net pomėgiai bendri. Kartu važinėjame dviračiais, žaidžiame tenisą. Net ir mūsų visi draugai bendri. Įtariu, jeigu aš medžiočiau, - medžiotų ir Renata.

Renata: Būčiau varovė (juokiasi).

Darius: Nežinau, kaip būtų, jeigu mes dar ir dirbtume kartu, bet dabar tikrai nėra jokio poreikio pailsėti vienam nuo kito. Dar nepavargome, ačiū Dievui.

Įvardykite vieną kurią nors antrosios pusės savybę, kuri jus labiausiai žavi?

Darius: Labai graži. Bet tu, Renata, to paties nesakyk.

Renata: Mane žavi jo pozityvus mąstymas.

O yra tokia savybė, kuri erzina?

Renata: Žinoma, yra. Vėlavimas.

Darius: Taip, tai yra žiauru. Juk ir šiandien į mūsų susitikimą pavėlavau ir atėjęs prisistačiau: „Aš Darius Steponkus, kuris nuolatos vėluoja...“

Pripažinsiu, kad tai vienas originaliausių prisistatymų. Manote, kad pakeisti nieko neįmanoma?

Renata: Manau, kad ne. Matyt, tai užkoduota genetiškai.

Darius: Mano mama taip pat visada vėluoja. Tikrai specialiai nesistengiu to daryti, bet taip jau man išeina. Man ir pačiam tai pati nemėgstamiausia mano savybė, bet aš jos niekaip neišgyvendinu. Įtariu, kad jau ir nepavyks.

O leisite man pasakyti, kuri Renatos savybė man nepatinka?

Prašom.

Tai, kad ji tiesiai rėžia į akis teisybę. Bet, kita vertus, net ir tai neerzina, nes kaip gali pykti už tiesą.

Renata: Šeimoje negali būti jokių apgavysčių, jokių į vatą įvyniotų tiesų, nes tada tai bus netikri santykiai.

O kokie jūs tėvai? Griežti, reiklūs, o gal kaip tik - labai liberalūs?

Darius: Sunku pasakyti. Geriausiai į šį klausimą galėtų atsakyti vaikai. Vieną kartą sūnus yra užsiminęs, kad mes neva buvome griežti, nors man tikrai taip neatrodo. Suprantama, mūsų namuose yra tam tikros taisyklės, kurių ne tik vaikai, bet ir mudu laikomės.

Renata: Pavyzdžiui, jeigu kuris nors užtrunka ir vėluoja, prašome vieni kitų informuoti apie tai. Tiesiog norisi, kad kiti jaustųsi ramūs.

Darius: Man atrodo, kad mes esame geri tėvai, nes iki šiol su savo vaikais leidžiame labai daug laiko, nors jie jau ir užaugę. Sūnui Tomui - 31-eri, dukrai Ievai - 19 metų. Sūnus jau ir vedęs, bet mes dažnai visi kartu šeimomis važiuojame į keliones, sportuojame. Renata poroje su Tomu žaidžia tenisą. Per vienas varžybas vienas pažįstamas net paklausė, ar čia mano abu vaikai žaidžia. Dabar suprantate, kodėl aš mėgstu pabrėžti, kad žmona už mane 9 dienom vyresnė (juokiasi).

Renata: Mūsų šeimoje Darius yra tas variklis ir idėjų generatorius. Bet vaikai jį laiko lengviau palaužiamu variantu, o mane - jau tuo kietesniu. Tad dukra leidimo pirmiausia prašo tėčio, o aš tik vėliau sužinau, kai jau viskas leista.

Darius: Mūsų namuose mamos žodis - šventas.

Ir jūsų vaikai pasuko ta pačia, medicinos, kryptimi?

Darius: Taip, Tomas dirba visuomenės sveikatos srityje, o Ieva šiemet pradėjo studijuoti farmaciją.

Kaip priėmėte naują iššūkį, vardu COVID-19? Klausiu ne kaip medicinos atstovų?

Renata: Kai prasidėjo pirmoji banga, aš pirmą kartą gyvenime turėjau 7 savaites atostogų. Net kai gimdžiau vaikus, neleidau sau tiek ilgai ilsėtis. Gimus sūnui į paskaitas išėjau jau po savaitės, net neėmiau akademinių atostogų. Tiesiog į paskaitas su Dariumi ėjome pamainomis. Kai gimė dukra, taip pat nedirbau vos savaitę. Tuomet Darius 15 val. grįždavo iš darbo, pasilikdavo su kūdikiu ir į darbą išleisdavo mane...

Taigi dabar leisti sau ilsėtis net 7 savaites buvo kažkas tokio. Mėgavausi ūkio darbais.

Dabar, prasidėjus antrajai bangai, viskas kitaip - darbas nenutrūko. Žinoma, ta įtampa veikia visus. Mes nesame išimtis.

Darius: Bet, nepaisant visų sunkumų ir netekčių, šis virusas nemažai davė ir teigiamų dalykų. Žmonės sugrįžo į namus, į šeimas.

Užsiminėte apie ūkio darbus. O kas jūsų namuose užsiima buitimi?

Darius: Buitis mums yra poilsis. Gal dėl to, kad tvarkydamiesi galime namuose pabūti vieni. Juk negali visą laiką gyventi vien medicina ar vadovavimo reikalais.

Renata: Kartais iš tiesų labai gera įsižeminti. Turime ir daržą, ir šiltnamį, ir sodą. Viską reikia prižiūrėti. Ir labai mėgstame tai daryti.

Darius: Beje, Renata vis dar konservuoja rudens gėrybes, nors galbūt šiais laikais tai kam nors ir keistai atrodo, kai parduotuvių lentynose visko pilna. Renatos virtų uogienių ir marinuotų agurkų namuose visada yra.

Neturite pagalbininkų?

Renata: Mūsų sodyba didelė, reikėtų nemenkos brigados.

Darius: O dabar užtenka mūsų dviejų (kvatoja). Gal ir turėtume galimybę pasinaudoti pagalbininkų paslaugomis, bet nežinau, ar būtų įdomu.

Klausausi jūsų ir atrodo, kad judu tikrai žinote laimės paslaptį. Ar esate laimingi?

Darius: Tikrai taip, nes mokame džiaugtis mažais dalykais, pavyzdžiui, virš galvos skrendančiais paukščiais ar pražydusia gėle...

Renata: ...arba kieme užaugusiu grybu.

Darius: Šilutėje gyvename užmiestyje, labai ramioje ir gražioje vietoje, tikroje gamtos karalystėje, kur bėgioja ir stirnos, ir zuikiai, ir grybai kieme auga. Tokia štai paprasta, bet sykiu labai graži ta mūsų laimė.

ve.lt