Vilniuje žydų bendruomenė išlaikė ligoninę miesto varguoliams

Šis pastatas dabar paverstas gyvenamuoju namu. Kiekvieno buto savininkas tvarkosi, kaip jam priimtina ir patogu. Pastatas praranda architektūrinę vertę. Bendro naudojimo patalpose dar liko ligoninės interjero detalių. Mums ekskursiją vedusi gidė baiminasi, jog artimiausiu laiku jau nebus galimybių patekti į kiemą ir pastato vidų. Senamiesčio kiemai užveriami. Iš Pylimo gatvės pusės pastatas restauruotas. Jame per kelis aukštus įsikūrė prabangus restoranas.

Žydų ligoninės istorija Vilniuje

Pastatas Žydų kvartale buvo pastatytas XVIII a. pabaigoje kaip ligoninė neturtingiems miesto gyventojams. Joje ligoniai buvo gydomi už labai kuklią kainą. Vargšams parūpindavo ir vaistų. Suaukotomis lėšomis buvo išlaikomas medicinos personalas, našlaičių ir senelių prieglauda. Medicinos įstaiga netrukus pradėta vadinti „Der Hekdeš“ (varguolių priebėga). Ligoninė priimdavo gydytis ir kitų konfesijų pacientus, neteikdama pirmenybės žydams.

XVIII a. pabaigoje, augant pacientų srautui, ligoninę teko perkelti į naują pastatą prie buvusios miesto gynybinės sienos. Šalia einanti gatvė po kiek laiko buvo pavadinta Ligoninės gatve.

Nepaisant to, kad Hekdešas buvo išlaikomas tik žydų bendruomenės ir tik iš surinktos labdaros – ši ligoninė tapo viena iš geriausiai įrengtų Vilniaus gydymo įstaigų. Nuo XIX a. pradžios ligoninei priklausė du korpusai. Viename jų buvo maldos namai ir vaistinė, kitame skyriai – infekcinių, venerinių, psichikos ligų, akių, chirurginis, taip pat ginekologinis ir gimdymo.

Vilniečiai gydytojus rinkosi ne pagal tautybę ar tikėjimą, bet pagal jų žinias ir sugebėjimus padėti ligoniui. Vilniuje taip pat dirbo žydų gydytojų, įgijusių medicininį išsilavinimą Karaliaučiuje, Amsterdame, Getingene.

1889 m. žydų ligoninė turėjo 724 vietas vyrams ir 786 moterims. Be vyriausiojo gydytojo, Hekdeše dirbo 3-5 etatiniai ordinatoriai, felčeriai, slaugės, vaistininkai, ūkio darbuotojai.

Paskutinis Hekdešo vyriausiasis gydytojas – Elijahu Sedlis (1888-1957). Studijavęs Leipcigo ir Derpto universitetuose, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, buvo mobilizuotas į rusų kariuomenę. Po karo dirbo ginekologu Šv. Jokūbo ir Žydų ligoninėse. Nuo 1937 m. tapo Žydų ligoninės vyriausiuoju gydytoju. Tas pačias pareigas ėjo ir nacių okupacijos metu, kai Žydų ligoninė pateko į Vilniaus geto ribas.

Tapo geto ligonine

Nepaisant to, kad tai buvo geto ligoninė joje ir toliau Veikė chirurgijos, akušerijos ir net psichiatrijos skyriai. Buvo atliekamos sudėtingos galvos operacijos. Didžiausia ligoninės problema - nuolatinis medikamentų trūkumas. Vaistai buvo surenkami iš geto gyventojų, nužudytų žmonių, galiausiai pradėta gauti kontrabandos keliu, o dalis net pasigaminta pačių, pvz., vitaminai.

Gete labai trūko vietos, žmonės gyveno labai glaudžiai vienas prie kito, todėl grėsė epidemija, gydytojai visaip stengėsi priversti gyventojus laikytis higienos. Gete buvo tik dvi pirtys, ir gyventojai negaudavo kortelės duonai, kol nepristatydavo pažymos, kad maudėsi pirtyje nors kartą per mėnesį.

Į Žydų tarybą medikai du kartus kreipėsi, kad būtų priimtas sprendimas leisti neduoti vaistų silpnesniems ir mažiau galimybių turintiems pacientams. Kartą tai buvo dėl sergančiųjų diabetu. Tačiau Taryba nepriėmė tokio sprendimo, tad vaistai nuo diabeto greitai baigėsi ir sergantieji diabetu nebebuvo gydomi. Gete buvo uždrausta gimdyti, tad medikai, rizikuodami gyvybėmis, priėmė ne vieną slaptą gimdymą. Medikai gydė ir teikė pagalbą kiekvienam geto gyventojui, net labai sunkiai sergantiems buvo stengiamasi padėti, juos išgydyti, nepaistant to, kad kiekvienam grėsė žūtis Panerių miške.

Vilniuje 1941 metų rugsėjo mėnesį buvo įkurti du getai: didysis ir mažasis. Juose apgyvendinta apie 57 tūkst. žmonių. 1943 metų rudenį, likviduojant getą, jame gyveno apie 5 tūkst. žmonių. Po paskutinių žudynių 1944 metais, prie Vilniaus artėjant raudonajai armijai, gyvybes pavyko išsaugoti tik keliems tūkstančiams žydų.

Rengdama šį pasakojimą rėmiausi ir gidės Astos Cicienienės ekskursijoje „Žydiškos kultūros pėdsakai Vilniuje“ išgirstais pasakojimais bei patirtais įspūdžiais, portalų bernardinai.lt ir lrt.lt skelbtomis publikacijomis apie geto Vilniuje istoriją.