Nuėjo mamos pramintu keliu, nors niekada to nenorėjo

Amžiaus neatskleidė

Tai kiek gi šilgališkei metų? O atsakymas buvo be atsakymo: „Prieš keletą dienų pagalvojau, kad reikia susirasti seniai nelankytą draugę. Su ja drauge „krimtome“  mokslus tuomečiame Šiaulių pedagoginiame institute. Kai jai užsiminiau, kiek man metų sukaks, ji pasakė: „Na ir kas? O tu jauti, kad tau tiek metų?“ Aš atsakiau, kad nejaučiu. Ir ji man paliepė gerai jaustis ir apie amžių nieko nesakyti. Tad šiandien mano metų ir nesužinosite“.

Pašnekovė gimė miškingoje Dzūkijoje lenkų pono dvare prie Prapuntų ežero. Ji buvo labai lauktas ir išsvajotas vaikas. Vadino tėvai ją Mildute. Taip ne vienas ją ir šiandien vadina.

„Bet buvo pokario metas. Vyko klasių kova. Lietuviai nenori pasiduoti priespaudai.  Kaip supranta, taip ir kovoja su priešu. Mano tėvai tiesiogine to žodžio prasme papuolė tarp girnų, iš kurių buvo labai sunku ištrūkti. Tuo metu spaudoje paskelbė, kad Klaipėdos krašte, Prūsijoje daug gyventojų pasitraukė į vakarus, kiti žuvo. Žodžiu, reikia kurti naujas mokyklas ir pan. Iš visos Lietuvos kviečiami žmonės važiuoti čionai ir pakelti šį kraštą. Tada trys draugės ir visos mokytojos – mano mama Kazimiera Genevičienė, Nijolė Stakvilionienė bei Aldona Štraitienė – išvyko ieškoti, kur įsikurti. Mano mama gavo darbo vietą Rukų pradinėje, dabar vadinamoje Stoniškių pagrindinėje. Draugės irgi įsikūrė ir pradėjo dirbti. Tuo metų man buvo treji su puse metų“, - prisiminimais dalijosi šilgališkė.

Norėjo tapti radijo diktore

Senjorės mamai padirbėjus keletą metų tuometėje Rukų pradinėje, direktorius pažadėjo Šilgalių kaime pastatyti mokyklą ir čia įrengti mokytojai butą. Anot moters, vadovas perviliojo motiną, tačiau tai padarė savo kėslų vedinas.

„Bet man buvo smagu čia. „Kanalas“  - taip vadinome Vilkės upę.  Čia vasaros laiku traukdavome visi kaimo vaikai. Žaisdavome, maudydavomės, o grįžtant namo, žolės priraudavome, nes gyvūnų laikėme, o ir mokykla turėjo prievoles valstybei“, - tęsė Milda.

Ji pamena, kaip iš Kauno atvažiuodavo jos tetos sūnus Bernardas, kuris jai visada buvo kaip tikras brolis. O ir pati neretas svečias buvo Kaune. Čia vaikščiodavo po Laisvės alėją, lankėsi knygynuose, mat knygų skaitymas buvo itin mėgstama veikla.

Tėvas Mildai buvo nupirkęs radijo aparatą. Todėl Lietuvos radijo ji klausėsi nuo vaikystės. Dėl to svajojo net radijo diktore tapti.

Mokslai Mildai sekėsi gerai. Viskas jai buvo įdomu. Visada tryško aktyvumu – įvairiose veiklose dalyvavo.

Kai sulaukė 8-erių, šeimoje ji jau nebebuvo vienturtė – vienas po kito gimė du broliukai. Todėl teko jai juos prižiūrėti.

Svajonė žlugo

„Atsimenu vieną vasarą, kai išleidau mamą į pedagoginius kursus Klaipėdoje,  vis laukdavai jos grįžtančios. Žiūrėdavau pro langą, kada ją traukiniu parveš“, - prisimena M. G. Genevičiūtė Puodžiūnienė.

Atmintyje išliko ir mokslo draugai. Klasė buvo maža, bet labai draugiška. Sako, kad mokslo „šaknis“ krimto daug įdomių asmenybių, o ir auklėtoja buvo jauna, ką tik baigusi fizikos studijas Vitalija Stanelytė.

„Mokykloje mano planai buvo „rožiniai“. Galvojau, kad viskas bus gerai ir lengva. Nuvažiavus stoti į Vilniaus universiteto Teisės fakultetą netrukus sužinojau, kad svajonė žlugo – reikėjo 2 metų darbo stažo. Nusiminusi grįžau pas tėvus. Čia kūrėsi darželis-lopšelis, kur buvau pakviesta dirbti. Taip ir nuėjau mamos pramintu keliu, kurio niekada nenorėjau, nes mačiau, koks sunkus pedagogo darbas ir labai nevertinamas. Atidaviau jam 47-erius savo gyvenimo metus“, - dėstė senjorė.

Sukūrė moteris šeimą. Teigė, kad ją taip pat įsivaizdavo lyg žiūrėtų pro rožinius akinius. Tačiau realybė buvo kitokia – teko vienai užauginti dvi dukras, kuriomis šiandien labiausiai ir didžiuojasi.

Jau 10 metų, kai Milda išėjo į užtarnautą poilsį. Sako, kad, jei eitų atsukti laiką atgal, nieko beveik ir nekeistų, išskyrus tai, jog eitų padirbėti tuos dvejus metus, kad būtų galėjusi studijuoti teisę.

Pašnekovės širdį džiugina jaunimas, kuris siekia mokslo, išsvajoto darbo, daro karjerą. Ji jiems ir linki neišklysti iš savo gyvenimo tiesiosios.

Šilgališkė mano, kad šiuo sunkiu pandemijos metu labai svarbu būti vieningiems, išlikti ramiais, saugoti save ir kitus. Ji neabejoja, kad sulauksime geresnių laikų, kuomet vėl galėsime susiburti, sueiti drauge.