Pasienio apsaugos tarnyba 1991 m. sausio įvykių metu

1990 m. pabaigoje prasidėjus kolaborantų ir okupantų agresyviems veiksmams ir gavus informacijos apie galimus svarbių valstybės objektų užpuolimus, Krašto apsaugos departamento (KAD) vadovybė ėmėsi tam tikrų atsargumo priemonių.

Nuo 1990 m. Kalėdų naktimis keliolika KAD darbuotojų pradėjo budėti KAD pastate Vilniuje, Kosciuškos g. 36. Pasienio apsaugos tarnybos (PAT) operatyvinė grupė sustiprino Aukščiausiosios Tarybos apsaugą.

1991 m. sausio 8 d. rytą prasidėjo neramumai prie Aukščiausiosios Tarybos. Sovietų Sąjungos specialiųjų tarnybų sukurtos „Jedinstvos“ organizacijos nariams, perrengtiems civiliniais drabužiais, sovietų kariškiams bei SSRS specialiųjų tarnybų pareigūnams bandant šturmu užimti Aukščiausiosios Tarybos pastatą, jau po valandos jame buvo apie 200 Vilniaus ir Šalčininkų rajonų užkardų pasieniečių. Po kelių valandų pasieniečiai pradėjo rinktis ir iš tolimesnių pasienio užkardų, o pavakare susirinko visų užkardų pasieniečiai.

Šalčininkų rajono užkarda evakavo visus pasienio kontrolės postus. Pasieniečiai ir toliau budėjo postuose nesikeisdami 3–4 paras, nes didesnė jų dalis buvo Aukščiausiojoje Taryboje arba saugojo miestų ir rajonų valstybinės reikšmės objektus. Pagal išgales pasieniečiai keisdavosi: baigę budėjimą postuose, keisdavo budėjusius Aukščiausiojoje Taryboje, pastarieji grįždavo į PKP – čia nebuvo galimybių bent kiek pamiegoti, tačiau Aukščiausiojoje Taryboje buvo didesnė psichologinė įtampa.

Pirmomis sausio įvykių dienomis pasieniečiai ir kiti gynėjai įsitvirtino Aukščiausiojoje Taryboje. Buvo išstatyti postai, pasirūpinta gynėjų poilsiu ir maitinimu, aktyviai tęsiamos ginkluotės paieškos ir, smarkiai rizikuojant, per sovietų išstatytas kelių užkardas buvo organizuotas ginklų pristatymas į Aukščiausiąją Tarybą.

Sausio 11 d. buvo sudarytas Aukščiausiosios Tarybos gynybos štabas. Vadu tapo KAD generalinis direktorius Audrius Butkevičius, pavaduotoju – PAT skyriaus viršininkas Virginijus Česnulevičius, AT gynybos štabo viršininku – Jonas Gečas.

Sausio 11 d. Aukščiausiosios Tarybos gynėjai davė priesaiką. Nors ir sudarius štabą, V. Česnulevičiui praktiškai teko ir toliau rūpintis Aukščiausiosios Tarybos gynyba, nes dauguma gynėjų buvo pasieniečiai, be to, papildomai dar teko rūpintis ir Spaudos rūmų, TV bokšto, Vyriausybės pastato, savivaldybių gynyba bei Pasienio apsaugos tarnybos veikla.

Sausio 10 d. Aukščiausiojoje Taryboje nuolatos buvo apie 600 gynėjų, iš jų – apie 500 pasieniečių. Tik 70 Aukščiausiosios Tarybos gynėjų buvo ginkluoti mažo kalibro šautuvais, pistoletais, medžiokliniais šautuvais, vienu kitu senu naganu, t. y. tik apie 12 proc., kiti – metaliniais strypais, lazdomis ir pan.

Druskininkų pasienio užkardos viršininko Prano Baublio iš Druskininkų atvežtais sprogmenimis buvo užminuotos prieigos prie Aukščiausiosios Tarybos, jie taip pat buvo panaudoti Aukščiausiosios Tarybos stogui užminuoti, juos pritvirtinus ant strypų, kad būtų aiškiai matomi ir kad sutrukdytų ant stogo nusileisti sovietiniams desantininkams.

Aukščiausiosios Tarybos gynėjų gretose buvo ne tik KAD, bet ir Aukščiausiosios Tarybos apsaugos skyriaus darbuotojų, kelias dienas po kelias dešimtis muitininkų ir Policijos akademijos klausytojų, šaulių, savanorių iš Kauno, Vilniaus, Šiaulių ir kai kurių kitų miestų. Į Aukščiausiosios Tarybos rūmus iš Kauno atvyko grupė Karininkų kursų klausytojų ir dėstytojų, vadovaujamų Bronislovo Vizbaro. Aukščiausiosios Tarybos apsaugai buvo įrengti 23 gynybos postai, 16-oje iš jų budėjo pasieniečiai.

Sausio 10 d. V. Česnulevičius gavo A. Butkevičiaus nurodymą nusiųsti po būrį gynėjų į Vyriausybės rūmus, Spaudos rūmus, televizijos bokštą. Į Vyriausybės rūmus buvo perkelti su savo ginkluote 52 Šalčininkų užkardos pasieniečiai, vadovaujami Gedimino Kastanausko ir Algimanto Sauliaus, į Spaudos rūmus ir TV bokštą – po 15 Rokiškio užkardos pasieniečių, persirengusių civiliniais drabužiais ir be ginklų. Pasieniečiams, pasiųstiems į TV bokštą, vadovavo Eugenijus Šepetys. 10 Jurbarko atskirojo PKP pasieniečių buvo nusiųsti saugoti Vilniaus miesto savivaldybę.

Aukščiausioji Taryba 1991 m. sausio 12 d. nutarimu nustatė, kad „Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ir krašto apsaugos padaliniai svarbiausiųjų valstybinių objektų užpuolimo atvejais turi teisę priešintis bet kuriam užpuolikui“. Taigi užpuolimo atveju ginklo panaudojimas ginant Aukščiausiąją Tarybą, Vyriausybės pastatą, Lietuvos banką juridiškai buvo įteisintas, nors faktiškai beveik neturint ginklų gynyba galėjo būti tik formali.

Tačiau ginklų panaudoti neteko. Sausio 13-osios naktį okupantai šturmavo Vilniaus televizijos bokštą, kurį saugojo neginkluoti Lietuvos patriotai. Buvo pralietas taikių TV bokšto gynėjų kraujas. Kilus milžiniškam pasaulio visuomenės pasipiktinimui, okupantai puolimą sustabdė, nors planų puolimą pakartoti neatsisakė.

Už ištvermę, pasiaukojimą, organizuojant Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos rūmų ir kitų valstybinių objektų apsaugą, KAD generalinis direktorius 30 pasieniečių apdovanojo garbės raštais, 98-iems pareiškė padėką, 483-ims pasieniečiams buvo skirtos piniginės premijos. Nors vertų apdovanojimų buvo kur kas daugiau, tačiau buvo atrinkti tik labiausiai pasižymėję.

Tačiau sausio įvykių metu buvo ir tokių KAD darbuotojų, kurie neįvykdė savo pareigos Tėvynei ir elgėsi negarbingai, buvo ir tokių, kurie paprasčiausiai pabėgo iš Aukščiausiosios Tarybos bei kitų saugomų objektų. Vėliau kai kuriuos iš jų KAD generalinis direktorius A. Butkevičius atleido. Buvo ir pasieniečių, vengusių atvykti saugoti Aukščiausiosios Tarybos.

Tokių, kaip prisimena V. Česnulevičius, buvo keliolika. Po sausio įvykių dauguma vengusių ginti Aukščiausiąją Tarybą iš PAT buvo atleisti, nors tą padaryti pagal tuometinę teisinę bazę buvo nelengva (visi krašto apsaugos sistemos darbuotojai dirbo pagal Darbo sutarties įstatymą ir pasieniečiai kasdien atvykdavo į savo užkardas, ten ėjo savo pareigas, arba turėjo nedarbingumo lapelius, „slaugė“ sergančius vaikus, žmonas ir pan.), bet daugiausiai išėjo „savo noru“.

Pagal monografiją „Lietuvos valstybės sienos apsaugos istorija“