Demokratija Šilutėje: du vilkai ir ėriukas balsuoja dėl pietų valgiaraščio

Pavyzdinės demokratinės šalies kūrėjas B. Franklinas pačią demokratiją apibūdino gana vaizdžiai ir aiškiai: „Demokratija tai, kai du vilkai ir ėriukas balsuoja dėl meniu pietums“. Šią citatą taikau tiems, kurie teigia ir ateityje teigs, kad rajono politikos viršūnėje vyksta tik demokratiniu principu paremti procesai. Tačiau panašu, kad šie procesai įgauna buldozerio pavidalą ir jau nebetilpdami Savivaldybės kabinetuose tiesiogiai nustumia tuos, kurie nenori sutikti su nepriimtinais visuomenei projektais, sklindančiais iš vietinės reikšmės baltųjų rūmų.

Apie tai dar kartą teko įsitikinti stebint paskutinę Tarybos posėdžio transliaciją ir kitus viešoje erdvėje transliuojamus įvykius, kuriems ir skiriu šį rašinį.

Dar vienas investicijų (ar interesų) projektas?

Prieš įvardinant kai kuriuos procesus, kad skaitytojai išsamiau suprastų, kas vyksta, reikia truputį grįžti į praeitį. O netolimoje praeityje, dar praėjusių metų rudenį, šilutiškius pasiekė žinia, kad vietoje vaiduoklio pastato Žalgiro ir Birutės gatvių kampe, ketinama pastatyti naują prekybos centrą. Jau tuomet, pasirodžius šiai žiniai, suinteresuota bendruomenės dalis pasiuntė aiškią žinią vietos valdžiai, kad nenori pritarti šiam sumanymui. Tuo metu Šilutės meras Vytautas Laurinaitis teigė, kad esą valdžia yra bejėgė prieš privačios nuosavybės savininko ketinimus. Mat, kiekvienas su savo nuosavybe elgiasi taip, kaip jam atrodo reikalinga. Ir visaip kratėsi asmeninių interesų sąsajų su naujuoju šio turto valdytoju.

Tačiau tuomet dar nebuvo daromi jokie valdžios sprendimai. Tas taip pat buvo akcentuojama. Pirmoji kregždutė pasirodė prieš sausyje vykusį Tarybos posėdį. Jei tarti valdininkijos kalba, „per komitetus buvo praleidžiamas“ klausimas dėl „valstybinės žemės sklypų suformavimo Šilutėje, prie Žalgirio gatvės“. Tai ir pirmokui tapo aišku, kad naujo prekybos centro statyboms įjungiama „žalia šviesa“, procesą pradedant violinių saldainiuku – automobilių aikštele.

Balsavimo procedūra – tik formalumas?

Administracijos direktoriaus Virgilijaus Pozingio ir mero V. Laurinaičio duetu pučiama migla į akis tiek Tarybos nariams, tiek Šilutės miesto gyventojams, kad Savivaldybė atlieka tik savo funkciją suformuoti žemės sklypą, o esą projektui, dėl ko baiminamasi, gali nepritarti atitinkamos institucijos. Tačiau, pasikartosiu, – tai yra gryniausia manipuliacija, kurios pagalba siekiamas tam tikrų būtinų procedūrų palankus rezultatas.

Ir reikia pasakyti, kad šie du apsukrūs veikėjai, kitaip jų pavadinti nesiverčia liežuvis, tikslą pasiekia meistriškai. Juk svarbiausia, kad norimas klausimas pasiektų balsavimo procedūrą Taryboje. O balsavimo rezultatai žinomi iš anksto, kuomet vilkai valdo avinų bandą. Avys taip pat nori gyventi, o kai kurios nori ir gerai gyventi.

Na, o dabar skaitytojams išaiškinsiu manipuliacijų šaknis. Ir tada taps aišku, kodėl Tarybos sekretoriatas delsia išsiuntinėti laiškus, adresuotus Tarybos nariams. Taps aišku, kodėl staiga merui parūpo gilintis į tuos laiškus, esą reikia žinoti, kam nukreipti, nesvarbu, kad laiško adresatai yra jau nurodyti. Taigi einame link esmės: valstybinės žemės sklypo formavimo fakto.

Valstybinė žemė privatininko reikmėms?

Nors ir teigiama, kad šis administracijos veiksmas nesprendžia prekybos centro statybų reikalingumo klausimo, tačiau akivaizdu, kad dedami visi pamatai tam, kad toks pastatas atsirastų. Todėl ir „stumiamas per komitetus ir per Tarybą“ sprendimo projektas, kurio uždavinys - įpareigoti Šilutės rajono savivaldybės administraciją suformuoti kitos paskirties, susisiekimo ir inžinerinių komunikacijų aptarnavimo objektų teritorijos naudojimo būdo, valstybinės žemės sklypus teritorijoje, esančioje prie Žalgirio gatvės, Šilutėje. Suformuotus sklypus pritaikyti planuojamo projektuoti prekybos centro automobilių stovėjimo aikštelei įrengti. Atsižvelgiant į tai, kad Šilutės mieste trūksta transporto stovėjimo vietų, aikštelė taip pat būtų pritaikoma visuomenės poreikiams.

Taip yra aiškiai sprendime nurodyta, dėl ko formuojami sklypai. Įstatymiškai viskas čia teisėta. Tačiau kam reikia meluoti žmonėms, Tarybos nariams, kad dabar nesvarstomos prekybos centro statybos? Juk aiškiai ir nedviprasmiškai pasakyta, dėl ko formuojamas sklypas. Taigi, įžvelgiu procesą, nutylint jo atsiradimo priežastį ir ne kitaip. Jei įsigilinsime į šio klausimo sprendimo projektą, tai pamatysime, kad šalia numatyto suformuoti valstybinės žemės sklypo, yra privatus sklypas, kuriame numatomas toks „urbanistinis“ statinys, kaip prekybos centras. Tačiau prekybos centras be automobilių stovėjimo aikštelės kaip veselė be muzikos – nieko vertas.

O privatus asmuo, ketinantis pasistatyti parduotuvę, neturi tam skirtos žemės. Todėl jis kreipiasi į vietos valdžios „miglos pučiamųjų duetą“, prašydamas suformuoti žemės sklypą. Už tai žadama savo lėšomis miestui „padovanoti“ taip reikalingą automobilių stovėjimo aikštelę ir prie būsimo prekybos centro, ir prie mokyklos. Tačiau, prestižiniame Šilutės miesto kampelyje gyvenantys žmonės, užsikrovę paskolų jungus tam, kad gyventų ramioje aplinkoje, ir nenorintys prarasti ramybės, tam priešinasi. Išsirenka bendruomenės atstovus, pasirašo kreipimąsi į visas įmanomas instancijas, gindami, pirmiausia savo ramybę o kai kas ir smulkųjį verslą.

Einama jau pramintu takeliu?

Tik Tarybos narys Steponas Kazlauskas, žinomas prekybos centrų statytojas Šilutėje, suabejoja, ar verta kreipti dėmesį į kelių gyventojų norus, kai Šilutės rajone gyvena daugiau nei keturiasdešimt tūkstančių – juk tai niekis. Tai gal jo 829 pirmumo balsai, gauti per paskutinius savivaldos rinkimus, taip pat tėra nieko verti prieš tuos 36 200 rinkimų teisę turinčius žmones?

Na, bent jei vadovautis Tarybos nario logika, tai ir jam pačiam derėtų sėdėti ir negadinti oro, juolab, kad didžioji dauguma balsų jam atseikėta iš kelių kaimiškųjų vietovių. Juk šiam Tarybos nariui iš 15 tūkstančių Šilutės miesto gyventojų pasitikėjimo mandatą skyrė tik 258 rinkėjai. Skaičiai taip pat iškalbingi ne Tarybos nario naudai, jei vadovautis jo paties logika.

Tačiau grįžkime prie esmės. Yra dar viena iškalbinga detalė. „Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektas rengiamas Savivaldybės biudžeto lėšomis“, – sakoma aiškinamajame rašte. Tad verslininkams suprojektuosime prekybos centro aikštelę savo lėšomis. Už tai gausime maždaug už 200 tūkstančių eurų įrengtą automobilių aikštelę, pėsčiųjų takus, vedančius iš mokyklos tiesiai į prekybcentrį. Štai dar ir sudaromos palankesnės sąlygos pirkėjų perviliojimui, nes dabartinėje situacijoje mokiniai yra nuolatiniai „Smaližiaus“ parduotuvės lankytojai.

Privatus investuotojas mainais už aikštelės įrengimą gaus nemažą valstybinės žemės gabalą miesto centre. Įdomu tai, kad panašų procesą jau teko stebėti statant Šilutės autobusų stotį. Tada taip pat valstybinė žemė mieste be jokios alternatyvos atiteko privatiems asmenims. Ir koks sutapimas, kad vėl visi „spektaklio“ veikėjai tie patys – investuotojas Darius Baliutavičius, Tarybos narys S. Kazlauskas, sakantis jog patyręs nuostolių dėl anų statybų. Bet vis tiek lendantis į tą pačią peklą.

Ar racionalus sprendimas?

Įdomu tai, kad administracijos direktorius V. Pozingis, argumentuodamas šio projekto būtinumą, teigia, kad Šilutės mieste trūksta automobilių stovėjimo aikštelių. Bet reikia suprasti, kad visumoje esminis bendruomenės ginčijamas dalykas čia yra ne automobilių aikštelė, o prekybos centras. O gal geriau prekybos centrą pastatyti kur nors arčiau Sekunų gatvės? Ir pagal parduotuvių lokaciją, ir gyventojų plėtros žemėlapį tame Šilutės mikrorajone jis, atrodo, būtų reikalingesnis.

O gal administracijos direktorius prisimins, kiek sunaikino automobilių stovėjimo vietų centrinėje gatvėje? Ir tiek, kad vietinis verslas savo lėšomis yra priverstas statyti tokią aikštelę prieš autobusų stotį. Tai tarsi protestas, reiškiamas šiai valdžiai dėl jų neracionalių sprendimų. Tik iš valdžios neteko girdėti nieko apie tokį investicinį projektą. O ir su planuojamu žiedinės sankryžos įrengimu istorinėje miesto širdyje – Žibų aikštėje – kiek tokių stovėjimo vietų bus sunaikinta?

Tačiau apie tokias rekonstrukcijas galima kalbėti tik gerai. Priešingu atveju užsitrauksite valdžios nemalonę, kuri verta atskiro aprašymo. Tikiuosi, kad apie tai kalbėsime ateityje.

Kieno interesai slypi?

Atskirai reikia pakalbėti ir apie žiedinės sankryžos projekto „stūmimą“. Kitaip negaliu to pavadinti, nes projektas buvo viešai svarstomas jau tris kartus ir negauna bendruomenės pritarimo. Nenorėčiau tikėti, kad toks užsispyrimas iš neišprusimo. Greičiausia čia taip pat slypi kažkieno interesai. Nes nematyti ir negirdėto to, ką sako bendruomenė, neįmanoma. O bendruomenė išreiškė savo valią, kad šioje vietoje eismo pokyčiai reikalingi, bet ne siūlomu būdu. Ir nesvarbu, koks skaičius prieštarauja šiam projektui. Be to, Lietuvos Vyriausiasis Administracinis teismas (LVAT) panašaus pobūdžio byloje pasisakė, kad visuomenės interesai negali būti priešinami.

LVAT nurodė: „Visuomenės (viešasis) interesas turi būti įgyvendinamas ieškant interesų balanso“. To akivaizdžiai trūksta mūsų rajono savivaldybės administracijai. Anaiptol, įteikus prieštaravimą šiam projektui su 104 Šilutės gyventojų parašais, administracijos direktorius pažadėjo surinkti 2 000 parašų „už“. Tai netiesiogiai byloja apie šio pono asmeninį interesą projekte.

Istorikas: netinkamas plano elementas

Tačiau dar 231 šilutiškis pasirašė peticiją, kurioje reiškiamas ne tik nepritarimas istorinės Tilžės–Lietuvininkų–M. Jankaus gatvių sankryžos pertvarkymo į žiedinę sankryžą projektiniams pasiūlymams, kurie buvo pristatyti visuomenei 2021 metų sausio 14 dieną, 17.15 val., vaizdo konferencijos būdu. Be viso to peticijoje reikalaujama iš „Šilutės rajono savivaldybės administracijos šį ypatingai svarbų klausimą dėl istorinei sankryžai reikalingų (ir leistinų) pertvarkymų pirmiausia aptarti su vietos bendruomene, pasitelkus atitinkamų sričių specialistus (architektus, istorikus, paveldosaugininkus, eismo saugumo ekspertus), ir sprendimą dėl tolesnės projekto raidos priimti tik įsiklausius į visų pusių nuomonę bei įvertinus visus aspektus – tiek eismo saugumą, tiek būtinybę išsaugoti istorinį / kultūrinį miesto paveldą, tiek ir tikruosius Šilutės miesto žmonių poreikius“.

Negalėčiau nepaminėti Lietuvos architekto, istoriko, etnografo, Martyno Jankaus ir „Sidabrinės nendrės“ premijos laureato Martyno Purvino nuomonės. „Peržvelgiau projekto medžiagą. Ten tik užsimenama, kad ten Šilutės istorinė dalis, nieko nerašoma apie urbanistikos paminklą, jau seniai deklaruotą plano struktūros saugojimą. Gan juokinga, kad Šilutės senamiesčio gatvė vadinama krašto keliu - atseit, ten galima elgtis taip pat kaip plyname lauke. Esminis dalykas - geometriškai taisyklinga apvali sankryža yra tradicinei gyvenvietei visiškai svetimas ir ją darkantis elementas. Ten dar galima būtų įrengti netaisyklingo trikampio formos „salelę“, priderintą prie senųjų gatvių trasų, jų netaisyklingumo - nedarkančią senamiesčio stilistikos, bet taisyklingas skritulys ten yra visiškai svetimas ir netinkamas plano elementas (tinkamas tik užmiesčio teritorijoms ar sovietmečio daugiabučių kvartalui)“, – teigia Mažosios Lietuvos krašto istorijos tyrinėtojas M. Purvinas.

Kitokia nuomonė nereikalinga?

Yra ir nuomonių, kuriomis įžvelgiamas pavojingas valdžios požiūris į atskirų žmonių reiškiamą nuomonę. „Tendencija tokia, kad yra visai ignoruojama žmonių nuomonė. O už pilietinę poziciją - baudžiama įšaldant projektus ar atimant finansavimą... Ne už tokią Lietuvą ir valdžią guldė galvas laisvės gynėjai 1991 sausio 13 d. Ir tikrai ne tokį požiūrį į krašto paveldą norėjo matyti tie, kurie palaikė 1923 m sausio 15 d. inicijuotą Klaipėdos krašto prijungimą prie Lietuvos. Todėl vietoje to, kad smerktume, reikėtų padėkoti, kad vis dar yra neabejingų ir pilietiškų žmonių, kurie turi tvirtą nuomonę ir ją gina“, - savo nuomonę socialinio tinklo paskyroje išsakė ir Remigijus Šemeklis, Šilutės evangelikų liuteronų bažnyčios kunigas. O štai iš valdžios pusės girdimas tik vienas argumentas – reikalinga spręsti eismo saugumo ir sankryžos pravažumo klausimą.

Ir geriausias sprendimas – tai žiedinės sankryžos įrengimas. Deja, kol kas valdžia savo nuomonės nekeičia. Ir tik vienintelės, formaliai esančios daugumos atstovės, tačiau jautriais klausimais turinčios atskirą nuomonę, Tarybos narės Lijanos Jagintavičienės falcetas išsiskiria iš pritariančiai traukiančio choro. Tačiau ir jis meistriškai sutraiškomas po kietu ignoro priekalu.

Vienintelė kliūtis – bendruomenės nepritarimas?

Kas gi sieja šiuos projektus? Ir vienu, ir kitu atveju, kuomet sprendimų ir projektų rengėjų klausiama, ar tai dėl istorinės dalies ir paveldo, ar tai dėl sunkiasvorių transporto priemonių eismo ribojimų Žalgirio gatvėje, yra pateikiamas vienas atsakymas, kurį galime apibendrinti viena mintimi - mes dabar priimkime, o po to atitinkamos institucijos spręs, ar galime daryti, ar ne.

Ypač tai buvo akcentuojama sankryžos projekto pristatyme, kylant klausimams dėl kultūros paveldo. Bet čia ir yra valdžios gudrybė, nes vienintelis barjeras, galintis rimtai stabdyti projektą, – visuomenės nuomonė. Todėl ir pasitelkiami bet kokie argumentai, skirti paveikti žmonių nuomonę. Ir jei bus gautas viešas bendruomenės pritarimas projektui, galime sakyti, kad kliūčių projektams nebelieka. Bus įveikti visi barjerai, net ir tokie Kultūros paveldo departamento ribojimai.

Galima neabejoti, kad reikalingus parašus tikrai susirinks. Užtenka prisiminti M. Jankaus gatvės rekonstrukcijos istoriją ir sudarkytą istorinį akmenų grindinį, kurio akmenis dabar mėginama kaišioti į žiedinių sankryžų apipavidalinimą. Bet tai nėra sprendiniai, kurie neabejotinai reikalingi Šilutės gyventojams. Nežiūrint į tai, kad infrastruktūros projektuose, kur išsiskiria valdžios matymas ir bendruomenės nuomonių visuma, kaip ir minėjo LVAT, – reikia surasti interesų balansą.

Kaip tai padaryti, tai jau valdžios galvos skausmas. Bet kol kas visi interesų konfliktai su kitaminčiais valdžios kabinetuose yra sprendžiami savaip, užvedant tradicinių pirmadienių instrukcijų buldozerį.