Danutės namuose – šakočių rojus, kurį kūrė 30 metų

Kalbėjomės su verslininke D. Ivanauskiene. Ji papasakojo istoriją, kaip buvo pradėtas verslas, apie šakočių receptus ir kitus įdomius dalykus.

Padėjo tėvams

„Šakotis mūsų šeimoje - tradicinis šventinis skanėstas. Mano mamytės vaikystė ir jaunystė prabėgo Tvaskučiuose, netoli gražaus Švėkšnos miestelio. Mamos tėveliai Jakubavičiai turėjo savo ūkį, gyveno pasiturinčiai. Todėl visoms katalikiškoms ir šeimos  šventėms kepdavo šakotį. Šv. Kalėdų proga veždavo šakotį dovanų ir klebonui. Mamytė visa tai matė, padėdavo močiutei ir pati išmoko kepti. 1951 metais mirė močiutė ir 1955-aisiais metais mano tėveliai Marijona ir Antanas Leciai išsikėlė į Šilutę. Prasidėjo namo statybos, valdiški darbai ir  šakočių kepimas buvo laikinai pamirštas, nors mamytė, kai ateidavo šventės, vis primindavo ir prašydavo tėvelio, kad jisai ištekintų volą ir padarytų krosnį, jog galėtų vėl šventėms išsikepti nors dėl savęs šakotį.

Apie 1966 metus, žinau, kad tai buvo mano sesės Ramutės krikštynos, man buvo jau 12metų, ir aš pirmą kartą pamačiau kaip yra kepamas šakotis - man tai padarė labai didelį įspūdį ir nusprendžiau, kad užaugusi būtinai kepsiu šakočius“, - pradėjo savo verslo pradžios kelio pasakojimą Danutė.

1972-aisiais ji baigė Joniškio konditerijos mokyklą. Grįžusi į Šilutę, pradėjo dirbti Šilutės konditerijos ceche, o prieš didžiąsias šventes padėdavo mamai kepti šakočius. Kepinius pradėjo pamėgti vis daugiau vietos gyventojų.

Įregistravo įmonę

Verslo pradžia nebuvo lengva. D. Ivanauskienė sakė, kad šakočius kepdavo ant laužo dviese: vienas sukdavo volą, kitas pildavo tešlą. Baltymus plakdavo su karklų šluotelėm, mat tais laikais neturėjo mikserių.

„Kepdavome tik didžiulius, iš 70 kiaušinių, 5 kilogramus sveriančius šakočius. Jam iškepti reikėdavo dviejų maišų beržinių sausų malkų. Apie 1975 m., kai pradėjo daugėti užsakymų, atsibodo tėčiui sukti volą, kaisti prie pečiaus, todėl tėtis su draugu sugalvojo, kaip palengvinti darbą. Paėmęs atitarnavusį automobilio „Moskvič“ langų valytuvo mechanizmą, pritaikė volui sukti. Ir taip nebereikėjo volo sukti rankomis. Šakotį jau galėjo kepti vienas žmogus, nebereikėjo antro žmogaus volui sukti. Apie 1977 metus sukonstravo pečių, kad galėtume kepti elektra“, - kepimo technologija dalijosi naujakuriškė.

Viską darė paslapčia, mat tuometė valdžia griežtai kontroliavo, kad žmonės gyventų tik iš valdiško atlyginimo.

Šiandien ji puikiai prisimena, kaip 1991-ųjų vasario 7 dieną įregistravo „Danutės Ivanauskienės šakočių kepimo įmonę“. Tada jau dirbo dviese. Kepė jau ir mažesnius šakočius, kad jais mėgautis galėtų daugiau žmonių. Tačiau pagrindiniai užsakymai išliko šventiniai didieji šakočiai.

Dalyvauja ir tarptautinėse parodose

Įmonės veikloje dalyvauja visa šeima. Technine dalimi rūpinasi vyras Henrikas, puošybai gėlytes darė dukra Kristina, kuri dabar užsienyje, bet vis tiek rūpinasi, kaip sekasi. Moteris rūpinasi internetinio tinklo kūrimu, domisi įvairiais šakočių marketingo klausimais. Anksčiau buhalterinius dokumentus tvarkė dukra  Loreta. Dabar ji su savo vyru sukūrusi savo verslą. Sūnus Gerardas baigė mokslus ir užsiima vadyba. Pastarasis ir šiandien darbuojasi įmonėje. Visi šeimos nariai moka kepti šakočius ir juos iki šiol patys mėgsta valgyti.

Apyvartai augant, 2006 metų vasario mėnesį įmonė pertvarkoma į UAB „Danutės šakotis“. Savo žinias moteris perdavė ne tik savo vaikams. Amato išmoko ir po to jo ėmėsi ne vienas žmogus iš įvairių šalies vietų.

„Mūsų šakočiai dabar kepami elektrinėse krosnyse, rankomis varvinama tešla iš samčio, nes tik taip gaunami gražūs rageliai ir skanūs šakočiai. Taip yra išsaugomos unikalios gaminių savybės. Žaliavas imame natūralias. Receptūros nekeičiame. Kepame pagal močiutės ir mamytės receptą. Turėjome pasidarę ir vežiojamą krosnelę, kur parodose-mugėse rodėme, kaip ant laužo sukant rankomis volą, kepami šakočiai“, - kalbėjo D. Ivanauskienė.

Komanda dalyvavo ne vienoje ir tarptautinėje parodoje - Paryžiuje, Riugeno saloje, Prahoje, Dubline ir t. t.

Pandemija gero nedavė

Šeimos verslas sukurtas pačių rankomis. Pradžioje buvo įrengta gamybai 230 kv. m. patalpa, o dabar ji jau siekia 775 kv. m.

Pasak Danutės, gerus rezultatus padėjo pasiekti ne tik šeimos darbštumas ir vieningumas, bet ir puikūs darbuotojai. Už tai ji jiems jaučia didelę pagarbą ir dėkingumą.

„Jau trisdešimt metų dirbame. Tariu savo kolektyvui ačiū, kad yra šalia, kad jie darbštūs ir pareigingi“, - dėkojo verslininkė.

Čia yra nemažai ilgai dirbančių. Šiandien kolektyve jau 25 žmonės. Čia net 18 metų darbuojasi šakočių puošėja Vida Domeikienė. O kepėja  Lina Budrytė kepa šaočius14, Kristina Gečienė jau 11 metų.

Dokumentus jau 14 metų tvarko Stasė Červinskienė.

Pandemija sumažino apyvartą, mat nebėra švenčių. Ne paslaptis, kad net prie kavos draugės mėgsta šakotį paskanauti. Tačiau to iki šiol daryti negali. Todėl ir gaminio žymiai mažesni pardavimai.

Bet verslininkė rankų nenuleidžia – viskas laikina ir viskas sugrįš į savo vėžes.