V. Gečaitė: „Jie ne tik pastatė pamatus, ant kurių toliau grindžiu savo karjeros kelią“

- Papasakokite apie save.

- Su šeima gyvendama Žemaičių Naumiestyje, 5-erius metus mokiausi Šilutės meno mokykloje. Gaila, neturėjau galimybės jos užbaigti, kadangi, nusprendusi gyvenimą sieti su muzika, įstojau į Stasio Šimkaus konservatoriją Klaipėdoje. Šiuo metu jau studijuoju Vilniuje - Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Esu bakalauro studijose, ketvirtame kurse, šiuo metu rašau bakalaurinį darbą ir ruošiu baigiamųjų programą. Tad jeigu pasiseks, šiais metais jau laikysiu diplomą savo rankose.

- Ar prisimenate pirmąją savo dieną meno mokykloje? Kokia ji buvo? Kieno iniciatyva pradėjote ją lankyti? Kokia buvo pradžia?

- Turbūt viskas prasidėjo nuo to, kai vaikystėje Kalėdų proga gavau žaislinį fortepijoną. Jis tapo mėgstamiausiu mano žaislu. Iš pradžių įsijungdavau fonogramą ir vaidindavau, kad moku taip virtuoziškai groti. Vėliau, nepažinodama natų rašto, tas melodijas bandydavau atkurti savo klausa, vis pridėdama po vieną natą, kol gaudavosi kažkoks rezultatas. Pradinėje mokykloje nemažai bendraklasių lankė muzikos mokyklą. Vieną kartą draugė man pademonstravo, kaip moka groti fortepijonu. Tą dieną mamai ir pasakiau, kad noriu lankyti muzikos mokyklą. Ji išgirdo mano prašymą ir po vasaros atostogų nuvedė į muzikos mokyklą. Svajojau groti fortepijonu, tačiau sužinojau, jog esu jam „per didelė“, nes buvau ketvirtokė. Buvo pasiūlyta alternatyva - kanklės arba akordeonas. Nedaug žinojau apie šiuos instrumentus, tačiau su mama nusprendėme, kad pradėsiu groti kanklėmis, o antroje muzikos mokyklos klasėje galėsiu pasirinkti fortepijoną kaip antrąjį instrumentą.

Pirmoji diena mokykloje buvo labai įdomi, bet tuo pat metu ir baugi, kadangi reikėjo išlaikyti stojamuosius egzaminus, apie kuriuos net nežinojau. Per vėlai kreipėmės į muzikos mokyklą. Čia turėjo priimti sprendimą, ar aš būsiu priimta į muzikos mokyklą. Išgirdome gerą žinią - mane atrinko ir jau netrukus galėsiu pradėti mokytis muzikos. Nuo pat pirmos specialybės pamokos aš įsimylėjau kankles ir jų skambesį bei savo naująją mokytoją. Dėl svajonės skambinti fortepijonu - greitai persigalvojau.

- Ar kada nors buvo kilęs noras viską mesti? Kas pakeitė tai?

- Buvo minčių muzikos mokykloje, bet jos išėjo taip pat greitai kaip ir atėjo. Vėliau buvo toks tarpsnis konservatorijoje, bet nusprendžiau nesiblaškyti ir daryti toliau tai, ką mėgstu ir geriausiai moku.

- Ar daug laiko skirdavai repeticijoms? Kiek laiko dabar skiriama grojimui? Kokiais instrumentais grojate?

- Iš pradžių neturėjau instrumento namie, todėl grodavau tik per pamokas. Bet kai tik įsigijome instrumentą, grodavau kiekvieną dieną ir po valandą, ir po dvi, kad ir 5 minutes. Nors ir ne tai, ką reikia, bet tikrai bent „pačiupinėdavau“ kankles. Dabar per dieną stengiuosi groti bent 2 valandas. Būna, kad ir visą dieną skiriu grojimui, ypatingai kai nuo ryto vyksta paskaitos - ansambliai, orkestrai, specialybės, o po jų repeticijos ir tada vakare individualus darbas. Mano instrumentas - kanklės, bet savo malonumui pagroju ir fortepijonu, kuriuo taip pat mokiausi groti Šilutėje, vėliau konservatorijoje, ir pirmame kurse akademijoje.

- Iš ko paveldėtas polinkis muzikai?

- Mano tėvai labai geros širdies ir jautrių sielų žmonės, kokie dažniausiai ir būna menininkai. O mano senelis iš mamos pusės kiekvieną rytą žadina namiškius traukdamas visokias dainas kartu su radiju, tad, manau, kad mano šeima gana muzikali, tik neturėjo galimybės išbandyti savęs šioje srityje.

- Kokie buvo jūsų mokytojai? Kokią įtaką jie padarė jums kaip asmenybei?

- Visi mokytojai, su kuriais susidūriau Šilutės meno mokykloje, buvo tikri savo darbo specialistai, pedagogai, mylintys savo darbą, muziką ir vaikus. Jie ne tik pastatė pamatus, ant kurių toliau grindžiu savo karjeros kelią, bet ir įkvėpė mane kaip žmogų, padėjo atsiskleisti mano asmenybei. Specialybės mokytoja Angelė Alšauskienė man buvo ne tik mokytoja-autoritetas, bet ir draugė, kurios pamokų aš laukdavau kiekvieną savaitę. Visos įgytos žinios muzikos mokykloje praverčia ir dabar, ypač pedagoginiame darbe.

- Ar daug buvo konkursų? Papasakokite apie juos. Kokiuose šventėte pergalę?

- Svarbiausi konkursai, kuriuose švenčiau pergalę besimokydama muzikos mokykloje, tai X (2011 m.) ir XI (2013 m.) respublikiniai Jono Švedo liaudies instrumentų atlikėjų konkursai. Juose laimėjau laureato diplomus. Šis konkursas susideda iš trijų turų: pirmasis - perklausa mokykloje, antrasis - atranka Klaipėdos apskrityje ir trečiasis - pagrindinis turas, kuriame varžosi atlikėjai iš visos Lietuvos. Tai profesionaliausias ir daugiausia dalyvių sulaukiantis liaudies instrumentų konkursas Lietuvoje. Buvo ir kitų konkursų bei pergalių. Dalyvaudavome ne tik solo kategorijose, bet ir su liaudies instrumentų orkestru, ansambliais įvairiose sudėtyse. Didžiausią įspūdį palikęs ansamblis, su kuriuo dalyvavome konkurse, tai - fortepijono, violončelės ir kanklių trio. Labai daug repetavome ir man itin patiko kūriniai, kuriuos grojome. Tik, deja, prizinės vietos nelaimėjome, bet pamenu, kad buvo labai smagu ir naudinga sudalyvauti šiame konkurse.

Besimokydama konservatorijoje ir akademijoje dar buvau įvertinta įvairiuose konkursuose: XII Jono Švedo liaudies instrumentų atlikėjų konkurse (2015 m.) II laipsnio diplomu; VI tarptautiniame konkurse „Gradus ad Parnassum“ (2016 m.) I laipsnio diplomu; XIII nacionaliniame Jono Švedo konkurse (2017m.) II laipsnio diplomu; XIV nacionaliniame Jono Švedo konkurse, III laipsnio diplomu (2019 m.), VIII tarptautiniame konkurse Charkove „Art Dominanta“ tapau diplomante. Ansamblio kategorijoje su Aušrine Ulinskaite buvome įvertintos: VI tarptautiniame Kazimiero Biliūno tautinių muzikos instrumentų solistų, ansamblių ir orkestrų festivalyje-konkurse (2018m.), II laipsnio diplomu; VI tarptautiniame Prano Stepulio kamerinių liaudies instrumentinės muzikos ansamblių konkurse ( 2019 m.), II laipsnio diplomu; respublikiniame konkurse „Būk originalus“ (Vilnius 2019) I laipsnio diplomu bei tarptautiniame konkurse „Art–Dominanta“ (Ukraina 2020) III laipsnio diplomu.

- Kas maloniausia būdavo Meno mokykloje? O kas nepatiko?

- Maloniausios būdavo specialybės ir orkestro pamokos, visos išvykos į koncertus ir konkursus. Labiausiai nepatikdavo tai, kad pamokos vykdavo vėlai ir, kol grįždavome namo, būdavau labai pavargusi ir ne visada užtekdavo laiko ir jėgų namų darbų ruošai.

- Meno mokykla ir vaikas – ką tokia įstaiga jam duoda? Verta ją lankyti?

- Mano nuomone tikrai verta ją lankyti, nes tokioje įstaigoje vaikas lavina ne tik savo protą ir motoriką, bet ir savo vaizduotę, gauna individualų mokytojo dėmesį, kas vaikui labai svarbu ir naudinga jo asmenybės formavimuisi. Kiekvienam vaikui reikia dėmesio ir pripažinimo. Tai puiki vieta mokytis išreikšti save per muziką, dailę ar šokį.

- Meno mokyklai – 55 metai. Gal norite kažkam padėkoti ar ką nors palinkėti?

- Noriu padėkoti s mokytojams už jų profesionalumą, atsidavimą savo darbui ir meilę muzikai. Linkiu dar daugiau stropių ir talentingų mokinių, kurie garsintų Šilutės meno mokyklos vardą ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje!

- Jei turėtumėte burtų lazdelę, kartotumėte kelią į minėtą mokyklą?

- Buvo labai smagu, bet manau, kad nekartočiau, nes nereikia gyventi praeitimi, reikia gyventi čia ir dabar.

- Ačiū už pokalbį.