Aistra, nuvedusi į tarptautinį bendradarbiavimą

Padeda vokiečiams surasti jų namus

„Esu fotografas, fotografuoju Mažąją Lietuvą, tiksliau tai, kas iš jos liko – architektūrą, gaila, bet kartais tik jos griuvėsius. Apmaudu, kad šiais laikais paveldas vertinamas labiau tik dėl raudonų plytų, pastatai iš šių plytų griaunami, nesusimąstant, kad tai išeina amžiams. O ir kitokius senuosius pastatus dažniausiai nugriauna arba aprengia polistirolu, jų vietoje išauga nauji“, - nuogąstauja Kęstutis.

Fotoaparatas Kęstučiui ant peties kabo nuo mažens. Tačiau prieš dešimtį metų Kęstutis pradėjo fotografuoti išskirtinės architektūros Mažosios Lietuvos pastatus: „Pradėjau įamžinti geležinkelio stotis, mokyklas, girininkijas, bažnyčias, vėliau – kapines. Kai pamačiau, kaip atrodo daugelis mūsų krašto kapinių, man pasidarė liūdna, į ką virsta mūsų krašto istorija, mažoji architektūra.“

Savo skausmui ar nuogąstavimui išsakyti Kęstutis socialiniame tinkle „Facebook“ sukūrė grupę ir pavadino „Mažosios Lietuvos kapai“. Ten pradėjo viešinti kiekvienos savo asmeninės mini ekspedicijos sutvarkytas, skirtinguose albumuose išskirstytas nuotraukas. Grupė greitai sulaukė didelio susidomėjimo. Staigmena buvo tai, jog prie šios grupės prisijungė Vokietijos „Genwiki“ puslapį administruojantys žmonės. Tai itin informatyvi Vokietijos kompiuterinė sistema, užsiimanti genealogija.   

„Iš manęs gautą informaciją vokiečiai skelbia savo puslapyje. Su jais  nuolat susirašinėjame elektroniniais laiškais. Teko ilgai susirašinėti su viena moterimi, kuri puikiai kalbėjo lietuviškai, deja, ji iškeliavo Anapilin. O šiaip tai darau naudodamasis internetinio vertėjo pagalba. Kitiems esu padėjęs surasti jų buvusius namus, juos nufotografavau, padariau foto montažą jų namų - tada ir dabar, išsiunčiau jiems. Žinoma sulaukiau didžiulės padėkos“, - pasakojo Kęstutis. Tokias neįkainuojamas emocijas jis dovanoja žmonėms savo prasmingu darbu, o ką jau kalbėti apie tai, jog Kęstučio informacijos dėka Vokietijoje gyvenantys žmonės gali lengviau atrasti savo protėvių kapus mūsų krašte.

Yra užsilikusių giliame sovietmetyje

„Grupėje užsiregistravę bendraminčiai neapsiribojo fotografijų pasižiūrėjimu, su prijaučiančiais šiam kraštui žmonėmis suorganizavome talką Didšilių kapinėse: išpjovėme krūmus, nuvalėme antkapius, o apaugusius žolėmis antkapius atkasėme. Taip atradome gražių keraminių užrašų bei juodo stiklo lentos šukių, kurios būdavo ant paminklų“, - prisiminė pašnekovas.

Prasidėjo Kęstučio ekspedicijos su kitokiu „prieskoniu“. Vyriškiui nepakako nufotografuoti kapus, jis tiesiog ėmėsi juos tvarkyti. Nusiveža stiklo klijų, šveistiklių, kirvukų, kitų įrankių ir darbuojasi. Su kreida, vieliniu šepečiu ar vandeniu išryškina užrašus, kurie keliauja į minėtą genealoginę kompiuterinę sistemą ir atlieka savo milžinišką, vertingą darbą. Tai daro dažniausiai vienas arba su nuolatiniu palydovu - vasarą šešerių sulauksiančiu sūnumi Nidu.

„Kaskart atrandu vis kažką naujo – tai užrašai, šriftai, skirtingi liejiniai – tvorelės, kryžiai ar keraminės epitafijos, kurios buvo išpaišomos rankomis, vėliau išdegamos. Didžiosios dalies lietinių ketaus kryžių formos kartojasi, nes buvo standartinės kryžių liejimo formos. Tvorelės ar kaltiniai kryžiai vietinių kalvių būdavo surenkami iš atskirų detalių, o pačios detalės buvo taip pat daugiausia standartinės ir gaminamos kažkur kitur, fabrike. Ant lietinių ketaus kryžių, kitoje pusėje, būdavo užrašas, kur pagaminta - Tilsit, Memel arba Heydekrug. Ant tvorelių retai, bet būdavo meistro pavardė ar užrašas, kur gaminta: „Carl Sonder Szibben Heydekrug“, - žingsnis po žingsnio gilyn į istoriją ir kraštotyrą septynmyliais žingsniais žengė Kęstutis. 

„Kad senosios kapinės sulauktų daugiau dėmesio, visų pirma tai turi rūpėti mūsų valdininkams. Jokiu būdu negalime sakyti jog tai vokiečių kapinės, niekam nebereikalingos. Jos neturi užželti krūmais ir medžiais, kad nežiūrėtų pro pirštus, kai žmonės, kurių giminės palaidoti, prašo, kad gal pragenėtų ar tvorą užtvertų, kad nedergtų karvės, nes su tuo aš susiduriu, tą matau ir visa tai atrodo baisiai. Jūs tik įsivaizduokite, kad taip kažkas elgiasi su jūsų protėvių amžino poilsio vieta... O dar baisiau, kaip susidūrėme su tokiu atveju: pirmąsias Laučių kapines Šilutės rajone privatizavo ir naujieji žemės šeimininkai neleidžia giminėms atvažiuoti į kapus, trukdo rengti kapinių šventes, net kunigui grasina susidorojimu... Tokie įvykiai rodo, jog kai kas iš mūsų valdininkų ar šiaip kraštui abejingų žmonių užsiliko giliame sovietmetyje“, - stebėjosi Kęstutis.

Aistra kilniems darbams – paveldėjimas iš mamos

Kaip valdininkai pro pirštus žiūri į senų kapinių apsaugą, Kęstutis turi dar vieną istoriją iš asmeninės  patirties: „Ventės kapinėse vagys nulaužė kaltinius kryžius. Tačiau juodą darbą užbaigti vagims sutrukdė draugo žmona, atėjus į stotelę pasitikti vaikų. Vagims nieko nebeliko kaip pabėgti. Mano draugas, Ventės rago ornitologinės stoties vedėjas Vytautas Jusys iškvietė policiją ir paskambino man. Žinoma, išskubėjau į vietą. Deja, bet policijos sulaukėme  tik po 4 valandų. Tada patys surinkome kryžius, juos saugojome, kol vyko tyrimas. Ir pareiškimą policijai teko rašyti man pačiam. Įtariamus šia vagyste asmenis policija išaiškino pagal automobilio registracijos numerius, bet, kiek man žinoma, jie išvengė bausmės. O man policijoje pasakė: „Nežinome, kaip įvertinti žalą, todėl trūksta įrodymų“. Pasibaigus tyrimui skambinau Kintų seniūnui ir prašiau leidimo atstatyti kryžius. Leidimą gavome ir su draugu atstatėme kryžius į vietas, prieš tai, žinoma, suvirinome, sutvarkėme, nes buvo sulaužyti. Kapines buvau sudokumentavęs, todėl vietas žinojau itin tiksliai. O atstatę uždegėme žvakutes ir  pabuvome rimtyje“, - prisiminė Kęstutis.

Iš kur šis pomėgis, ši aistra kilniems darbams? Pažinoję Kęstučio mamą, šviesios atminties „Lietuvai pagražinti draugijos“ Pagėgių skyriaus ilgametę pirmininkę Valentiną Zdanevičienę, atsakymą žino – įskiepijo mamos pavyzdys. Ilgus metus Kęstučio mama degė visuomeniniu darbu, paskui save vedė nemenką būrį bendraminčių. Taip ir Kęstutis: visus darbus daro negailėdamas savo laiko, nesitikėdamas atlygio. Nors bičiuliai iš Vokietijos siūlė piniginę paramą, bet Kęstutis mandagiai atsisakė:„Keletą eurų stiklo klijams ir pats atrandu“, - sakė Kęstutis.

Su Klaipėdos universiteto istorikų pagalba

Labiausiai Kęstutį džiugina tai, jog jo veikla užsikrečia vis daugiau žmonių. Ir fotografijas, kuriose Kęstutis pats nuvykęs į senąsias kapines remontuoja sudaužytas epitafijas, nulaužytus kryžius, rodo ne todėl, kad gautų ditirambų, bet kad kuo dagiau žmonių tuo užkrėstų. Ir jam tai sekasi puikiai.  

Pats dirbdamas su mediena Kęstutis padarė ąžuolinius krikštus su iškaltais pavadinimais Didšilių ir Laučių kapinėms. Prie viso šito dar sukūrė Didšilių kapinių ir kaimo bylą, ten visi matavimai, aprašyti palaidojimai, žmonių prisiminimai, kaimo istorija, nuotraukos ir taip toliau. Ir visa tai daro ne mėgėjiškai, bet su Klaipėdos universiteto istorijų konsultacijomis, su istorikų patvirtintais blankais kapinėms aprašyti. K. Zdanevičius dėkingas šio krašto žinovei, istorikei ir puoselėtojai Rozai Šikšnienei už nuolat suteikiamą informaciją.

Kęstutis prisidėjo prie Plaškių bažnyčios atkūrimo grupės veiklos - pagamino puikius atvirukus, kuriuos padovanojo bendrijai, ši atvirukus pardavinėjo taip renkant aukas bažnyčiai atstatyti. 

Šiuo metu daugiau nei 309 Mažosios Lietuvos evangelikų liuteronų kapinių nufotografavęs Kęstutis sako, kad labai svarbu, jog paveldosaugininkai atkreiptų dėmesį į vietos kapines, jas saugotų visais įmanomais būdais ir neatmestų galimybės bendrauti su vietos senoliais, entuziastais, kurie vis dar turi daug vertingos, taip greitai užmarštin nueinančios informacijos.