Naujiena ant durų rankenos

Prieš kelias dienas rankenos paštomate radau net tris Domo Krainsko knygas. „Ketvirtą aš pati skaitysiu”, – pridurta draugės laiškelyje.

Apie autorių nežinau nieko. Tyli ir internetas, FB neturiu, knygutės – aiškiai, savilaidos produktas. Išsidėlioju ant stalo: „Jaunystės dienų eilėraščiai”, „Trys broliai” ir „Senelio Domo fantazijos”. Nieko sau, ta jaunystė, pagal datas po eilėraščiais labai jau artima mano pačios paauglystei. Ir ką gi tas mano amžininkas rašo? Tegu neslapukauja – tą laiką tikrai labai gerai prisimenu. Ir ne tik tai, kas tuomet vyko, kuo gyvenome, bet ir kaip išgyvenome. Net keista, koks gyvas dar anų dienų jausmas. „Jaunystė be ribų, / Jaunystė dar be meilės, / Bet širdžiai nuostabu / Stebėt pasaulį dailų” (1953 m.) Tikrai dailus pasaulis: ir beržai, ir upeliukas, ir darželis, kuriame tokios gražios gėlės, bet būti ten vienam vaikinukui be mergaitės – ne, nesinori. Taigi, eilėraščiai vaikinuko, požiūris ne toks lyrinis kaip mergaičių kad buvo, aštresnis,  kritiškesnis... Bet stebina ne tai, o kaip atsitiko, kad tuos mokyklinius tekstus išsaugojo per gyvenimą, juk tikriausiai visko buvo? Iš kur ta aistra rašyti, o dar tiksliau – ta pagarba poetiniam tekstui. Ne pirmą kartą pasikartosiu – niekas nepaneigs, kad lietuvių esama labai jautrios meninės prigimties. Poreikis dainuoti, pritrūkus žodžių, pridėti savų, sueiliuoti sveikinimo oraciją, dainušką (ne rusų čiastuškų, o lietuvių berniokų talaluškų stiliumi), pašiepiančią kokio kaimyno ar namiškio ydą. Tiesiog eilėmis papasakoti istoriją. Kodėl? Štai antroji knygutė  „Trys broliai”. Ji nebaigta, trečia dalis rašoma. Tai giminės istorija, parašyta pramaišiui eiliuotu ir proziniu tekstu. Koks vaizdingas pasakojimas, žodžiai liete liejas. Giminės skausmas ir giedra taip natūraliai pina ilgą keistokų brolių istoriją, kartais net prajunki, nors neturėtum: „Virš tėvų sodybos kulkos , minos skraido,  / Priešai priešus žudo ir sprogimais baido. / Bronius su senoliais ir tėvukais savo, / Duobėje sukritę nuostolius skaičiavo. / Tik kad trenkė spogstanti „bombioška” / – Vokietį paguldė ir šalia dar ožką”. Nelinksma scena, tačiau tie, besisaugantys duobėje,  ramiai komentuoja įvykį: „Nieko nepadėsi, nieko nepakeisi, / Jei per kaimą sėlina pabaisa”. Kaip paprastai pasakyta toli į praeitį siekianti valstiečio išmintis – karai, marai praeina, o gyvenimas teka sau kaip tekėjęs, jei jį gerbi, jei jis tau reikalingas kaip duotasis gyvybės stebuklas – laimė. Tiesiog aristoteliška gyvenimo išmintis išdėstyta dešimties pasakų knygoje „Senelio Domo fantazijos”. Tos fantazijos mane tiesiog pakerėjo. Ir iš kur į žmogaus galvą ateina tokie prasimanymai, tokie neįtikėtini dalykai? Visur pavedžioja skaitantįjį autorius, jei ne už rankos, tai už nosies, nes kas puslapis vis kitur: ir tolimos istorijos realybėje (Saliamono žemėje), ir dangaus karalystėje, Rojuje, ir su smaku, ir su Giltine pabendrauji, ir carą su cariene iki Germanijos sienos palydi... Keista, bet viskas lyg ir mūsų krašte, mūsų aplinkoje vyksta. Pagaliau susigriebi – juk tie prasimanymai ne šiaip sau dėl pramogos – jie pasako apie autoriaus minčių, trokštamo pažinti pasaulio begalybę. Juk tai taip dažną viliojanti Visatos sandaros paslaptis, suvokti ir  pažinti Dievo buvimą, pagaliau, kas yra gyvybė ir mirtis… Ir visai žemiški dalykai – kaip be skurdo gyventi, kaip apsiginti nuo godumo ir besoties. Ir visa tai pasakojama – sekama – labai sklandžia, vaizdinga kalba, kurios gali pavydėti ne vienas šiandieninis skurdžiakalbis, (atsiprašau), valdininkas, nes pasakos išmintis tarsi savaime išplaukia iš visos situacijos kaip pasirinkimas, o ne nuogas moralas. Pavyzdžiui, gali visą gyvenimą būti sena bjauri bedantė ragana ir gali keistis. Vietoj šluotos gali skristi su skėčiu, gali naudotis mikroskopu ir internetu, bet privalai daryti, kas priklauso. „Jei mes išeisime iš miškų, iš natūraliosios gamtos gyvenimo, kas tada saugos ir globos ją?”, – kalba ragana kolegių susirinkime. Skaitai ir galvoji – kas bus, jei taip imsim ir išeisim, nepasirūpinę prisakyti vaikams, ir ne tik jiems, ką taip svarbu išsaugoti šiame kintančiame pasaulyje, kas yra tos didžiosios vertybės sudievintos naudos žemėje, kaip svarbu kurti modernų technologinį pasaulį, neprarandant meilės ir sąžiningumo – drąsos būti žmogumi.

Toli nuveda Domo Krainsko knygų mintys – realybė ir fantazijos, beje, t.p. realybe grįstos.  Tiesiog nuodėmė, kad jos dar  nėra prieinamos platesniam skaitytojų ratui, kad mažai ką žinome apie jų autorių. Kas jūs, rašytojau DOMAI KRAINSKAI?

Štai ką apie autorių papasakojo Šilutės Fridricho Bajoraičio viešosios bibliotekos Traksėdžių filialo  bibliotekininkė Vida Paldauskienė:

Keletą metų Traksėdžiuose su žmona Gene gyvenantis Domas nėra baigęs jokių aukštųjų mokslų, įgijęs tik vidurinį išsilavinimą. Taigi Domas – savamokslis dailininkas. Šilutės žemės ūkio susivienijime dirbo dailininku-apipavidalintoju. Draugui pakvietus, išvažiavo į Vilkaviškį. Ten mokėsi staliaus-dailidės amato. Vilkaviškyje dirbo dar keletą metų ir išėjęs į pensiją. Domas eilėraščius rašė dar besimokydamas mokykloje. Jis visą laiką nešiodavosi užrašų knygutę bei rašiklį. Piešdavo karikatūras, atvirukus. Iš kur paveldėjo tokią fantaziją ir nusimanymą apie techniką? Tikriausiai iš savo nagingo tėvo, kuris prieš daugelį metų remontuodavo automobilius. Tėvas pats buvo susikonstravęs kažką panašaus į traktorių, kurį naudojo savo ūkio darbams.

Pasakojimas apie Domo Krainsko kūrybą nebūtų užbaigtas, jei nepakalbėčiau apie jo knygą „Trys metai Debesėnų valstybėje“. Knyga 200 puslapių, suskirstyta į dvidešimt šešis skyrius, pilna išmonės ir fantazijos. Daug vaizdingų dialogų. Nors ir nepažindama žmogaus, pradedu įsivaizduoti, koks jis, tas pasakotojas. Pirmiausia jam puikiai sekasi kurti fantastinius nuotykius: tik pažiūrėkime – jis aliuminėmis kopėčiomis užsilipo ant debesies ir pateko į Debesėnų valstybę. Pragyveno ten trejus metus ir buvo labai gerbiamas tų mažų debesėnukų, kurie jam buvo tik iki diržo. Skaitydama supranti, kad Domas geras mechanikas, nes jau kokia debesėnų keltų, kuriais jie nusileidžia į žemę, sudėtinga veikimo technologija! Puikus geografas – kartu keliaudama su knygos veikėjais pabuvoji daugelyje pasaulio šalių. Pasakojimas liejasi kaip iš gausybės rago: sužinai, kad kiekvienas Debesėnų valstybės, kurioje pagrindinė kalba esperanto, gyventojas dar turi mokėti keturias kalbas. O kalbėdamas apie mokyklą sakė, „būti tokioje padangių karalystėje ir nematyti, kaip ugdomas tos šalies jaunimas, būtų praradimas ne tik vienos akies, bet ir vienos ausies“. Praradimų būta ir daugiau. Besiruošiant Antalijoje atlikti maisto ir kitų būtinų daiktų pirkimus Debesėnų valstybės gyventojams, dviratį ir sakvojažą pavogė lietuviškai kalbantys trys vyrai. Tai liūdnai nuteikė, bet policija operatyviai viską sugrąžino. O kokios linksmos, darbščios, kovingos Debesėnų valstybės moterys: ir drabužius pasiuva viso debesio gyventojams, (ir kitiems suspėtų pasiūti, bet jie turi savo siuvėjas), ir skaniai maistą gamina (tik kiek jo tereikia tokiems mažiems žmogeliukams), ir reikalauja teisių, lygių su vyrais, ir vaikus saugoja, kad nenukristų nuo debesies. Debesėnų valstybėje nėra pasų, kiekvienas žmogus turi vis kitą profesiją: mokytojas, „kibirkščių meistras“, virėja, kepėja, siuvėja, saugumo specialistas, temperatūrų specialistas, policininkas, medikė ir kt. Gražiai aprašyta 222 metų siuvėjos jubiliejaus šventė. „Žioplius visur muša, o bažnyčioje skaudžiausiai“, – taip keliautojas Domas apgailestauja, kad nesupranta esperanto kalba sakomo sveikinimo jubiliatei, ir prisipažįsta, jog galėjo išmokti „anglų, ispanų, prancūzų, ar net vokiečių kalbas“. O stebėdamas, kaip šoka šie kelių šimtų metų sulaukę gyventojai, prisipažįsta, kad „tuoj būčiau garvežiu virtęs – sunkiai pūškuodamas savo plaučiais“.

Domas pasakoja, kad Debesėnų valstybėje daug dėmesio skiriama atliekų surinkimui ir šalinimui, kad žmonės aukštesniojoje mokykloje gali „tobulinti matematikos žinias, lavinti geografinį supratimą, domėtis astronomijos mokslu, kuo geriau pažinti klimato būseną. Svarbią vietą užima kalbų mokymasis. Be visų šitų esąs „mokslų mokslas – kiekvieno žmogaus saugumas ir pačios debesėnų paslapties išsaugojimas“. Debesėnų valstybėje yra muziejus-archyvas, o dar jie svajoja gyventi stratosferoje, kad ir labai suvaržytiems, bet žymiai saugesnėje aplinkoje: „Čia oro masių judėjimas pastovesnis, ramesnis, nebaugina jokios audros, jokie uraganai“. Įdomus pasakotojo požiūris į šiuolaikinį spektaklį, kurį jis prilygina sutrikusio proto intelektui. Keltui pasukus namų link, prisimenamas Kristijonas Donelaitis ir Tolminkiemis, Suvalkų kraštas ir Tilžė.  Kokia bus pabaiga – grįžimo į žemę istorija, galima numanyti, tačiau vis tiek įdomu ją perskaityti.

P.S. Susipažinusios su Domo Krainsko kūryba, kurioje daug fantazijos ir profesinio techninio išmanymo, skubėjome ne tik pačios pasidžiaugti, bet ir kitiems papasakoti. Laukiame, kad kuo greičiau baigtųsi karantinas, kad su netikėtai atrastu rašytoju galėtume susitikti bibliotekos vakare, kad kuo daugiau šilutiškių su jo knygomis susipažintų. Pasvajojome, kad būtų puiku tas knygutes tiražuoti.