Vaiko teisių gynėja: vis dar yra vaikų, kurie nenori sugrįžti į savo namus

- Vaiko teisių apsaugos srityje dirbate šitiek daug metų. Kas lėmė šios profesijos pasirinkimą?

- Studijuodama universitete atlikau praktiką Šilutės rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriuje. Praktikos metu sužavėjo ši profesija, prasmingas darbas – ginti, saugoti vaikus.

- Kaip atrodo Jūsų darbo diena? 

Suplanuota darbo diena dažnai pasikeičia kardinaliai, nes negali numatyti, kokie iškvietimai ir reagavimai į galimus vaiko teisių apsaugos pažeidimus laukia. Viena diena gali būti ramesnė, kita gi – kupina iššūkių.

- Kokie didžiausi iššūkiai?

- Jų mūsų darbe tikrai netrūksta. Didžiausias iššūkis, kai yra nustatomas vaiko apsaugos poreikis ir reikia užtikrinti saugią aplinką, o asmenų, susijusių emociniais ryšiais, nėra. Skauda širdį, kai tėvai lieka abejingi, nesiekia susigrąžinti vaikų, nededa jokių pastangų, o vaikai pas globėjus laukia, kada galės grįžti į savo namus.  

Turime ir kitokių pavyzdžių, kuomet vaikai nekantraudami klausia, ar negrąžinsime jų globėjams, nes nenori grįžti gyventi į savo biologinę šeimą.  

- Koks įvykis labiausiai sujaudino?

- Istorijų įstrigusių atmintyje yra daug. Pamenu, kai darbo pradžioje, apie 2001 metus, teko iš vienos šeimos paimti keletą vaikų, kuriuos į vaikų globos namus vežėme du kartus, nes netilpo į automobilį. Pirmu ekipažu nuvežta 4-5 metų mergaitė laikė rankose bandelę ir pati nevalgė, o laukė, kol atvešim dar mažesnius brolius, kad galėtų su jais pasidalinti. Įstrigęs akyse vaizdas: „Mergytės rankose suspausta bandelė broliams“... Prisimenu, vaikai buvo nevalgę apie dvi paras, jų namuose buvo tik druskos.

Praėjusiais metais iš nesaugios aplinkos teko paimti keturis vaikus ir ypač nustebino tai, jog vaikai džiaugsmingai rinkosi daiktus, rūbus, prašė mūsų pagalbos surasti batus ir į tėvus net nepažiūrėję išvažiavo su mumis pas budinčią globėją. Žinoma, vaikai žinojo, kur važiuoja, nes tai buvo jų antras išvykimas iš namų. „Vadinasi, vaikams tikrai nebuvo gera namuose...“, – svarstėme su kolege. 

- Dėl kokių priežasčių dažniausiai tenka paimti vaikus iš nesaugios aplinkos? 

- Pagrindinė vaikų paėmimo iš šeimos priežastis yra nesaikingas tėvų alkoholio vartojimas. Dažniausiai tokios šeimos patiria nepriteklių, nedarbą, nepasitikėjimą, beviltiškumą. Būna atvejų, kai po vaiko paėmimo iš nesaugios aplinkos, sekančią ar dar kitą dieną tėvai atvyksta į skyrių susigrąžinti vaikų ir mums kilus įtarimams bei išsikvietus policijos pareigūnus tėvai į alkoholio matuoklį pripučia virš vienos promilės alkoholio. Dėl to labai liūdna... 

Tokiose šeimose vaikus kamuoja įvairūs sunkumai: konfliktiški visų šeimos narių tarpusavio santykiai, psichologinis, seksualinis, fizinis smurtas, nepriežiūra. Dažnai būna ir taip, kad vaikai tampa smurto artimoje aplinkoje liudininkais. Pasitaiko, jog tėvams trūksta gebėjimų atpažinti vaikų emocinius, fizinius, fiziologinius poreikius, dėl ko vaikai jaučiasi nesuprasti, pamažu pradeda elgtis maištingai, peržengdami visuomenėje egzistuojančias elgesio normas, taip pat vaikas gali pradėti save žaloti ar vartoti psichoaktyviąsias medžiagas.

- Kokie specialistų veiksmai būna atvykus į šeimą?

- Vaiko teisių specialistai reaguoja į visus pranešimus apie galimus vaiko teisių pažeidimus, t. y. ir tais atvejais, kai pažeidimas galimas arba įtariamas, taip pat kai gaunama anoniminė informacija. Nuo pranešimo turinio priklauso, ar specialistai apskritai vyks pas šeimą bei per kiek laiko tai padarys. Kai vaikas patiria smurtą, kyla realus pavojus vaiko gyvybei ar saugumui, tada į šeimos gyvenamąją vietą vykstame nedelsiant. Kitais atvejais, jeigu pagal pranešimo turinį nustatoma, kad tiesioginės grėsmės vaiko sveikatai, gyvybei ir saugumui nėra, į šeimą privalu nuvykti per tris darbo dienas.

Specialistams atvykus į šeimą, visų pirma, prisistatoma, šeimai paaiškinamas atvykimo tikslas ir apsilankymo procedūra. Paprastai trumpas ir aiškus paaiškinimas sumažina šeimos nerimą ir bendrauti tampa lengviau. Tada specialistai išsamiai išsiaiškina situaciją, įvertina aplinkybes, bendrauja su tėvais, vaiku. Jei pokalbio metu nustatoma, kad vaikui likti tuo metu šeimoje yra nesaugu, jis perkeliamas į saugią aplinką (saugios aplinkos vaikui sąlygos gali būti sukuriamos ir vaiko gyvenamojoje vietoje į pagalbą pasitelkiant artimus vaikui žmones) ir atliekamas vaiko situacijos vertinimas. Ypatingas dėmesys yra skiriamas vaiko nuomonei, išgyvenimams, patirtims, vertinimams, norams ir lūkesčiams. Jeigu pagal amžių ir brandą vaikas gali pats išreikšti savo mintis, yra išklausoma jo nuomonė.

- Kaip užmezgate ryšį su tėvais?

- Prieš pradedant bendrauti su tėvais, būtina jiems parodyti pagarbą, paaiškinti, kad norima padėti šeimai. Taip pat svarbu pasistengti juos nuraminti. Dėmesys ir empatija padeda užmegzti bei palaikyti pozityvius tolesnius santykius, sklandžiau išsiaiškinti situaciją, o kartu padidina tikimybę, kad žmonės sutiks išsipasakoti, priimti siūlomą pagalbą.

Pastebime, kad pokyčių galima tikėtis tik pavykus įtikinti šeimos narius, jog stengtis verta ir visus sunkumus įmanoma įveikti. Visais atvejais stengiamės išsiaiškinti priežastis, dėl kurių kyla nesutarimai ir padėti šeimoms spręsti net ir įsisenėjusias problemas, motyvuoti juos keistis.

- Kaip prieinate prie vaiko, kaip gesinamos jo emocijos?

- Matyti nuliūdusį, pykstantį, sutrikusį ar skausmą išgyvenantį vaiką yra sunku, o dar sunkiau tokį vaiką nuraminti. Pirmiausia, ką mes galime padaryti – jį išklausyti. Vaikams labai svarbu, kad esant krizinei situacijai šeimoje su jais kažkas pakalbėtų ir kad jie nebijotų išsipasakoti. Dauguma vaikų su mumis iš pradžių bendrauja nedrąsiai, tačiau žodis po žodžio ir vaikai tampa vis atviresni, nuoširdesni, pradeda drąsiau reikšti savo mintis, emocijas. Jaunesnio amžiaus vaikams apskritai nėra lengva žodžiais išsakyti tai, ką jie jaučia, todėl su tokiais vaikais reikia bendrauti dar supratingiau, paprasčiau.

Itin svarbu parodyti vaikui, kad jo jausmai ir kiti išgyvenimai yra svarbūs ir verti dėmesio. Negalima neigti vaiko jausmų, nes taip mes parodytume, kad neigiamos emocijos ir jų demonstravimas yra netinkamas elgesys, dėl to vaikas gali užsisklęsti, pajausti gėdą ir visai nebekalbėti.

Vaikai tikrai turi ką papasakoti, nori pasidalinti, būti išgirsti ir suprasti. Kadangi kiekvienas vaikas yra individualus, tad ir ryšio su juo užmezgimo, pagalbos vaikui teikimo būdai ir priemonės turi būti savitos. Kartais tai gali tapti iššūkiu vaiko teisių specialistui, reikalaujančiu įdėti labai daug pastangų ir skatinančiu ieškoti netradicinių, modernių darbo metodų.

- Kaip Jūs pati susitvarkote su emocijomis, kas padeda sunkiais momentais?

- Dirbant šioje srityje svarbu išlaikyti gerą emocinę sveikatą, vidinę savijautą, nepalūžti nuo patiriamų profesinių išgyvenimų, nes esame ramstis vaikams ir šeimoms, kurioms reikia pagalbos. Vaiko teisių apsaugos specialisto darbas labai atsakingas, kuris neretai nulemia vaikų likimus. Atsakingai įvertinti situaciją, nukreipti, priimti sprendimus reikalauja aukštų kompetencijų, specifinių asmens būdo savybių. Kasdien darbe yra susiduriama su itin jautriais žmonių jausmais, asmeninėmis problemomis, tai atsiliepia emociniams darbuotojo išgyvenimams. Daug emocijų ir istorijų „parsinešu“ į namus. Jaučiamas didelis palaikymas iš šeimos narių mane ramina ir džiugina.

Tvarkytis su emocijomis labai padeda aktyvi veikla gryname ore. Šią žiemą savaitgalius leidome aktyviai: išmatavome sniego gylį su keturračiais motociklais, rogėmis ir kitomis žiemos pramogų priemonėmis. Mėgstu daug vaikščioti, t. y. praeiti tam tikrą skaičių žingsnių pagal telefono programėlę. Tai išvalo mintis. Laisvalaikiu taip pat mėgstu grybauti, keliauti. Geriausias poilsis – išvykti bent porai savaičių svetur, tuomet grįžtu tikrai pailsėjusi.

- Pasidalinkite šių metų gerąja patirtimi dirbant su šeimomis.

- Nors metai dar tik prasidėjo, gerųjų patirčių jau turime. Labai džiaugiamės, kad bendromis įvairių vaiko gerovės srityje dirbančių specialistų ir šeimos pastangomis pavyko vienai krizės ištiktai šeimai susigrąžinti vaikus. Tėvai atrado savyje stiprybės ir motyvacijos susiimti, priimti siūlomą pagalbą, drąsiai imtis pokyčių, todėl teigiami rezultatai buvo pasiekti ir vaikai grįžo į šeimą anksčiau, nei tikėtasi.

Kitai besiskiriančiai šeimai mediacijos pagalba pavyko susitaikyti ir tėvai liko gyventi kartu, o vaikai turi galimybę augti pilnoje šeimoje. Didžiuojamės ir tėvu, kuriam padedant profesionalams pavyko su vaiku atkurti ryšį, prarastą jam dirbant užsienyje.

Tokie atvejai yra puikus pavyzdys to, koks svarbus, net lemiamas, yra pačių tėvų vaidmuo pagalbos teikimo procese, o mes, specialistai, esame tik vedliai ir pagalbininkai.

- Kokią žinutę norėtumėte perduoti mūsų skaitytojams tėvams bei vaikams?

- Vaikams – laimingos vaikystės, paauglystės, būti drąsiems, laisviems ir išgirstiems. Tėvams linkiu daugiau dėmesio skirti vaikams, daugiau laiko pokalbiams su vaiku ir bendrų veiklų kūrimui, jo nuomonės, dienos įvykių išklausymui. Nepamirškite apkabinti vaiką bei parodyti, kad jis yra svarbus jūsų gyvenime. Nėra „blogų“ vaikų, tik jų elgesys būna kartais netinkamas. Dažnai pagalvoju: „ką vaikui duosi, tą ir turėsi“.